Habitus, arba dorybės brolija

Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas. Atsiprašau, ne visai taip. Giliai pušyne, nameliuose, gyveno moksleiviai. Tai buvo ne šiaip sau pušynas, o Berčiūnai – stovyklavietė, žadinanti nostalgiją, alsuojanti ateitininkiškumu, viena iš nedaugelio vietų, kurių vasara neskuba palikti. Rugpjūčiui besibaigiant čia vyko moksleivių ateitininkų vasaros akademija.

Akademijoje „Habitus, arba dorybės brolija“ kalbėjomės apie pačią svarbiausią žmogaus kelionę – į šventumą, ir apie tai, kas labiausiai šioje kelionėje pravers – dorybes.

„…mes su tavimi eisime į ugnį ir vandenį iki pat galo.“

(J. R. R, Tolkien „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ p. 103)

Jei tenka leistis į kelią, vienam eiti nevalia. Kelionė į šventumą daug lengvesnė, kai kartu keliauja draugai. Taigi pirmoji akademijos diena buvo skirta draugystei. Kokių draugysčių apskritai esama? Kokius žmones galiu vadinti tikrais draugais? Koks draugystės tikslas? Į šiuos klausimus įvadinėje paskaitoje atsakymų ieškojo kun. Linas Braukyla.

Draugysčių yra įvairių. Galbūt savo draugais laikau tuos, su kuriais užaugau toje pačioje gatvėje. Kartu kasdien žaisdavom, lankėme tą pačią mokyklą. Galbūt tuos, kuriuos vadinu draugais, sutikau studijuodamas. Mus sieja tie patys pomėgiai ir polinkiai. O galbūt nėra taip svarbu, ar savo geriausius draugus sutinku kasdien, ar kartą per metus. Galbūt nesvarbu, ar mums patinka tokia pati muzika, ar tą patį studijuojame. Juk svarbiausia – ar ten pat einame. Jei padedame vienas kitam pasiekti Dangų, vadinasi, mes draugai pačia giliausia šio žodžio prasme. Tikri draugai rūpinasi vieni kitų dorybingumu, vieni kitus tobulina ir kartu aistringai siekia šventumo. Turint tokių draugų kelionė į Dangų pasidaro lengvesnė, nes „Kaip geležis paaštrina geležį, taip žmogus paaštrina savo artimo nuovoką.“ (Pat 27,17) Gyvenime prasilenkiame su įvairiais draugais. Tačiau tik geriausiam draugui su mumis pakeliui.

„Tu nugalėjai ir iškovojai pergalę, kokia retas gali didžiuotis.“

(J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Dvi tvirtovės“ p. 8)

Antras dalykas, svarbus kelionėje į Dangų – savęs pažinimas. Nors bendražygiai padeda tobulėti, labiausiai tobulumo turime trokšti patys, o kad tą tobulumą pasiektume, turime ištirti, kas mumyse dar netobula. Apie tokį savęs ieškojimą pasakojo dr. Laurynas Jacevičius.

Kad pažintume kokį nors daiktą, galime jį patys tyrinėti, galime teirautis aplinkinių, tačiau greičiausias ir patikimiausias būdas sužinoti to daikto savybes ir paskirtį –  paklausti kūrėjo. Taip ir su žmogumi. Sutikti save galime patys reflektuodami ir klausydami to, ką apie mus kalba artimiausi žmonės – ir visa tai iš tikrųjų padės save geriau pažinti. Tačiau geriausiai mus pažįsta ir tikslą išmano mūsų Kūrėjas, todėl privalome dažnai kalbėtis su Juo. Taip pažinsime ne tik save, bet ir Tą, pagal kurio atvaizdą esame sukurti.

O ką daryti, jei tasai, kurį atrandame ieškodami savęs, mums nepatinka? Tam turime Atgailos sakramentą – per jį pats Kristus mums atleidžia ir mus ištobulina. Su Jo pagalba visada nugalime ir iškovojame pergalę prieš savo ydas.

„Tačiau mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus…“

(J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ p. 164)

Reikia daryti gera ir vengti blogo – tokia buvo diak. Motiejaus Krutulio paskaitos pagrindinė mintis. Regis, paprasta kaip dukart du. Tačiau esame sužeistos prigimties – pirmųjų tėvų nuodėmė, nori nenori, persidavė ir mums. Todėl gėrį nuo blogio ne taip lengva atskirti. Mums gali atrodyti, kad darome gera, o realybė iš tiesų kitokia. Todėl svarbu yra ugdytis dorybes – jos nelyginant kokie akiniai padeda mums matyti tikrovę vis aiškiau ir aiškiau, vis geriau atskirti, kas iš tiesų yra gera, darytina, o kas bloga, vengtina.

Pagal pirminį Dievo planą žmogus yra sielos ir kūno dermė, tačiau ši prigimtis sužeista, todėl trapi. Jai pavojų kelia žmogiškosios prigimties priešas, dvasią silpninantys kūno geismai ir šio pasaulio vilionės. Gėris ir blogis kovoja kiekviename iš mūsų ir kuo dorybingesni būsime, tuo lengviau gėris ims viršų. Jei dorybių neugdysime, mumyse triumfuos blogis, bet mes to, deja, nesuprasime, nė nepajusime, kaip jis mus pasiglemžia. Taigi mūsų užduotis – stengtis dorai nugyventi tiek, kiek mums skirta, o tada ir pasaulyje bus daugiau šviesos.

„…Šešėlis tėra mažas, laikinas blogis. Aukštai virš jo amžinai spindės grožis ir šviesa.“

(J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ p. 212)

Apie nerimą ir dvasinį gyvenimą kalbėjo akademijos vyr. vadovė Milda Vitkutė. Gyvenime yra daug dalykų, dėl kurių galime nerimauti. Jei ne asmeniniai rūpesčiai, tai pasaulio problemos gali mus prislėgti taip, kad nebematysime jokios prasmės kovoti, jokios prasmės toliau keliauti link Dangaus – argi Dangus tokiame sužeistame pasaulyje nėra tik iliuzija? Tačiau šventumas reiškia būti čia ir dabar, o visa kitą palikti Dievui. Juk dažniausiai mes esame tik bejėgiai hobitai, iš visų jėgų besiskinantys kelią beviltiškoje kelionėje. Beviltiškoje, jei pamirštame Amžiną Šviesą, anksčiau ar vėliau nugalėsiančią šešėlį. Tik pasitikėdami ta Šviesa galime ramiai miegoti palikę viską Dievo valioje. Ir kuo labiau praktikuojame dorybes, tuo lengviau ir lengviau savo nerimą paleisti. Jei bandysime vienu ypu pakelti viso pasaulio naštas, nepajėgsime, tada mus užpuls nerimas ir nusivylimas. Tačiau mūsų užduotis ne tokia. Mums tereikia padaryti tiek, kiek galime čia ir dabar, o kitos dienos rūpesčius palikti Dievo valiai. Tuomet kelionė pasidarys lengvesnė – nueiti reikia tik vienos dienos atstumą. Tada dar vienos. Ir dar. Ir atsigręžęs atgal nustebsi, į kokį kalną jau įkopta.

Akademijoje buvo progų ne tik pasiklausyti teorijos apie dorybes, bet ir pasitikrinti, kokių dorybių turime, o kokių dar trūksta. Pažįstamų ir nepažįstamų bendraamžių aplinkoje moksleiviai galėjo kurti ir gilinti draugystes. Susitaikymo pamaldos (kurių metu išpažinties nuėjo, ko gero, visi akademijos dalyviai!) leido ištirti save ir paleisti tai, kas mumyse netobula. Kasdienė malda ir ugdymas padėjo geriau suvokti, kas iš tiesų yra gera, o kas bloga. O paskutinį vakarą užklupusi audra buvo tikras pasitikėjimo Dievu, buvimo čia ir dabar išbandymas. Užsidarę nameliuose stebėjome lūžtančias šakas, virstančius medžius, vieni kitus drąsinome ir laukėme nežinodami, kas bus toliau.

Įkvėpti šios, moksleiviai jau laukia kitų akademijų, kai vėl galės susitikti ir kartu keliauti šventumo link.