Gimę šeimai tą pačią dieną – žemaičių Monikos ir Pauliaus Lizdenių šeimos liudijimas

Su Monika ir Pauliumi susitinkame Antakalnyje. Kol vaikščiojame po Sapiegų parką ir kalbamės, vežimėlyje miega judviejų vienerių metų dukrytė Gabrielė. Gera pažinti šios poros autentišką istoriją. Nesąmoningai, bet nuosekliai pratęsdami vienas kito atsakymus leidžia nujausti, kiek daug jie jau kartu yra patyrę.

Monika ir Pauliau, pirmiausia norisi paklausi, kaip judu susipažinote?

Monika: Mes su Pauliumi abu esame iš Žemaitijos – Mažeikių. Abu gimėme tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir net tą pačią dieną. Susitikome ir susipažinome 11 klasėje, o 12 klasėje pradėjome draugauti, taigi, esame mokyklos laikų meilė. Pradėjome draugauti, kai po mano sesės ir mamos žūties jau buvo praėję truputį laiko. Mano tėtis žuvo man studijuojant, likome mudvi su jaunesne seserimi Kamile. Taigi, mudviejų su Pauliumi draugystės pradžioje kartu gavome bendrą įsipareigojimą – būdami 19 metų tapome Kamilės globėjais. Aš nemačiau kito pasirinkimo, tai kilo iš mano vidaus ir širdies, po tėvų netekties troškau suteikti Kamilei šeimos patirtį, apsupti meile ir rūpesčiu. Ir visa tai laikau didžiule dovana, nes buvau labai jauna, ir tai, kad man pavyko teisiškai susitvarkyti visus reikiamus dokumentus, buvo didelis ir svarbus pasiekimas. Manau, šiose sudėtingose situacijose mums padėjo tvirtas apsisprendimas ir jaunatviškas ryžtas, nes dabar, kai mums jau yra 30 metų, galvojant apie įsivaikinimą, atrodo, kiltų begalės klausimų, svarstymų.

Paulius: Supratau, kad turiu būti šalia savo mylimos moters ir priimti jos istoriją, o ir man reikėjo paramos ir pagalbos, nes ir aš netekau savojo tėčio. Taip iš meilės kilo troškimas drauge su Monika globoti Kamilę.

Nors santuokoje jau gyvenate 7 metus, gal galite prisiminti, kokie buvo jūsų pirmieji santuokos metai?

Monika: Mes prieš savo vestuves abu patyrėme didelį atsivertimą, būtent tai mus paskatino labai atsakingai ruoštis šiam įsipareigojimui. Vasarą prieš mūsų vestuves keliavome į Pasaulio jaunimo dienas Lenkijoje ir į Medžiugorje. Mes abu labai ruošėmės santuokai, atskirai nakvojome, gal net mažiau laiko kartu praleisdavome, bet tai leido mums ruošti savo širdį. Buvo labai geras laikas, norėjome apgalvoti, už ką norėtume vienas kito atsiprašyti, nes abu siekėme prie altoriaus priartėti visiškai laisvi, galėdami pilnai vienas kitam save dovanoti. Todėl pirmieji santuokos metai mums buvo malonės metai, daug pamatėme grožio ir santuokos sakramento veikimo, regis net į meilę pradėjome žiūrėti ne paprastai, o plačiąja prasme. Pradėjome vienas kitą matyti kaip Dievo duotą, kad per santuoką esame kviečiami į šventumą. Man, kaip žmonai, tai buvo saugumo patvirtinimas, kad mane pasirinko. Ta buitis ar kažkokie nesutarimai mums kaip ir yra išsitrynę, nes tai, ką išgyvenome, mums buvo stipresnė ir tikroji santuokos pilnatvės patirtis. Manau, kad čia persipina daugelis patyrimų, bet labiausiai mūsų atsivertimas, gyvas tikėjimas Viešpačiu ir mūsų santuokos sakramento liudijimas.

Paulius: Prisimenu, kai pasipiršau Monikai, po to mes pusę valandos ėjome tyloje, atrodo, buvome savose širdyse, buvo labai ypatinga ir pakili nuotaika. Mes draugavome 5 metus, tai savo santykyje tikrai buvome daug patyrę. Sužadėtuvės jį atnaujino. Na, o po vestuvių sutikau Šv. Jono kongregacijos vienuolį br. Joną Chrizostomą, kuris paklausė, kaip jaučiuosi. Man tuomet į galvą atėjo toks palyginimas: yra normalu restorane rinktis ir galvoti apie patiekalą, kurį norėtumei valgyti, bet mažiau normalu rinktis pavyzdžiui 4 ar 5 valandas, santykiuose juk yra panašiai – sveika patikrinti ir ištirti savo mylimąjį, bet atrodo nebūtų itin sveika labai ilgam atidėti sprendimą. Pirmieji metai buvo kupini tikrumo, yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie sakė, kad niekas santykyje nepasikeis po vestuvių, daugmaž, kam čia tuoktis, bet aš norėčiau tai paneigti, nors gal tikrai viskas priklauso nuo širdies, kaip tu pasiruoši. Mums su Monika buvo labai svarbu išsivalyti savo širdį, nenorėjome priimti impulsyvaus sprendimo. Mums, kaip tikintiems, buvo svarbus tas visam gyvenimui duodamas pažadas, kaip ir santuokos priesaikoje, kad ne tik kol laimė lydės, o ir kai vargas suspaus. Tapę šeima įgijome naują prasmės ir meilės matą. Saugumą suteikė viso gyvenimo pažadas, kad ne tik aš pasirinkau Moniką savo partnere visam gyvenimui, bet ir ji mane pasirinko ir davė priesaiką visam gyvenimui. Per šiuos pirmuosius metus visiškai palaidojau tą gilų vienatvės jausmą, persipynusį su įvairiomis asmeninėmis žaizdomis. Ir per šį laiką, kai esame susituokę, daugiau to jausmo savo gyvenime niekad nebuvau patyręs.

Esate katalikiška šeima, kaip sekasi gyventi tikėjimu kasdienoje?

Monika: Mūsų šeimos tikėjimo kelionė yra banguojanti. Tai priartėji, tai vėl atsitrauki. Per visas nelaimes, didelės kančios akivaizdoje smarkūs jausmai tikrai ne vieną sykį ėmė viršų, kėlė daug klausimų. Tačiau tai juk natūralus procesas – pereiti visas skirtingas gedėjimo ir netekties priėmimo fazes. Iš savo patirties galiu patikinti, kad Dievas priima mus tokius, kokie ir esame, su tuo, ką išgyvename. Norisi paraginti nebijoti Jo akivaizdoje pripažinti ir įvardinti savo jausmus išsakant skausmą. Dievas tas žaizdas pradeda gydyti, ateina į tą skausmą. Pati puikiai prisimenu, kai gedėdama savo mamos išgyvenau didžiulį pyktį Dievui, o po kurio laiko pajutau labai artimą Mergelės Marijos globą, atrodo, kalbėdama su Juo, buvau apimta besąlyginės Marijos globos. Žinoma, mes kiekvienas šeimoje keliaujame savo unikalią tikėjimo kelionę ir paliekame erdvės kitam. Viena dažniausių maldos praktikų mūsų šeimoje yra maisto laiminimas, todėl stengiamės bent kartą per dieną valgyti visi kartu. Kita mums brangi šeimos tradicija – kasdienis vienas kito laiminimas. Aišku, praktikos keičiasi ir stengiamės pajausti, kokį laiką mūsų šeima išgyvena. Norime ir stengiamės per santykį atrasti ryšį su Dievu. Pavyzdžiui, patarnaudami vieni kitiems. Pastebiu, kad per savo veiksmą gali atrasti tiesioginį Jo veikimą, kai susilaikius nuo netinkamo elgesio Dievas prakalba į vidų. Atrodo, padarai mažą valios žingsnelį ir į jį visada būna atsakyta su kaupu.

Prieš truputį daugiau nei metus tapote tėvais, kokią įtaką tai turėjo jūsų tarpusavio santykiui?

Monika: Labai geri jausmai tapus tėvais. Didžiulis padėkos jausmas už Gabrielės gyvybę, už tai, kad ji atėjo į mūsų gyvenimą, kad Viešpats mums padovanojo dukrą, kurią galėsime lydėti. Dar nebuvo dienos, kad nebūčiau padėkojusi Dievui už Gabrielę. Tie jausmai tikrai labai stiprūs ir man, kaip mamai, kuri fiziškai nešiojo ir pagimdė Gabrielę. Kamilė vis tiek labiau yra mano sesuo ir mudvi esame susijusios širdies ryšiais, o Gabrielės laukimas ir gimdymas suteikė progą pajusti, kas yra fizinė motinystė. Kai pirmą kartą pamačiau Gabrielę, buvau visiškame pakylėjime. Mūsų su Pauliumi santykis smarkiai pasikeitė, nes mūsų šeimoje juk atsirado dar vienas žmogus su savo poreikiais. Mums reikėjo laiko priimti šį pokytį. Niekam ne paslaptis, kad buvo ir, esu tikra, dar bus tų iššūkių, pokyčių, savo santykyje juos nešame ir priimame kaip realybę. Praėjus metams pradėjome jausti, kad labai pasiilgome vienas kito, nes juk didžioji dalis mūsų dėmesio atitenka mažulei ir Kamilei. Pastebėję šį stygių dabar stengiamės vis ieškoti progų susitikti tik dviese praleisti nedalomo, kokybiško laiko drauge. 

Paulius: Man atrodo, teisinga ta mintis, kad iki vaiko atėjimo, gal netgi nėštumo pradžios  labai svarbu pripildyti širdį meilės ir jėgų resursais, kad santykis būtų prisirpęs ir tarptų meile. Gabrielės atėjimas padėjo man patirti mano nemigos ribas, kiek aš galiu išbūti nemiegojęs. Santykį su Monika iki vaiko atėjimo tikrai daugiau galėjome palikti savieigai. Natūraliai susitikdavome, kartu praleisdavome nemažai laiko, kažkur išeidavome. O šeimoje atsiradus vaikui natūrali santykių tėkmė iš esmės pasikeičia, imi matyti, kad santykiai kažkur sustoja, ir lyg turi sugrįžti ten, kur sustojai. Norėdamas sutikti žmogų, kurį pamilai ir su kuriuo esi susituokęs, turi susiplanuoti susitikimą, o tai tikrai gali atrodyti keista, juk mūsų ryšys nėra kažkoks darbinis, dingsta spontaniškumas. Na ir mūsų su Monika pirmasis pasimatymas įvyko po to, kai Gabrielei suėjo vieneri metai. Pasimatyme išgyvenome keistus jausmus, nes pokalbio pradžioje vis tiek vyravo buitiniai klausimai, bet po to įsijautėme ir per valandą daug spėjome pasidalinti, išsikalbėti.

Monika: Iš tiesų (juokiasi) imi visai kitaip vertinti laiką ir bandai koncentruotai jį praleisti. Kitų susitikimų metu stengėmės neįsileisti per daug buities klausimų, skyrėme laiką atsipalaidavimui ir romantiškam pabuvimui.

Paulius: Na, bet norisi kažkaip patvirtinti, kad vaiko atsiradimas šeimoje yra santykių karūnavimas. Kaip kalbėjome, jau draugystė bei santuoka pakelia santykį vis į naują, aukštesnį lygį, o vaikas tikrai yra Dievo dovanojamas tam, kad praplėstų meilės slėpinį. Tai yra brangi patirtis – paimti savo vaiką pirmą kartą ant rankų ir žvelgti į savo mylimą žmogų, matyti savo vaike abiejų susiliejimą.

Ar keitėsi jūsų šeimos maldos gyvenimas gimus dukrai Gabrielei?

Paulius: Dar viena svarbi maldos forma mums – adoracija. Jau keletą metų jautėme kvietimą adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą kartu, buvome įsipareigoję dviese eiti į adoraciją sekmadieniais. Buvo labai gera – aš, Monika ir Jėzus atsidurdavome privačiame santykyje. Atsiradus Gabrielei turėjome perdėlioti savo įsipareigojimą, tačiau jau keletą kartų pavyko adoracijoje sudalyvauti drauge su dukrele. Jautėme subtilų ryšį tarp Dievo, bendraujančio simboliais, ir vaiko, kuris susikalba akimis. Tai buvo labai brangi mūsų šeimai patirtis. 

Monika, neseniai subūrei mamų bendruomenę, gal gali pasidalinti šios idėjos priešistore?

Monika: Pirmiausia, mano viduje atsirado bendrystės su kitomis mamomis troškimas, norėjosi susitikti su žmonėmis, kurie išgyvena tą patį laikotarpį kaip ir aš, susitikti maldai. Tuo laiku Gabrielei jau turbūt buvo kokie trys mėnesiai ir bandžiau įsitraukti į įvairius mamų klubus. Prisimenu, grįždavau namo po susitikimų ir dažnai norėdavau, kad Paulius man skirtų dėmesio ir išklausytų. Matyt, tuose susitikimuose man pritrūko pastovumo, nes vis keisdavosi dalyviai, o taip pat troškau laiko maldai. Paulius mane vis drąsino, taip pat ir mano draugė, kuri dirba Vilniaus piligrimų centre, sakydavo, kad su kitomis mamomis galime ateiti į Šv. Faustinos namelį Antakalnyje ir ten rengti susitikimus. Pradžioje man buvo nedrąsu vystyti šią idėją, bet kantriai ją nešiojausi maldoje ir kuo daugiau meldžiausi, tuo labiau stiprėjo patvirtinimas: daryk, daryk, daryk! Man atrodo, kad pirmas mūsų susitikimas įvyko vėlyvą rudenį, kai Gabrielei jau buvo 7 mėnesiai, tai ne taip greitai visa ir nutiko. 

Paulius: Stebėjau, kaip šis Monikos troškimas vystėsi labai palaipsniui – jai buvo svarbu tai išjausti, pasinešioti maldoje, leisti tam skleistis savo tempu. Mano, šviežiai tėčiu tapusio vyro, patirtis buvo kita – aš turėjau mėnesį gražaus laiko su vaiku, bet vėliau teko išeiti į darbą, kuriame man užteko socializacijos, galėjau augti karjeroje, būti apsuptas bendraminčių, tada grįždavau namo ir džiaugdamasis vaiku prisidėdavau prie buities, o Monika juk visą laiką būdavo su Gabriele. Kai gimsta vaikas, jau tada įvyksta tam tikra atskirtis dėl saugumo, poreikio išgyventi ir adaptuotis naujame laikotarpyje. Kartais man grįžus po darbo Monika norėdavo ne tik pasidalinti, bet tikrai daug išsikalbėti, turiu pripažinti, kad ne visuomet jausdavausi galintis atliepti šį jos poreikį, net dėl paprasčiausių namų ir buities įsipareigojimų. Visa ši mamystės bendruomenė, gimusi iš gilaus troškimo ir poreikio santykiui, mane asmeniškai labai džiugina. Smagu, kad vyksta reguliarūs pasidalinimai, malda, kad mezgasi naujos draugystės. Gražu stebėti Dievo ženklus ir dovanas, ir man net atrodo, kad Monikos socialiniai ryšiai yra žymiai labiau prasiplėtę, gal net daugiau negu iki gimstant Gabrielei.