Šv. Pranciškaus onkologijos centras: gydyti ne tik kūną

Ne vienas, kuris yra kada nors įžengęs pro onkologijos skyriaus duris, yra girdėjęs ir apie Klaipėdoje įsikūrusį Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Tai vieta, kur onkologinėmis ligomis sergantys ligoniai atkeliauja gydyti ne tik kūnų, bet ir sielų. Čia patiriamas gailestingumas ir vidinis gijimas – ligoniai gali dalyvauti pokalbiuose su bendruomenės nariais ir broliais pranciškonais, dalyvauja Šv. Mišiose ir adoracijoje, jiems suteikiama emocinė ir psichologinė pagalba, o prireikus ir apgyvendinimo paslaugos. Šio centro misija yra apkabinti kiekvieną žmogų, peržengusį jo slenkstį, sekant Šv. Pranciškaus pavyzdžiu, kuris raupsuotajame atpažino ne atstumtąjį, bet brolį, ir su tokia pačia meile priimti kiekvieną žmogų, ateinantį su savo istorija, žaizdomis ir viltimi būti išgirstu. Apie centro įkūrimą, misiją ir istoriją, Apaštališkojo Gailestingumo kongreso metu Vilniuje dalijosi centro vadovė bei įkūrėja Aldona Kerpytė bei brolis pranciškonas, kunigas Astijus Kungys.

Šv. Pranciškaus onkologijos centro įkūrimas

Centro vadovė dalijosi prisiminimais, kaip 2000-aisiais metais pati išgirdusi vėžio diagnozę stebėjosi, kiek daug susitelkimo Lietuvoje yra ties mirties statistika ir kiek mažai dėmesio skiriama pasveikusiems. Pasak jos, mirties statistika išgąsdina žmogų ir dar prieš jam pradedant gydymo procesą, gali neigiamai paveikti tolimesnę ligos raidą. Turėjusi patirčių artimoje aplinkoje, kai vėžys pasiglemžė artimųjų gyvenimus, Aldona Kerpytė ėmė ieškoti bendruomenės išgijusių žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo istorijomis, patirtimi ir suteikti padrąsinimo bei vilties. Nors paieškų metu Aldonai nepavyko rasti tokios bendruomenės, ji rado bendraminčių, kuriuos taip pat domino tokios bendruomenės kūrimas ir rėmimasis į Dievą kaip amžiną meilės ir vilties šaltinį ligos kelyje. Taip iš noro gyventi atsirado Šv. Pranciškaus onkologijos centras.

Centro įkūrėja prisimena, kad pirmi keli centro gyvavimo metai buvo kupini iššūkių, bet taip pat tai buvo nepaprasta patirtis, leidusi išgyventi nuolatinį Dievo artumą. Per pirmus penkerius centro veikimo metus, nemirė nei vienas centro bendruomenės narys, nors kai kuriems iš jų buvo diagnozuotos ir paskutinių stadijų bei itin agresyvios vėžio formos. Per šį laikotarpį taip pat pasikeitė tiek centro įkūrėjos, tiek ir kitų bendruomenės narių požiūris ne tik į ligą, bet ir į pačią mirtį. Aldona prisiminė, kaip keliaujant Pranciškaus keliais, žmonės tarsi pamiršdavo, jog serga ir kiekvieną kelionės dieną gyveno pilna širdimi. Ėjo maudytis, dalyvavo Šv. Mišiose, lipo į kalnus ir net jei tekdavo vienas kitą nešti, visi iki vieno atsirasdavo kalno viršūnėje. Galiausia, kelionės pabaigoje jų grupė užėjo pasivaikščioti po gėlėmis išpuoštas senovines itališkas kapinaites ir ten simboliškai nusprendė pasidaryt grupės nuotrauką, taip atspindėdami krikščioniškąją viltį, jog mirtis jau yra nugalėta amžinybės pažadu.

Kitokia patirtis onkologijos centre

Apie centrą netrukus išgirdo ir gydytojai, pastebėję, jog ligoniai, kurie dalyvauja centro veikloje, ateina su visai kitu nusiteikimu: ramūs, kupini vilties ir gyvenimo. Aldona prisimena, kaip kartą gydytoja jos paklausė, ką jie tame centre pasako žmonėms, jog šie taip pasikeičia. Pasak gydytojos, net ir tuomet, kai ji pati bandydavo nuraminti ligonį sakydama, jog prognozė gera ir jis turėtų pasveikti, žmogus dažnai ja nepatikėdavo. Tačiau po apsilankymo centre tas pats žmogus sugrįždavo ramesnis, geresnės nuotaikos ir kupinas vilties. Tuomet Aldona susimąstė ir atsakė: „atėjusius, mes juos pirmiausia apkabiname“.

Kartais, kai mus ištinka negandos, gali atrodyti, jog Dievas nuo mūsų nusisuko ar mus paliko. Kai išgyvename sunkiausius savo gyvenimo periodus, neretai jaučiamės vieniši, atrodo, kad žvelgdami į priekį Dievo nebematome šalia. Prieš kelias savaites susitikusi su bičiuliu, kaip tik kalbėjau šia tema ir jis pasidalijo mintimi, jį aplankiusią Moksleivių ateitininkų akademijos metu: „Žinai Ieva, jaučiausi vienišas. Tarytum po ilgo laiko nebejaučiau Dievo buvimo šalia. Galvojau, gal jis nori man duoti erdvės apsispręsti gyvenimo klausimuose, tačiau meldžiausi, jog noriu Jo pagalbos, noriu Jį jausti šalia. Ir šios maldos metu susimąsčiau, kad dažniausiai, jei apsikabini kažką savo ūgio, kažką kas nebūtinai dvejų metrų (manasis draugas puikiai galėtų būti krepšininku) dažniausiai tu jo nematai, nes žiūri tiesiai per petį. Tai gal ir mane taip Dievas dabar apsikabinęs”.

Todėl ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre apkabinimas tampa ne tik žmogiško artumo ženklu, bet ir pirmuoju žingsniu, padedančiu žmogui vėl atsiverti ne tik kitam žmogui, bet ir Dievui. Per bendruomenės šilumą, brolių pranciškonų palydėjimą ir maldą žmogus pamažu gali atrasti, kad Dievas nėra tolimas ar abejingas jo kančiai. Jis ateina ir padeda mums ten, kur mes esame, neklausdamas nei ką mes esame padarę, nei kur mes esame buvę. Aldona atkreipia dėmesį, kad ir Gailestingumo paveiksle, Dievas žengia iš tamsos, atnešdamas šviesą. Ne veltui centras yra tapęs ir daugelio žmonių atsivertimo vieta. Centro įkūrėja papasakoja apie vieną vyrą, kuris į juos kreipėsi dėl žmonos. Jiedu buvo sukūrę gausią ir gražią šeimą, užauginę ir į pasaulį išleidę vaikus, abu jautėsi susitaikę su žmonos ligos diagnoze ir liūdnomis prognozėmis, bet jam, kaip tikinčiajam buvo labai neramu, jog žmona nėra patyrusi Dievo meilės ir artumo, nėra išpažinusi tikėjimo ir priėmusi krikšto sakramento. Centro bendruomenė priėmė šią moterį, ji kartu su visa bendruomene dalyvavo Šv. Mišiose, grupinėje maldoje, diskusijose ir galiausiai, kai visa bendruomenė su broliais pranciškonais nagrinėjo ir skaitė Šventojo Rašto ištrauką, moteris pravirko ir ėmė džiūgauti, jog pagaliau ir ji jaučia Dievo meilę ir artumą, pagaliau ji supranta. Centro nariai ėmė jos klausinėti, kas gi taip palietė jos širdį? Galbūt konkreti Šventojo Rašto eilutė ar malda? Galbūt pamokslo metu išgirsti žodžiai? O moteris atsakė: „kai aš atėjau, pirmiausia jūs mane apkabinote”.

Gailestingumo reikšmė

Antroje susitikimo dalyje brolis Astijus kvietė giliau pažvelgti į pačią gailestingumo sąvoką. Dažnai šią sąvoką suprantame kaip buvimą draugišku, empatišku ar atsiprašymo priėmimą, tačiau jos prasmė yra kur kas gilesnė. Lietuviškai gailestingumas siejamas su gailesčiu, gėla, gebėjimu atliepti kito žmogaus skausmą. Tačiau lotyniškas žodis misericordia, pažodžiui galėtų būti verčiamas kaip širdis kančiai, širdies jautrumas kito kančiai arba gebėjimas duoti dalelę savo širdies kitam žmogui. Gailestingumas tuomet tampa ne vien jausmu, bet veiksmu: ne nusisukti nuo kito skausmo ir likti apatiškam, bet leisti kito žmogaus vargui paliesti mano širdį ir į jį atsakyti.

Dar stipresnė prasmė atsiveria hebrajiškame žodyje rachamim, kuris siejamas su įsčiomis, gimda, vieta, kurioje užsimezga ir yra išnešiojama gyvybė. Tad gailestingumas yra gyvenimo dovanojimas, taip kaip Dievas, mums atleidęs ir nuplovęs mūsų kaltes, mums dovanoja amžinąjį gyvenimą. Panašią prasmę galime rasti ir lietuvių kalboje, kai galvojame apie žodį „dovanoti”. Šį žodį galime vartoti, kai kalbame apie dovanas, bet taip pat, kai prašome kito atleidimo, tarytum prašome, kad kitas mums dovanotų gyvenimą. Kai esame supykę, kartais sakome: „dink man iš akių“, „nenoriu tavęs matyti“ arba „tu man esi miręs“. Tokiais žodžiais kitą žmogų tarsi išbraukiame iš savo vidaus, paliekame jį už savo širdies ribų ir mintyse nužudome. Gailestingumas veikia priešingai, jis padeda mums atleisti kitam ir tarytum gražina tam žmogui gyvenimą mūsų širdyje. Apie tai Jėzus kalba ir Kalno pamoksle: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“. Taip pat ir maldoje Tėve Mūsų mes sakome „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Jeigu gailestingumas reiškia kitam žmogui dovanoti gyvenimą, tuomet jis neišvengiamai veda į meilę. Kai žmogui dovanojame vietą savo širdyje, mes tarsi paliudijame, kad jis yra vertas gyvenimo ir amžinojo Dievo pažado. Dievas dovanoja žmogui amžinąjį gyvenimą, ateidamas į pasaulį kaip kūdikis ir būtent per gailestingumą, mes išgyvename šį slėpinį. Jėzus gimsta ne rūmuose, ne tobuloje ir saugioje vietoje, bet paprastame tvartelyje, tarp žmogaus vargo, netobulumo ir trapumo. Taip Jis parodo, kad Dievas nebijo ateiti ten, kur trūksta šviesos, tvarkos ar ramybės. Todėl, kaip Kristus gimė Betliejaus tvartelyje, taip Jis gali gimti ir mūsų netobulose širdyse.

Taigi Gailestingumo slėpinys skelbia, kad Dievas ateina ne tik pas teisiuosius, Jis ateina pas žmogų tokį, koks jis yra, kad jo širdyje uždegtų naują gyvenimą. Todėl krikščioniškoje žinioje gailestingumas visada yra nukreiptas į gyvenimą. Dievas nekviečia žmogaus bijoti, slėptis ar likti vienam su savo kančia. Jis kviečia pasitikėti Juo, nes Jo gailestingumas stipresnis už žmogaus silpnumą, ligą ir net mirtį. Nors esame mirtingi, esame pakviesti į amžinybę. Tad būdamas gailestingas Dievas ne tik paguodžia žmogų jo skausme, bet dovanoja jam gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi ir tik būdami gailestingi kitiems, leidžiame Dievui užgimti ir mūsų širdyse, bei dovanoti mums amžinąjį gyvenimą.