Švenčiant sostinės gimtadienį dažnai girdėti epitetas „jaunas“ – veržlumo ir jaunystės jausmą, tikėtina, kad kuria į Vilnių studijuoti atvykstantys jaunuoliai. Namų paieška tampa aktualiu iššūkiu: nors daugelis atranda namus bendrabutyje, pas giminaičius, Vilniuje duris jaunuoliams atveria ir prie vienuolynų sukurti studentų namai.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija suburia studentes gyventi kartu studenčių namuose. Studentes globojanti ir jomis besirūpinanti sesuo Vincenta Slavėnaitė pasakoja, kad gyvenimas bendruomenėje yra paremtas savęs pažinimu, kito priėmimu, o per tai patiriamas ir Dievo artumas. Šiuose namuose gyvenanti studentė Teresė Bernatonytė ir anksčiau gyvenusi Eglė Raicevičiūtė dalijasi, kaip ši gyvenimo patirtis jas abi praturtino.
Kaip kilo idėja studentes suburti gyventi kartu? Kaip „veikia“ šie studenčių namai?
Ses. Vincenta: Mūsų studenčių namai gyvuoja jau keturiolika metų. Vienuolijos steigėjas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC seseris paragino, kad eitų ten, kur Dievui ir Bažnyčiai reikia. Tai nenubrėžė mums konkrečių veiklos ribų, todėl stengiamės būti atviros įvairiems žmonių poreikiams. Kiekvienais laikais jauni žmonės buvo ir yra jautrūs, jie ieško savęs ir Dievo valios. Norime būti kartu su jaunomis merginomis, joms padėti ieškoti, kartu melstis. Gera joms atverti namus, kuriuose jaustųsi kaip tikruose namuose, kur galėtų būti saugios, susirasti bendraminčių ir kartu ieškoti savęs ir Dievo.
Vienu metu studenčių namuose gali gyventi dvylika studijuojančių merginų (iki 25 metų amžiaus) ir jų globėja. Studenčių bendruomene rūpinasi dvi globėjos: viena iš jų yra vienuolyno paskirta sesuo, o kita – pasaulietė mergina arba moteris. Pastaroji ir gyvena kartu su studentėmis. Studentės gyvena atskirame name, kuriame turi bendrą virtuvę, skalbyklą, bendras erdves, kuriose susitinka bendruomenės vakarams, šventėms ar gali priimti savo svečius. Kambariuose jos gyvena po vieną, po dvi arba po tris. Su studentėmis gyvenanti globėja rūpinasi namų tvarka ir kad būtų laikomasi taisyklių. Ji daugiau bendrauja neformaliai su merginomis, stengdamasi įsiklausyti į jų poreikius, džiaugsmus ar sunkumus. Kita globėja, sesuo, taip pat stengiasi daugiau praleisti laiko su merginomis, susitinka su jomis asmeniškai, kartu su kita globėja rūpinasi namelio veikla, organizuoja bendruomenės vakarus, išvykas, studenčių savanorišką veiklą.
Kokios yra šių namų taisyklės, kam atvykdamos į bendruomenę merginos įsipareigoja?
Ses. Vincenta: Merginos kviečiamos apsispręsti, ar nori prisiimti įsipareigojimus, kurie siūlomi norint gyventi šiuose namuose. Jos įsipareigoja vieną kartą per savaitę dalyvauti bendruomenės vakare, kartu su bendruomene melstis vakaro maldoje – dažniausiai kartu meldžiamės naktinę liturginių valandų maldą 21 val., dalyvauti dviejuose bendruomenės savaitgaliuose (vienas vyksta mokslo metų pradžioje ir skirtas artimesniam susipažinimui, o antrasis būna skirtas gavėnios rekolekcijoms) ir savanoriauti socialinėje veikloje.
Iš pradžių kai kurios merginos galbūt išsigąsta, kai išgirsta, kad čia galima ne tik išsinuomoti gyvenamąją vietą, bet kartu reikia ir kažką daryti bei įsipareigoti. Tos, kurios išdrįsta į tai atsiliepti, nelieka nusivylusios ir išgyvena džiaugsmą. Pastebiu, kad studentės gyvenime patiria nemažų iššūkių, nes reikia derinti studijas, gyvenimo bendruomenėje įsipareigojimus, savirealizacijos veiklas, tad norisi į įsipareigojimus žvelgti kūrybiškai, kad jie, pirmiausia, tarnautų pačiai studentei.
Kaip manote, kuo gyvenimas bendruomenėje praturtina merginas?
Ses. Vincenta: Pirmiausia, jos praturtina viena kitą draugaudamos ir bendraudamos. Geriausia vieta studenčių namuose yra virtuvė, nes joje gimsta jautriausi pokalbiai, diskusijos, pasidalijimai apie dieną, susierzinimai, kad kažkuri nesusitvarkė, paliko kriauklėje likučių. Viso to dėka jos mokosi pažinti ir priimti save ir kitas. Be to, bendruomenės įsipareigojimai duoda tam tikros tvarkos jų gyvenimams, moko prisiimti atsakomybę. Daugelis iš jų čia atranda namus, kuriuose joms gera gyventi, jaučiasi laukiamos ir palaikomos.
Kad studentėms čia gera, tai kartu liudija ir apie Dievo patirtį. Tikime, kad kiekviename iš mūsų gyvena Dievas, tai kai sutinkame kitą žmogų, išgyvename ir dievišką patirtį. Kiekviena studentė į bendruomenę atvyksta su labai skirtinga tikėjimo patirtimi. Vienoms maldos praktikos būna įprasta ir aišku, o kitoms – nauja ir atradimas. Dažnai studentėms kartoju, kad mano didžiausias troškimas, jog jos atrastų asmeninį santykį su Dievu ir būtų laimingos. Jos pačios dažnai mane nustebina savo atrastomis praktikomis, pavyzdžiui, kasdien nukeliauti iki Aušros Vartų pasimelsti ar dažnai vakare nueiti į Švenčiausio Sakramento adoraciją Dievo Gailestingumo šventovėje, dalyvauti šventosiose Mišiose. Atradusios tai jos dalijasi ir su kitomis, paragina viena kitą tai daryti, praktikuoti. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, kai merginos nutolsta, bet juk kiekvienos kelias yra labai asmeniškas ir Dievas jas kalbina labai skirtingais būdais. Tai be galo žavu. Jaučiu tam tikrą privilegiją, kad galiu būti šalia jų ir dalyvauti jų gyvenimuose – gauna ne tik jos, bet ir aš.
Kaip ir kiek seserys papildo merginų gyvenimą? Ir atvirkščiai – ar merginos kažkuo papildo jūsų vienuolyną?
Ses. Vincenta: Daugiausia, ką sesės nuveikia dėl studenčių, tai meldžiasi už jas. Turime tradiciją ir praktiką, kad mokslo metų pradžioje su sesėmis ir studentėmis išsitraukiame vienos kitų vardus ir meldžiamės. Kai merginas ištinka kokie iššūkiai, egzaminų sesija, tuomet jos gali paprašyti sesių už jas pasimelsti daugiau.
Sesių ir studenčių bendruomenės kartais susitinka ir per bendruomenės vakarus. Tada visos turi galimybę labiau vienos kitas pažinti įvairių veiklų dėka. Kai kurios studentės gali įsitraukti savanoriauti sesių koordinuojamose veiklose. Taip pat kartais sesės pasikviečia merginas padėti jų organizuojamuose renginiuose, tarkime, vienuolyno gimtadienyje, palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose. Studentės mums yra dovana, tik ne visada tai mokame parodyti. Vien žinojimas, kad jos yra, teikia džiaugsmą: papildo savo jaunyste ir veržlumu.
Studenčių įspūdžiai
Atvykus studijuoti į sostinę studentai ieško naujų namų. Kaip atradote šią vietą ir tokį gyvenimo „formatą“?
Teresė: Mano teta studijų metu taip pat gyveno bendruomenėje. Kartą, būdama gal kokių dešimties, pas ją apsilankiau. Tada pasakiau sau, kad kai pati studijuosiu, taip pat čia gyvensiu. Taip ir įvyko: savo patirtį pratęsiau beveik visus bakalauro studijų metus, pirmiausia gyvenau pas seseris eucharistietes, o dabar gyvenu vargdienių seserų bendruomenėje ir tikrai galiu džiaugtis vadindama šią vietą namais.
Eglė: Atvykusi iš Panevėžio tikrai dar nežinojau apie tokio tipo vietas, pirmoji gyvenamoji vieta natūraliai tapo bendrabutis. Jau atsikrausčiusi į bendrabutį ir įsikūrusi gavau tavo, Guoda, skambutį, jog studenčių namuose viename kambaryje yra laisva vieta ir ar norėčiau ją „užpildyti“. Tuo metu tai buvo labai netikėtas pasiūlymas, nes dar pažindinausi su naujomis kambario draugėmis, bendrakursėmis, kurios gyveno bendrabutyje, todėl nesinorėjo visko palikti. Tačiau žinojau, jog jei reikės ar norėsiu keisti gyvenamą vietą, tai bus tikrai ta vieta, kur galėsiu gyventi ateityje.
Koks gyvenimo bendruomenėje gėris?
Teresė: Vienos istorijos neužtektų, kadangi bendruomenėje gyveni diena iš dienos, o tos dienos pilnos buities, rūpesčių ir savų žavių akimirkų. Todėl sakyčiau, kad tų dienų gėrį sudaro visuma – nuo netikėtų susitikimų virtuvėje, kai neturi laiko pasigaminti valgyti ir viena iš namelio gyventojų tave pamaitina, iki filmų ar kalėdinių vakarėlių. Kartu gyvenant pradedi labai gerai pažinti žmones, kuriuos matai kasdien, jie tampa tavo artimiausiais draugais, su kuriais daliniesi dienos įspūdžiais ir išgyvenimais – kaip šeima. Tai ir yra didžiausias gėris.
Eglė: Mane bendruomenė sužavėjo nuo pat pradžių, atsimenu, jog negalėjau patikėti, jog ir aš čia dabar gyvensiu. Pirmas bendruomenės susitikimas kažkuo priminė rekolekcijas ar būrelio, grupelės susitikimą kokiame renginyje. Ir taip susėsdavome kiekvieną savaitę. Visos merginos buvo labai geros, šiltos, jaučiausi esanti saugioje aplinkoje. Labai gera buvo, kai vieną vasarą kartu pasidarėme vakarienę lauke, gražiai dekoravome stalą, dalinomės, fotografavome, sveikinome, šventėme mokslo metų pabaigą, jaučiau didelį džiaugsmą, jog esu viso to dalis.
Gyvenimas bendruomenėje siejasi ir su įsipareigojimais – kurie iš jų jus praturtino?
Teresė: Bet kokia savanorystės forma, jei tik galima ją taip įvardinti, iš tikrųjų suteikia daug daugiau mums nei mes jai. Duoda patirties, įspūdžių, patiriamas kitų žmonių dėkingumas. Tokie įsipareigojimai, kaip prižiūrėti vaikus, ką nors sutvarkyti ar kitais būdais padėti, leidžia jausti, kaip augu.
Be to, kiekvieną vakarą sutartu laiku susiburiame į bendrą maldą. Tai labai padeda, ypač gyvenant intensyviu grafiku. Kad ir kokie geriausi norai bebūtų, dažniausiai pačiai sunku prisiruošti skirti pusvalandį sustoti, padėkoti, pasimelsti. Nors ir kartais sudėtinga grįžti laiku ar net palikti savo kambarį, kiekvienąkart išėjusi iš koplytėlės jaučiu ramybę.
Eglė: Labiausiai praturtino savanorystė, tai pagrindinis ir didžiausias įsipareigojimas bendruomenėje. Kiekvieną savaitę keliaudavau į „Caritas“ vaikų dienos centrą „Vilties angelas“ susitikti su mergaite, su kuria kartu užsiimdavome popamokine veikla: piešėme, ruošėme pamokas, žaidėme, ėjome pasivaikščioti. Nors tuo metu man teko dirbti korepetitore, ši savanorystė buvo visai kitokia patirtis ir kitoks santykio kūrimas.
Su kokiais iššūkiais galima susidurti taip gyvenant?
Teresė: Visų pirma, gyventi susirenka visiškai skirtingi žmonės, su savo tvarkymosi, valgymo, bendravimo įpročiais. Gyvenant kartu tenka prisitaikyti prie visokių aplinkybių, ir tai kartais tikrai reikalauja kantrybės ir susivaldymo. Tačiau esant tam tikroms situacijoms stengiesi suprasti kitą žmogų, mažiau koncentruotis į save, spręsti iškilusius konfliktus taikiai. Tai padeda „apsišlifuoti kampus“, išmokti būti tarp kitų. Be to, kad ir kokie nesutarimai iškiltų dėl, pavyzdžiui, neišplautos lėkštės, gali greitai juos pamiršti, nes juos nusveria kiti dalykai. Kai draugės paskolina pieno arba išlygina tau suknelę, kai skubi, arba tiesiog pasako komplimentą, kai tau labai jo reikia. O per dieną panašių nutikimų įvyksta ne vieną kartą.
Eglė: Iššūkiai būna įvairūs, yra tam tikri reikalavimai gyvenant bendruomenėje – tai malda, bendruomenės vakarai, bendruomenės savaitgalis, reikalavimas vengti žalingų įpročių ir pan. Svarbu suderinti papildomų veiklų laiką su bendruomenės vakaro laiku, vadovautis panašiomis vertybėmis, laikytis nurodytų reikalavimų.
Studenčių namai yra Vilniaus senamiestyje. Kaip ši vieta leido labiau pažinti šį miestą?
Teresė: Gyvenimas senamiestyje gali labai išlepinti, bet aš mėgaujuosi tuo „išlepimu“. Vilniaus senamiestį tikrai pamilau, o tai, kad bet kurią akimirką gali palikti namus ir per dešimt minučių pasiekti visas reikiamas vietas, tikra palaima. Mėgstu atsikelti anksti ryte ir eiti pasivaikščioti, kai miestas dar miega. Atrasti naujas gatveles ar pasidomėti atrasto seno pastato ar bromo istorija. Per tuos septynis šimtus metų miesto gatves trypė daug žmonių, ir man yra gera, kad aš taip pat galiu trypti tas gatves kiekvieną dieną, vos uždarius savo namelio bendruomenėje duris.
Eglė: Iš tiesų vieta puiki, viskas prie pat, tačiau kaip ir kokiems klaipėdiečiams jūra nėra išsiilgtas stebuklas, taip ir gyvenant centre nebėra poreikio kažkur labai keliauti nuotykių ieškoti mieste, nes realiai patys namai yra nuotykių vidurys, nereikia eiti į kavines pietauti, po paskaitų eini tiesiai namo, kavą taip pat geri namuose, draugus pasikvieti į svečius.
Aišku, kalbėdavome su studentėmis, kokia palaima čia gyventi, nes Katedros aikštė vos ne mūsų kieme, arba, kai kas nors veža namo, pasakai, jog paleistų prie „Kempinski“ viešbučio – suklusta. Vieta sutrumpino kelią į namus ir sutaupė tikrai nemažai pinigų maistui, tačiau tarsi sumažino Vilnių, nes tapo pagrindiniu tašku, kuriame verda visas gyvenimas.
Ses. Vincenta, kaip galima atrasti šią studenčių bendruomenę ir kaip į ją patekti?
Ses. Vincenta: Mūsų namai yra Vilniuje, Daukanto a. 1, šalia Švento Kryžiaus bažnyčios. Trumpą aprašymą apie mūsų bendruomenę galima atrasti vienuolijos internetiniame puslapyje: www.vargdieniu.lt.
Su kiekviena studente, kuri nori pas mus gyventi, susitinkame asmeniškam pokalbiui, kurio metu trumpai susipažįstame ir aptariame būsimus įsipareigojimus. Jeigu būna daugiau norinčių nei yra galimybė priimti, tuomet tenka daryti atranką, tai visada didžiausias iššūkis, nes nesinori ko nors išskirti. Tuomet labiau bandome atpažinti didesnį poreikį. Susitikimus su norinčiomis pas mus gyventi pradedame birželio mėnesio pradžioje.
Nuotraukos
