Seniai seniai tolimame Viduržemio krašte Gėris prisnūdo, pradėjo plisti Blogio jėgos. Tamsos valdovo Saurono suburta kariauna plėšia miestus, degina pasėlius ir žudo žmones. Šie įsiveržėliai vadinami orkais, o jų išvaizda išduoda juose slypintį blogį – deformuoti kūnai, subjauroti ir seilėti veidai, kraujo ištroškę žvilgsniai. Blogio valdos neturi medžių ar gyvos gamtos, miško žalumynus pakeitė dykvietės ir akmenų krūvos, nušviestos ugnikalnių išsiveržimų ir deginamų anglių.
Tačiau drąsūs ir išmintingi Viduržemio gyventojai susivienijo ir šį absoliutų Blogį įveikė – žuvus Tamsos valdovui, Mordoro tvirtovės bokštai ir sienos nugarmėjo žemyn. Visa tai yra puiku, herojai švenčia pergalę, tačiau liko daugybė neatsakytų klausimų.
Kaip nutiko, kad visos Viduržemio tautos ir karalystės taip vieningai kovojo su priešu – nejaugi nebuvo politinių interesų konfliktų, rasinės diskriminacijos, situaciją išnaudojančių valdovų ar abejingų, klaidingai informuotų gyventojų? Kokia bus naujojo karaliaus Aragorno monetarinė politika, kokiomis priemonėmis karūna rinks lėšas atstatyti karo nuniokotam kraštui, kokiomis bausmėmis atgrasys badaujančius valstiečius nuo vagiliavimo? O ką daryti su tūkstančiais išsibarsčiusių orkų, kurie staiga prarado savo valdovą (o gal engėją ir vergvaldį) – ar juos visus išžudyti, ištremti, integruoti?
„Žiedų valdovo” istorija – kurią ką tik nupasakojau – ir daugelis kitų tradicinių filmų ar knygų siužetų tokių klausimų vengia. O veltui – būtent tokie išbandymai atskleidžia kaip sunku išlikti geru, kai reikia priimti politinius sprendimus. Juk neužtenka būti geru žmogumi, kad būtum geru valdovu.
Nesupraskite manęs klaidingai – Tolkino sukurtas „Žiedų valdovo” pasaulis yra neįtikėtinai išvystytas, siužetas įtraukiantis, istorija pamokanti. Vaikystėje aš, kaip ir daugelis kitų, negalėjau atitraukti žavesio kupinų akių nuo „Žiedų valdovo” filmų trilogijos, o vėliau – nuo „Hobito”. Didingi herojai baltais drabužiais ir juodi slibinus pakinkę demonai nemenkai įaudrino mano vaizduotę – esu už tai dėkingas. Kartais reikia turėti prieglobstį nuo sudėtingos realybės, ypač vaikystėje.
Tačiau laikai keičiasi ir, atrodo, Gėrio-Blogio ir juoda-balta konfliktai išeina iš mados. Formuojasi nauja tradicija, žengiame į pilkų tonų ir pustonių pasaulį. Auditorija nori matyti realistiškus, vidinių dilemų draskomus veikėjus, su kuriais galima tapatintis – ne tik žavėtis pavyzdingais herojais. Šios tendencijos įsikūnijimas – „Sostų karų” serialo ir knygų sagos neregėtas populiarumas. Tokio tipo klausimai, kurie liko neatsakyti Tolkino pasakojime, gauna atsakymus Džordžo Martino magijos ir politinio realizmo pasaulyje.
Tolimas Vesteroso žemynas mėgaujasi neregėtos trukmės vasara, taika ir klestėjimu, tačiau gyventojai pernelyg įsipatogina ir užmarštin grimzta senos istorijos apie baltuosius numirėlius – Blogio jėgas iš Šiaurės, kurios kadaise siautėjo žemyne. Vasara baigiasi, artėja žiema, o šalčio baimę dar labiau kursto gandai apie numirėlių pasirodymą tolimoje Šiaurėje. Kitaip nei Viduržemio gyventojai, Septynios Vesteroso karalystės neskuba vienytis – priešingai įsivelia į pilietinį karą (Sostų karus) dėl politinio dominavimo žemyne.
Kol Šiaurė ruošiasi atremti grėsmę, Pietūs ignoruoja pagalbos šauksmą – net jeigu grėsmė išties egzistuoja, ji pakirs Šiaurės įtaką ir taip Pietų valdovai galės plėsti savąją. O kad ši grėsmė egzistencinė ar nesustabdoma nėra taip jau aišku: informacija viduramžių pasaulyje plinta lėtai ir remiasi gandais, todėl niekas dėl to per daug nesuka galvos – yra skubesnių rūpesčių. Vienybės politinio realizmo pasaulyje kol kas nematyti – Sostų žaidime net blogio grėsmė gali tapti politiniu įrankiu, savotiška galimybe.
Tačiau ne visi Pietų valdovai abejingi Šiaurei – Stanis Barateonas nusprendė atvykti į pagalbą. Stanis vedamas teisybės ir pareigos jausmo, bet ne tik – skaudžiai pralaimėjęs mūšį dėl sosto, ieško galimybės mobilizuoti likusį politinį ir moralinį kapitalą, suteikti naują tikslą savo kampanijai. Barateonas taip pat vedamas religinio fanatizmo – egocentriškos pranašystės, jog jam lemta tapti pasaulio gelbėtoju. Įtikėjęs šia nauja, Vesteroso dievus išduodančia, religija, Stanis sudegina daugelį „eretikų”, ugniai paaukoja savo paties dukrą – viskas vardan pergalės, Septynių karalysčių išgelbėjimo ir jam teisėtai priklausančio sosto.
Kelyje į Šiaurę nelabai herojiškas gelbėtojas susiduria su finansinėmis problemomis. Iždas tuščias, kariuomenė badauja, gresia maištas. Stanis įveda geležinės disciplinos režimą: griežtos bausmės pražudo ne vieną, tačiau išlaiko kariuomenės gretas. Būtent šis griežtumo, teisingumo ir neregėto atsakomybės jausmo demonstravimas įtikina Geležies banką suteikti Barateono kariaunai taip būtiną finansinę paramą – paskolą kompanijai. Politinio nestabilumo tarpsnyje, Banko akyse Stanis atrodo vienintelis galintis grąžinti karūnos skolas – žinoma, kad ir koks teisingas, pirma turės nugalėti konkurentus ir išsikovoti karūną.
Atvykęs į Šiaurę, Stanis susiduria su tyržmogiais – Šiaurės gyventojais, kurie dėl kintančio klimato ir numirėlių grėsmės bėga į šiltesnius ir saugesnius Pietus. Pirma sumušęs tyržmogius mūšyje, herojus sėda prie derybų stalo su kebliu klausimu – ką daryti su vadą praradusiais „barbarais”? Grąžinti iš kur atėjo, nubausti už pasipriešinimą, integruoti? Šiaurės gelbėtojas pasirinko tyržmogius panaudoti savo tikslo realizacijai: mainais į ruožą nenaudojamos (užtat saugios) žemės tyržmogiai turės kautis Stanio pusėje gelbėjant pasaulį.
Nors istorija nebaigta, manau, esmė aiški. Ką tik Sostų karų istorijos pavyzdžiu apžvelgiau tai, ko trūko „Žiedų valdove”: politines ir ekonomines dilemas, kurios ištinka herojus su gerais ketinimais. Sostų karų pasakojimas toks detalus, jog kyla pagunda jį lyginti su šių dienų galvosūkiais, kaip politinė vienybė klimato krizės akivaizdoje ar klimato bei karo pabėgėlių integracija Europoje.
Kitaip nei Žiedų valdove, Sostų karuose veikėjai mąsto ne vien apie bendrąjį gėrį, bet ir asmenines ambicijas – susitinka Gėris ir Pragmatikas. Stanio Barateono siekis gelbėti pasaulį yra kilnus ir drąsus, tačiau jis persipina su žiaurumu ir politiniais tikslais. Džordžas Martinas tokiu būdu palaidoja tradicinį Gėrį, tačiau iš šio pelenų gimsta kur labiau intriguojantis, nors ir nevienareikšmiškas, pilkesnis gėris. Sostų karai – tai savotiškas atsakas į Žiedų valdovą, o Martinas perima Tolkino vaidmenį šių dienų skaitytojams.
Toks yra kūrybos ciklas – viena istorija papildo, užbaigia kitą. Atrodo, vietos archetipiniam Gėriui ir Blogiui mūsų vaizduotėse vis mažiau, o šiuos atskirti darosi sunkiau. Neįtikėtina, kai išgalvotos istorijos tampa tokios detalios ir realistiškos, kad, rodos, gali jose apsigyventi. Ši mintis ne tik jaudina, bet ir baugina. Deramai susipažinti su pasauliu reikia vis daugiau laiko, o šio, deja, turime ribotą kiekį. Nejauku pagalvoti, bet gyvenimas baigsis, o dauguma veikėjų, istorijų, ištisų pasaulių taip ir liks nepažinti… Nors tai niekaip neužgožia smalsumo pamatyti, kaip keisis kūryba po „Sostų karų” ir kokias istorijas apie gėrį pasakosime ateityje.
