„Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.” (Kun 26,1)
Jeigu dabar išeitumėte pasivaikščioti po Vilnių, kone kiekviename žingsnyje sutiktumėte kokį žmogiškomis pastangomis pamėgintą prikelti Lietuvos istorijos personažą, atidžiai jus stebintį bronzos ar akmens akimis. Neišsigąskite, ne visi paminklai tokie pavojingi, kokie atrodo. Kardai jau nebesišvaisto, kumščiai nuleisti prie šonų, veidus kausto rimtis ir abejingumas. Iš aukšto jie žiūri į mus, besiriejančius, dėl jų kapojančius vienas kitą į gabalus. Bet mes juk esame kultūringi, peilių dar nesigriebiame – svaidomės pagiežingais žodžiais; esame garbūs ir protingi, žinome, kas Vilniui geriausia. Mes ir tik mes esame teisūs.
Greičiau nei rūdys plinta paminklai po gatves, aikštes, skverelius. Jau net nežinia, kam čia ir kodėl tą ar aną statulą pastatė. Gal jau nebe tie laikai, kad it iš vitražų istorijas skaitytume? O ir nebemokame atpažinti tų simbolių. Mums, būtybėms iš kūno ir kraujo, visų akmeninių veidų antakiai suraukti vienodai, panašios sučiauptos lūpos, kampuotos rankos. Kas ten ir ką jis padarė – nebe esmė, kita vertus, visada rasime prie ko prikibti.
Bet vis dėl to. Plokštelėje prie kojų iškaltas vardas – žmogaus. Silpno, išdavusio, žudžiusio. Lietuvos didvyrio? Gal. Nusidėjėlio? Be jokios abejonės. Kas nuspręs, kuris jų vertas paminklo, o kuris – ne? Kas gali užtikrinti, kad taip įamžinamieji – pakankamai geri, dori, atsidavę? Bus rastas laiškas, dienoraščio įrašas, oficialus dokumentas, esą įrodantis vieną ar kitą žmogaus nuodėmę. Bet juk apie ją mes turėjome numanyti ir be jokių įrodymų. Iš kitų reikalaujame tobulumo, o patys kasdien įrodome, kad žmogui iki tobulybės – kaip musei iki amžinojo gyvenimo.
Jie vis tiek lieka tik negyvi akmenys, nuo kurių gyviesiems nei šilta, nei šalta. Ar ne vertingiau būtų jų vardu pasirūpinti mažutėliais, kuriuos nustūmėme į pakraščius, sodinti medžius, veisti sodus, statyti, džiaugtis, mylėti? Daryti tikrai gerus darbus, kurių taip trūksta kasdienybėje. Apsistatome negyvų žmonių siena, glaudžiamės prie jų kelių, supstomės jų apsiaustais, nepaliaudami savęs įtikinėti – mes turime istoriją, mes ją gerbiame, gelbėjame. O kas kurs istoriją toliau? Kuo didžiuosis mūsų proanūkiai? Kad proprosenelis ar proprosenelė pastatė dešimt paminklų kitų žygdarbiams atminti, o pats nepadarė nieko? Kad prosenelis tuos pačius paminklus neilgai trukus nugriovė? Vertingiausi paminklai, kuriuos dabar galime statyti, – mūsų pačių gyvenimai, už kuriuos kovojo tie žmonės, šiandien paversti akmenimis, sumenkinti iki jų. Geriausias jų gerų darbų atminimas – toliau darbuotis patiems kuriant Vilniaus, Lietuvos, net pasaulio ateitį. Galime pasirinkti daryti kažką gera – nebūtinai tobulai gerų – žmonių vardan. Pradžiai užtektų bent troleibuse nesėdėti surūgus, nusišypsoti, pasisveikinti su kaimynais. Pagelbėti artimiausiems žmonėms. Kasdien stengtis.
Primiršome daug svarbių dalykų, labiausiai gal jaučiasi būtent tikro, autentiško, istorijos verto meno (o tai reiškia ir gyvenimo) trūkumas. Kiek daug yra mūsų pasigėrėjimo vertų meno kūrinių, o mūsų (jau ir taip modernaus pasaulio pagundų blaškomas) dėmesys nuteka dažnai net meniniu požiūriu jokios vertės neturinčioms praeities dievaičių skulptūroms. Galime pastatyti tūkstančius statulų poetams, rašytojams, karaliams, partizanams, bet taip tik kursime žmogaus kultą, o jų darbus, jų kūrinius nustumsime į kažkelintą planą. Joks žmogus niekada nebus mūsų, o tuo labiau Dangaus standartais vertas paminklo, tuo tarpu statulas statyti kitų kūriniams šiek tiek beprasmiška, jeigu nekuriame nieko nauja, jeigu nekuriame patys. Galbūt atėjo laikas ir mums kurti, ne tik kitų kūrybą atminti. Statyti paminklus jau išmokome, jų užtektinai ir pridėliojome visose įmanomose vietose. Atsikvėpkime. Koks gaivus oras be to amžino, gaižaus metalo ir akmens dulkių prieskonio, ar ne?