Genų inžinerija tikėjimo šviesoje: biotechnologijų ir krikščionybės santykis

Antradienis. Biotechnologijų modulis. Kiek skubantis sieninis klasės laikrodis rodo aštuonias valandas septynias minutes. Šurmuliuojantis vienuoliktokų būrelis po Dievo vaikų maldos sėda į suolus. Taip pradėti dieną – gimnazijos nuostata, savotiškas mūsų ritualas. 

Vis tik rytas nelengvas. Trumpa poilsiui skirta paros dalelė ištirpo darbų ir rūpesčių siautulyje ir vakarykštis nuovargis tebealina, rodos, kiekvieną kūno ląstelę. Dar kartą, tik šįsyk nebyliai, kreipiuosi į Tėvą melsdama jėgų šiandienai. Dabar mano žvilgsnis darsyk nukrypsta į virš lentos kabantį Šv. Damijono kryžių. Kitoniškai jis atrodo ne vien todėl, kad Išganytojas jame vaizduojamas atmerktomis skvarbiomis akimis: šis kryžius įstabus kontrastas klasės interjerui. Jis daug puošnesnis, spalvingesnis ir širdžiai mielesnis nei stiklinės laboratorijos durys ar pilkšvos lubos su retkarčiais sublyksinčia lempa. 

Mano mintis prablaško mokytojos žodžiai. Šiandien gilinsime ne praktines, bet teorines žinias, tad visi atsiverčiame „Šiuolaikinės biotechnologijos“ vadovėlius. Deja, mano minčių generavimo jėgainė atsisako produktyviai dirbti, todėl, perskaičiusi vos kelias eilutes apie genetiškai modifikuotus organizmus, vėl susimąstau apie kryželį. Tuomet man iškyla klausimas: ar biotechnologijos bei krikščioniškasis tikėjimas yra tokie skirtingi ir kone nesuderinami kaip Šv. Damijono kryžius ir klasės interjeras?

Atsakymo priimti neskubu. Mąstau. Juk mokslininkas taip pat žmogus, o jis – tobuliausias, tačiau į nuodėmę vis tik linkęs Viešpaties kūrinys. Štai todėl ir itin išsilavinusių asmenų darbai teoriškai galėtų nusižengti moralei bei krikščioniškosioms vertybėms. Dėl šios priežasties visuomenėje kyla nemažai aršių diskusijų, ypač biotechnologijų klausimais. Etinės žmogaus dorybės šioje mokslo srityje labai glaudžiai siejasi su atliekamais tyrimais, jų metodais ir rezultatų taikymu, nes visa tai daro įtaką gyvajai gamtai. Manau, itin skaudžių neigiamų padarinių būtų galima išvengti vadovaujantis Šventajame Rašte skelbiamomis tiesomis. Juolab, kad Biblijoje nenuvertinamos mokslo teikiamos naudos. Štai antrajame Petro laiške rašoma: „praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu“ (2 Pt 1,5). Taip tikintieji raginami neatsieti proto nuo širdies. Tokį požiūrį visuomenėje skleisti siekė ir amerikiečių mokslininkas V. R. Potteris. Jo dėka jau daugiau nei pusšimtį metų esti terminas „bioetika“. Biochemikas, onkologas siekė pabrėžti, jog moralinės vertybės svarbios ne vien biomedicinoje – žmogiškumas būtinas ir žvelgiant į ilgalaikius padarinius ekosistemoms, ateities kartoms. Būtina suvokti ir tai, jog mokslas iš esmės nėra blogas, nors biotechnologijų specialistai gali turėti ir beprasmių ar net amoralių tikslų. Priešingai, jei žmogus savo protą naudoja tinkamai, jo darbas yra pagirtinas. 

Deja, įvairialypėje šių dienų visuomenėje paplitusi nuomonė, jog net ir kilniais tikslais grįstas transgeninių organizmų kūrimas yra neleistinas, nes pažeidžia dieviškąją pasaulio santvarką. Nejučiomis nusišypsau, mat mintyse suskamba prieš beveik metus išgirsti gimnazijos direktoriaus žodžiai. Tąsyk jis tikino, kad žmogus esti panašus į Dievą ne vien todėl, jog yra sukurtas pagal Jo paveikslą, turi šviesų protą, laisvą valią ir nemirtingą sielą, bet ir todėl, kad yra apdovanotas kūrybos galia. Prisiminus palyginimą apie talentus (Mt 25,14-30), tampa aišku, jog Viešpats šį gebėjimą savo sūnums ir dukroms suteikė ne tam, kad būtų švaistomas paikiems tikslams ar pūdomas užmarštyje. Tėvas trokšta, kad žmonija lygiagrečiai ugdytų savo dorovinius pamatus ir protinius gebėjimus tam, kad galėtų deramai pratęsti Jo pradėtą kūrybinę veiklą. Vienas iš būdų – kurti daugybėje medicinos ir agrokultūros sričių naudojamus genetiškai modifikuotus organizmus. Džiaugiuosi, jog stiprinti krikščioniškąsias vertybes bei pasikliauti biotechnologijomis skatino prieš septyniolika metų Dievo karalystėn iškeliavęs popiežius Jonas Paulius II bei dabartinis pontifikas Pranciškus. Savo enciklikoje „Laudato si“ pastarasis pabrėžia, kad genų inžinerija tik paspartina organizmų evoliuciją, kuri net in situ vyktų dėl mutacijų ir kitų biologinių procesų įtakos. Popiežius Pranciškus pritaria pirmtako žodžiams, jog mokslinės ir technologinės pažangos nauda liudija apie žmogaus pašaukimo atsakingai dalyvauti Dievo kuriamajame darbe kilnumą. Tiesa, dabartinis Romos Katalikų Bažnyčios vadovas nesiekia pateisinti bet kokių tyrimų. Kas verčia beprasmiškai kentėti gyvūnus, kelia grėsmę natūralioms, idealiai funkcionuojančioms ekosistemoms ar leidžia vieniems ūkininkams oligopolizuoti maisto produktų rinką tiek, jog smulkesnieji yra priversti skursti, nėra leistina. Tad Katalikų Bažnyčios požiūris į mokslą nevienareikšmis.

Dar sykį pasineriu į prisiminimus. Šįsyk prieš akis – viena mėgstamiausių knygų – Jane B. Reece ir kitų penkių autorių „Campbell Biology“. Puikiai pamenu keleto joje aprašomų genetiškai modifikuotų augalų veislių įtaką kovojant su badu, ligomis. Transgeniniai organizmai yra atsparūs įvairiems patogenams, ekstremalioms klimato sąlygoms, auga sparčiau ir subrandina gausesnį derlių. Dėl šių priežasčių nesvetinguose kraštuose gyvenantys žmonės gali užsiauginti įprastai ten neaugančių augalų genetiškai modifikuotų giminaičių. Nuostabu ir tai, jog šiuolaikinių biotechnologijų principai leidžia sukurti maistingesnių produktų. Puikus pavyzdys – auksiniai ryžiai. Šis genų inžinerijos pasididžiavimas buvo sukurtas į įprastinių ryžių genomą įterpus narcizų geną, skatinantį beta-karoteno sintezę. Vėliau augalas ne sykį tobulintas, kol galiausiai gautas stulbinantis rezultatas – net keturis kartus intensyviau nei ankstesni transgeniniai ryžiai beta-karoteno sintezę vykdanti veislė su įterptu kukurūzų genu. Šis laimėjimas svarbus tuo, kad ryškiai geltoną spalvą grūdams suteikianti minėtoji medžiaga įprastai organizme paverčiama vitaminu A, dėl kurio stygiaus pasaulyje kasmet apanka 250–500 tūkstančių vaikų ir dar 2,2 milijono asmenų miršta. Tad nors tokie ryžiai vis dar tobulinami, jie yra puiki priemonė siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybes. Stulbinantį poveikį žmonijai turi ir kiti transgeniniai organizmai, pavyzdžiui, itin maistingi valgomieji manijokai, rekombinantinio insulino, arba kitaip humulino, sintezę vykdančios Escherichia coli bakterijos. Atrodytų, jog visuomenė turėtų būti besąlygiškai dėkinga mokslininkams už tokius išradimus. Juk tai, kas gelbsti žmogaus gyvybę, saugo ir jo prigimtinį orumą.

Deja. Ne visi pritaria tokiai maisto stygiaus sprendimo avantiūrai. Asmuo, pasidavęs baimei dėl galimai nepakankamai ištirtų genetiškai modifikuotų augalų, kurie naudojami maistui, ima abejoti biotechnologų morale. Nepasitikėjimas jais ir iš to kylanti panika transgeninių organizmų naudingumo ar žalos vertinimą paverčia labai subjektyviu. Puikiai pamenu prieš beveik dešimtmetį matytą reportažą, kuriame buvo skelbiami vieno Prancūzijos mokslininkų tyrimo rezultatai. Žurnalistės balsas tąsyk tikino, jog dėl ilgalaikės mitybos genetiškai modifikuotais kukurūzais žiurkėse pradeda vystytis augliai. Šiandien man ramiau. Pamokos pradžioje perskaitytose vadovėlio eilutėse buvo patikinta, jog „tokio pobūdžio tyrimų rezultatai susilaukė mokslo visuomenės kritikos dėl nekorektiškai atliktų eksperimentų, netinkamai parinktų kontrolių“. Negana to, kitų mokslininkų pakartoti identiški bandymai nesukėlė tokių šiurpių padarinių. Nebuvo tirta, ir ar žiurkėms neimtų vystytis augliai jas maitinant tokiu pačiu kiekiu genetiškai nemodifikuotų kukurūzų. Tokie eksperimento rezultatai patvirtina faktą, jog negalima aklai tikėti mokslininkų sąžiningumu, jiems skelbiant tyrimų metodus, rezultatus. Tai yra itin svarbu, nes propaganda veikia sąmonę ir dažnas žmogus, patekęs į melo pinkles, nusigręžtų nuo mokslo laimėjimų. Panašūs tyrimai skatina aršius debatus ir dėl gyvūnams sukeliamų kančių. Popiežius Pranciškus remiasi Katekizmo mokymu teigdamas, jog eksperimentuoti su gyviais, tad ir tam tikrą skausmą jiems sukelti, galima, bet tik tokiu atveju, jei tai „neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę“. Žinoma, tiriant GM kukurūzų poveikį žiurkėms (bent kaip buvo teigta) siekta išsiaiškinti ir tokių maisto produktų įtaką žmogaus sveikatai, todėl gyvūnų kančios nebuvo beprasmės. Vis dėlto, klastoti tyrimų rezultatus – nedora, nes tai reiškia aštuntojo Dievo įsakymo sulaužymą.

Staiga akis patraukia kursyvu išryškintos „Šiuolaikinių biotechnologijų“ vadovėlio eilutės. Jose rašoma, jog „Tvirtinimas, kad „nėra įrodymų, kad žala gali būti padaryta“, gali reikšti keletą dalykų, pvz.: „jokių žalos įrodymų nebuvo ieškota“ arba „nuodugnūs tyrimai neatskleidė jokios žalos tikimybės.“ Mano, mokslą vertinančio žmogaus, akys noriai skaito tik sakinio pabaigą. Kita nemalonu. Dar giliau panyru į apmąstymus. Neskubu teisti tų, kurie priešinasi biologijos mokslo inovacijoms. Pažvelgiu į jų požiūrį iš savo perspektyvos. Ir išties būtų baugoka, jei nesidomėčiau biologija bei būčiau priversta maitintis tik tuo, kas gali turėti nenumatytą poveikį sveikatai bei yra suteikta nežinomais moraliniais principais besivadovaujančio žmogaus, o ne Dievo valios ir evoliucijos sukurtais produktais. Tokie būgštavimai Europoje labai paplitę, todėl čia auginamų GM javų sunku rasti. Be to, jau nuo 2000-ųjų mūsų žemynas atsisakė JAV pagamintų produktų iš genetiškai modifikuotų organizmų. To priežastis –Jungtinių Amerikos Valstijų atsisakymas pasirašyti Biosaugumo Protokolą, įpareigojantį eksportuotojus nurodyti, ar jų prekės pagamintos iš GMO. Amerikoje situacija kitokia – Argentinoje, Brazilijoje ir JAV kartu užauginama 80 proc. visų pasaulio transgeninių organizmų, o ir ten gyvenantys žmonės nėra itin skeptiški šiuo klausimu. Auginant genetiškai modifikuotus augalus mažiau žalojama gamta, dėl to vartodami iš jų pagamintus produktus saugotume savo aplinką. Manau, jog Europoje klestinčią baimę gali numalšinti tik viena – dialogas. Juolab, kad ir popiežius Pranciškus teigia, jog nuoširdžios ir sąžiningos diskusijos, gyvosios gamtos pažeidžiamumo bei kitomis probleminėmis temomis, yra būtinybė. Taigi, labai svarbu, kad tyrėjai įsiklausytų į žmonių nuomonę, apsvarstytų jų skepticizmo pagrįstumą. Juk niekas kitas kaip tik mokslo šviesuliai gali paaiškinti plačiajai visuomenei atliekamų tyrimų prasmę, principus bei visa tai įkvepiančias moralines vertybes. Nė vienu kitu būdu žmonija negalėtų įsitikinti išradimų patikimumu. Tad štai ir vėl viskas grįsta bendražmogiškomis, o kartu ir krikščioniškomis katalikiškomis vertybėmis. Bendrystė, atvirumas, pasitikėjimas…

Pagalvojusi apie nūdienos visuomenę, kovojančią už savo teises į genų inžinerijos rezultatų pažinimą, iš dalies džiaugiuosi. Taip, tai gali kiršinti žmones, bet kartu smalsumas yra brandžios ir demokratiškos bendruomenės pranašas. Juolab kad net gerais ketinimais grįsti moksliniai tyrimai ne visada baigiasi taip, kaip tikėtasi, ir tik dorovingų mokslininkų dėka tokie atvejai iškyla viešumon. Vėl prisimenu savo mėgstamą knygą ir pasakojimą apie audros metu išplatintas Oregono eksperimentiniame lauke augintų transgeninių smilgų sėklas. Prabėgus vos keleriems metams po šio įvykio, daugiau nei pusė natūraliai tose apylinkėse augusių smilgų tapo atsparios herbicidui glifosatui, nes kryžminosi su genetiškai modifikuotomis žolėmis. Šiuo atveju aplinkai padaryta žala buvo palyginti nedidelė, vis dėlto tokie nutikimai skatina permąstyti atsargumo klausimus. Negana to, atsakingumo stoka gali privesti prie tragiškų pasekmių ateityje, kai žala bioįvairovei bus neišmatuojama ir neatitaisoma. Būtent dėl šios priežasties tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ ragina pirmiausia atlikti kuo išsamesnius transgeninių augalų tyrimus, kad būtų užkirstas kelias galimai „genetinei taršai“. O juk atrodytų, kad šie aktyvistai turėtų pritarti sparčiam GMO platinimui, mat auginant tokias kultūras beveik neteršiama aplinka, pakanka mažesnių žemės plotų. Džiugu, kad popiežiaus Pranciškaus enciklikoje pabrėžiama Pasaulinės taikos dienos proga išsakyta Jono Pauliaus II mintis. Jis teigė, kad „nė vieno kišimosi į ekosistemą vienoje srityje nevalia atsieti nuo padarinių kitose srityse numatymo“. Vadinasi, genų inžinerijos sprendimai itin glaudžiai siejasi ne vien su asmens gerove, tad mokslo pažanga neturėtų aklai ginti tik visuomenės interesų. Bet koks poveikis gyvajai gamtai vienu ar kitu būdu galiausiai atliepia ir žmogui.

Suskausta širdį. Nedaugelis tai supranta. Nedaugelis tai nori suprasti. Biotechnologijos – galėtų būti vienas efektyviausių būdų kovoti su skurdu, badu, ligomis, tačiau žmonijos santykį su gamta temdo savanaudiškumas. Ten, kur gobšumas ar smalsumo genamas paikumas, moralė ir tikėjimas priblėsta. Tokį svarstymą lydi citata iš Jūratės Rubavičienės knygos „Etika: filosofija kaip praktika“. Autorė teigia, jog „troškimas nėra proto darinys“. Panašu, jog tokiu atveju mokslas privalėtų atsiriboti nuo bet kokio ne pirmos būtinybės naudos siekio. Mano nuomone, beatodairiškas lėšų švaistymas rimto pagrindo neturintiems tyrimams yra nederamas. Pavyzdžiui, kam eikvoti resursus prieš daugybę metų išnykusių gyvūnų rūšims atgaivinti? Suprantu, jei tokią katastrofą sąlygojo žmogaus veikla ir mokslas pasitelkiamas šiai klaidai ištaisyti. Tačiau jei tokios lemties priežastis yra evoliucijos variklis – natūralioji atranka, tai organizmo grąžinimas į gamtą ekosistemos santvarkai gali ne naudos, bet žalos atnešti. Galbūt dar per mažai nusimanau apie supantį pasaulį, tačiau priežasties, dėl kurios vertėtų klonuoti kad ir tokį gyvį kaip mamutą, nesumąstau. Galimybė pasiknaisioti straubliuotųjų evoliucijoje mano akyse nublanksta prieš būtinybę spręsti nūdienos ekologijos ir medicinos iššūkius. Tiesa, gvildenant tokius klausimus žinių stygius gali stipriai suklaidinti. Puikiai prisimenu, kaip kartą skaitydama straipsnį apie GMO nustebau, kad 2009-aisiais įterpus fluorescensuojantį Aequorea victoria medūzos baltymą koduojantį geną sukurtos tamsoje švytinčios marmozetės. Panašūs eksperimentai buvo vykdomi ir su avimis, triušiais, katėmis bei kitais gyvūnais. Neilgai trukus nuostabą pakeitė pasipiktinimas dėl iš pirmo žvilgsnio nenaudingo eksperimentavimo su gyvybe. Laimei, dar keletas sakinių ir mano sąmonę nušvietė suvokimas, kad tokie tyrimai pagrįsti, paklūsta Šv. Rašto raginimui „gydykite ligonius“ (Mt 10,8). Jais bandoma atverti kelią išsamesniems Parkinsono, AIDS ir kitų ligų tyrimams bei gydymo metodams. Taigi, mokslo subtilybės ne visada tiksliai nurodo moralines vertybes, kuriomis yra grįstos. Aišku viena – be tyrų jausmų, iš jų kylančių moralinių vertybių žmogaus protas yra pasmerktas funkcionuoti ne pagal Dievo valią.

Staiga mano pašonėje subruzda draugė. Suprantu, jog ne aš viena laiką leidau ne taip, kaip mokytoja buvo numačiusi, – bičiulė ką tik pakirdo iš snaudulio. O mano miegas išgaravo begvildenant gana filosofines problemas. 

Štai darsyk pakeliu akis į laikrodį. Nedaug likę iki pamokos pabaigos. Per kiek daugiau nei pusvalandį jau ir saulė spėjo įspįsti pro rytinius klasės langus. Dabar jos spinduliai, nuo seno simbolizuojantys tiesą, išmintį, džiugesį bei meilę, sodria lyg vasariško medaus spalva apšviečia klasę. Ištirpsta visa, kas perfekcionistiškai akiai nedavė ramybės. Bordo mokinių švarkeliai, kreminis kompiuterin įnikusios mokytojos megztinis bei Šv. Damijono kryžius nušvinta naujai.

Viskas susilieja ir į pertrauką kviečiant skambučiui mintyse pasigirsta žodžiai iš J. Rubavičienės knygos: „Tad, gyvendami kaip išmintingi žmonės, mes sekame Dievu, tačiau sekimas Dievu reiškia ne ką kita, kaip dorą gyvenimą. Be to negalime būti laimingi.“

Guoda Mėčiūtė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto ir partnerės dr. Rasos Giniūnaitės organizuotame esė konkurse „Religija ir mokslas: ar jie suderinami?“ bei jame užėmė trečiąją vietą. Guoda mokosi Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje, rašant šią esė ją konsultavo VU filosofijos magistrantūros studentas Ignas Kriaučiūnas.