Greičio svaiguly – Valančiaus žinutė iš praeities

Aš nepažįstu Valančiaus

Praėjusią savaitę, vasario 28-ąją, minėjome Motiejaus Valančiaus gimtadienį. Visi puikiai žinome, kad Valančius – caro priespaudos laikais tarnavęs lietuvių vyskupas, daugeliui turbūt geriausiai žinomas, kaip blaivybės nešėjas.

Tačiau, o daugiau? Ką mes žinome apie tave, Motiejau? Knygelėje „Pastabos pačiam sau“ rašei „norėčiau ir numiręs dar būti jums naudingas“, bet įdomu, ar praėjus 150 m. nuo tavo mirties, tavoji žinutė vis dar aktuali. Tad pabandykime pažinti šį vyskupą.

Norint susipažinti, pirmiausia reikia pamatyti žmogaus veidą. Dėl to susiradau šią vyskupo nuotrauką ir paskyriau keletą minučių į jį pažvelgti (Prieš skaitant toliau, kviečiu tai padaryti ir skaitytoją). Atrodo jis toks tolimas ir gal jau net nebeaktualus. Iš pirmo žvilgsnio gana griežtas, surauktais antakiais, sugniaužtu kumščiu. Tačiau žiūriu į jo akis ir nejučia jose pamatau ne fariziejišką smerkimą, bet gilų rūpestį ir skausmą dėl savo tautos.

„Sunkus nuliūdimo akmuo užgulė mano širdį. <…> Siunčiu verksmingu balsu šauksmą: neužkietinkite širdžių jūsų.”

Šiam vyskupui rūpėjo blaivybė. Tačiau ne vien nuo alkoholio, bet grečiau dvasinė ir sielos blaivybė. Valančius gyveno 1801-1875 m. Taigi, patyrė abu didžiuosius lietuvių ir lenkų sukilimus prieš caro valdžią. Regėjo ir juos lydėjusias Vilniaus universiteto panaikinimo bei lietuviško rašto draudimo bausmes. Ir manau, kad būtent čia pasireiškė jo ganytojiškas genijus, nes regis Valančius suprato, kad būtent nelaisvės akivaizdoje tautai kaip niekada reikalingas blaivus protas.

Taip, be blaivybės nebus ir laisvės, nes kas yra laisvė, jei ne vidinis pasirinkimas niekada neprarasti vidinio orumo. Ir atvirkščiai, jei žmogus pasirenka tapti svaigalų vergu, ką jau kalbėti apie žmogaus galimybę jaustis laisvu, kai draudžiama net savą kalbą vartoti!

Ir vis dėlto, laisvė niekada iki galo nepanaikinama. Nedingo ji ir tuomet. Ši laisvė tūnojo kiekvieno širdyje, o atradę galimybę išsilaisvinti nuo apsvaigimo vergystės, lietuviai užsidegė ir dvasios laisve. Valančiaus paskatinti lietuviai pripažino, kad jų vidinės laisvės nepaims niekas ir iš naujo rinkosi gyventi viltimi.

Bet ar tai dar aktualu šiandien?

Mūsų alkoholis – apatija

Galbūt ir neaktualu. Juk šiais laikais nebereikia įrodinėti, kad kasdienis alkoholio vartojimas žalingas sveikatai. Tuo labiau juk šiandien alkoholio vartojimas sumažėjęs net ir tarp jaunų žmonių. Tačiau žinote, kas dar sumažėjęs? Kritiškai nyksta gimstamumas ir šių pačių jaunų žmonių noras įsipareigoti šeimai ar santuokai. Taip pat, manau bus kas sutiks, jog jaunąją visuomenę apėmusi tam tikra patyrimo baimė ir apatija. Mes nebe veikiame, o tik stebime. Vietoj to, kad patirtume jaunatvės laisvę ir nuotykį, jauni žmonės nuotykius įgyvendina „saugioje“ virtualioje erdvėje. Vietoj to, kad vieni kitus kviestų pasimatyman, ieško „match‘ų“. O vietoj to, kad kurtų naujas technologijas ar realią vertę kuriantį verslą, žmonės siekia lengvų kripto pinigų ir nieko nebenori sukurti patys, bet tik deleguoti šį kūrimą DI.

Taip – mus apėmęs tingulys ir apatija. Tad ką daryti?

Žiūrėti vieni kitiems į veidus.

Ne veltui tekstą pradėjau žvelgdamas į Valančiaus veidą. Nors ir nuotraukoje, bet tik pamatęs šio žmogaus paveikslą supratau, jog jis yra daugiau nei blaivininkas, bet iš tiesų savo tautą mylėjęs tėvas. Ir nors šiandien negalime paklausti Valančiaus, ką jis pasakytų mūsų kartai, remiantis jo tekstais, galiu lažintis, kad Valančius mus kreiptų pirmiausia tikėti gyvenimu ir Dievu.

Savo vyskupavimo pabaigoje, kai jau švietė jo blaivybės darbo vaisiai, Valančius rašė: „Ne aš, bet Dievo malonė tai įsteigė <…> Dievo blaivybės malonė apsiautė mūsų žemę ir didį stebuklą mūsų akyse padarė“. Tuo noriu pabrėžti ne tai, kad be tikėjimo neįmanoma atsisakyti žalingų įpročių. Ne. Tačiau tikiu, jog vidinės laisvės ieškos tik tas, kuris tiki galintis tapti laisvu. Regis savaime suprantama, bet ar tikrai? Kaip kontrastas čia šviečia ir caro okupuoti lietuviai. Jų tikroji priespauda iš tiesų juk buvo ne alkoholis, bet okupacinis „dvasios lažas“. Ir nepaisant viso to, jie išgirdo vyskupo kvietimą būti blaiviais, kad išliktų orūs ir tvirti viduje. Dėl to aš net neabejoju, kad lietuvių fizinis blaivėjimas prisidėjo ir prie tautinės blaivybės.

Tuo noriu pasakyti ir tai, kad tikroji šiandienė mūsų priespauda taip pat yra ne ChatGPT, tinderis ar įsipareigojimo baimė. Tikroji mūsų priespauda yra baimė gyventi. Bet, o ironija, ne taip, kaip priespaudoje gimęs Valančius, mes jau 36-eris metus esame laisvi. Tai ilgiau nei laisvė, kurią turėjome tarpukariu! O vis dėlto, tai tik politinė laisvė, nes dvasios atžvilgiu mes nusivylimo vergai.

Vergaujame, nes nebetikime. Nebetikime gyvenimu, nebetikime savo grožiu ar kūrybine galia. Ironiškai, būtent sukūrę neva didžiausią žmonijos technologinį išradimą DI, nustojome tikėti savo pačių intelekto kūrybos galia ir nebedrįstame daryti nė vieno sprendimo nesikonsultavę su dirbtiniu kūrybos šaltiniu.

O realybė ta – mes galime kurti! Kiekvienas žmogus gali kurti gyvenimą.

Ši kūryba įrašyta mūsų veiduose. Jau nebe 19 a., bet šių dienų Bažnyčios ganytojas popiežius Leonas XIV savo žinioje 60-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga kvietė atsigręžti į veidus. Galvotume, koks keistas kvietimas, nejaugi nieko ten nematėme? Bet jūs paklauskite savęs, kada paskutinį kartą žiūrėjote kitam į veidą ir ten matėte asmenį – brolį, mamą, draugą – ir jums to pilnai pakako?

Aš dar pakviesčiau pasižiūrėti į save veidrodyje. Į savo akis. Į save. Bus nepatogu, bet žiūrėkite. Ir žiūrėdami į veidrodį pasakykite sau – aš esu laisvas kurti savo gyvenimą.

Valančiaus laikais lietuviams reikėjo prisiminti, jog jų politinė okupacija tėra išorinė aplinkybė. Kad alkoholis nėra būtinas jų laisvei pasiekti, nes tikroji laisvė yra kiekvieno vidiniame pasirinkime. Šiandien mes esame okupuoti iš vidaus. Gyvendami kultūroje, kur greitis svarbiau už tikslą, pinigų lengvumas svarbiau už prasmę, o reali socialinio gyvenimo patirtis vis labiau ištirpsta pusfabrikatinėje virtualioje erdvėje, mes patiriame širdies liūdesį. Ir tai normalu.

Tačiau kaip ir mūsų protėviai, mes turime prisiminti tą patį – vidinės laisvės niekas neatims. Tas, kuris turi tikslą ir renkasi gyventi tuo, kuo tiki, tas gyvenimą ir patirs. Tad nusimeskime nevilties ir greito gyvenimo nuodą. Išgirskime šventųjų bendravimu siunčiamą Valančiaus šauksmą: „neužkietinkite širdžių jūsų“. Išdrįskime tikėti gyvenimu ir viltimi. Nes jei blaivybės viltis neužgeso net šimtmetį okupuotose lietuvių širdyse, ji neužges nė pas mus.