Gavėnios stalas

Pastaruoju metu mąstau, kad žmogaus gyvenimą puikiausiai atspindi paprasčiausias darbo stalas. Keista tiesa? Vis dėlto šiuo momentu man tai daug ką paaiškina. Stalas – tai žmogaus gyvenimo horizontalė, kuri talpina savyje visą žmogaus kasdienybę: darbus, rūpesčius, atsakomybes, ydas, priklausomybes, džiaugsmus, liūdesį ir t. t. Tai atskleidžia, kas mums dabar svarbu, kokie yra mūsų prioritetai, silpnybės. Parodo, ar mūsų gyvenimuose daugiau tvarkos, ar chaoso.

Mano stalas – tai mūšio laukas. Į visas stalo puses išmėtyti garsių filosofų tekstai, paskaitų užrašai bei segtuvai, suformavo neįveikiamas apkasų sistemas. Iš jų kyšančios rašymo priemonės – viską griaunančios patrankos, kurios nusitaikiusios į jau nebegyvenamus knygų dangoraižius. Tačiau virš viso šio chaoso mano galva pastebi Nukryžiuotąjį – Jėzų, kuris kabo ant sienos. Jis į mane žvelgia liūdnai, tačiau su meile. Tuo momentu suprantu, kad visos problemos yra ne mano stalo netvarkoje. Problema ta, kad gyvenu pamiršdamas vertikalę. O Gavėnios laikotarpis – tai metas pakelti akis.

Tad šioje vietoje kiekvienas savęs galim klausti, ko daugiausia yra ant mūsų stalų? Kur yra mūsų širdis? Gal dalis žmonių pasakys, jog jų gyvenimo horizontalėse daugiau malonumų paieškų. Kiti gal teigs, kad daugiau įsipareigojimų, darbų ar tarnysčių. Be abejo, ne visi iš šių dalykų yra savaime blogi. Pavyzdžiui, Dievas davė mums galimybę džiaugtis maistu. Tačiau, kai maistą per daug sureikšminame, tai rodo netvarkingą ir iškreiptą žmogaus meilę. Galbūt todėl mums duotas Gavėnios laikas, kad per atgailą, pasninką ir gailestingumo darbus mūsų galvos po truputi pakiltų nuo mūšio apkasų ir vėl kryptų į Dievą.

Pirmasis žingsnis Gavėnios laiku – sąžiningai pažvelgti į savo stalą. Tai reiškia, kad esame kviečiami išdrįsti atversti dulkėmis padengtus lapus ir pamatyti, kas užversta segtuvuose. Galų gale, nustoti apsimesti, kad taip ir turi būti. Šv. Jonas Auksaburnis vienoje iš savo homilijų rašo: „Paskelbk nuosprendį sau ir savo nuodėmėms. Juk Mokytojui [Dievui] to pakanka, kad Jo akyse apgintume save. Nes tie, kurie smerkia savo nuodėmes, jas rečiau kartoja.“  Tad Gavėnia kviečia mus pažvelgti, kas iš tiesų gyvena mūsų širdyse ir drįsti tai įvardyti.

Ant sienos kabantis senovinis kryžius tarsi man primena, jog Dievas visada kviečia į tikrą ir gyvą santykį. Jis taip myli, kad net miršta ant kryžiaus medžio ir išvaduoja iš nuodėmės vergijos. O meilė visuomet turi ribas, kurios saugo santykį: laikytis dešimt Dievo ir Didžiojo meilės įsakymų. Vis dėlto Šventasis Raštas ir mūsų patirtys rodo, kad žmogui visiškai nesiseka paklusti Dievui (Pr 3, 6-7; Iš 32, 1-6; 2 Sam 11, 1-17 ir t. t.) Svarbiausiu mūsų gyvenimo tikslu padarome ant stalo esančius daiktus. Dievas nebėra mano gyvenimas, o greičiau tik jo dalis. Galų gale galėtume gyventi tarsi Dievo nebūtų. Tad lieka ant stalo tik malonumai, ekranai, priklausomybės, patogumai. Lieka mūsų kasdienybės darbai, rūpesčiai. Vis dėlto einant laikui žmogus pajaučia, kad kažkas negerai, kad gyvenimui trūksta prasmės, malonumai neteikia tikrosios laimės. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „…ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje [Dieve].“

Pamatę savo stalo netvarką ir savo silpnumą esame raginami atsiprašyti To, kuriam savo blogais darbais suteikėme tiek daug skausmo – Dievo. Tą patį mums primena Šv. Jonas Auksaburnis: „…karštai, uoliai ir iš širdies gelmių melskitės atleidimo“. Be to, atgailos laikysenoje mes pradedame trokšti, kad Dievas perplėštų ir perkeistų mūsų akmenines širdis (Jl 2, 12; Ez 18, 31-32; Ez 36, 25-27 ir t. t.) Prašome, kad Dievas mūsų širdis padarytų panašias į Savo širdį ir joje apsigyventų. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašydamas apie savąjį atsivertimą meldžiasi tokiais žodžiais: „Ankšti mano sielos namai, kad galėtum į juos įeiti: paplatink juos. Jie griūva: atstatyk juos. Juose yra tai, kas žeidžia tavo akis: pripažįstu ir žinau. Bet kas juos išvalys? Arba kam kitam jeigu ne tau šauksiu: Nuo slaptųjų kalčių apvalyk mane, Viešpatie…“ Visa tai primena, kad mūsų gyvenimo horizontalėje turime iš naujo atrasti Dievo valią. Todėl pirmasis žingsnis to link yra atgaila.

Antras žingsnis – nuimti nuo stalo tai, kas nebūtina. Atsisakyti triukšmingų, popierinių patrankų, neįveikiamų apkasų sistemų bei iš knygų suformuotų fortų. Patraukti visą perteklių į šalį ir padaryti erdvės tuštumai. Tuomet atsiras vietos padėti Šventąjį Raštą, rožančių ar maldyną. Mūsų žvilgsnis tada kryps į kryžių.

Pasninkas nėra sveikatingumo praktika, kaip pavyzdžiui, protarpinis badavimas. Tai yra žymiai gilesnis dalykas. Pasninkas – tai nuimti nuo stalo perteklių, kuris trukdo matyti Dievą. Tai troškimas ir veiksmas panaikinti tai, kas užima Jo vietą. Tarsi išmesti senąjį raugą ir tapti nauja tešla (1 Kor 5, 7). Šv. Augustinas antrina tam homilijoje apie pirmą Jono laišką: „Pirmiausia turite paruošti vietą tam, ko norite būti pripildyti. Jei norite būti pripildyti to, kas gera, turite atsikratyti to, kas bloga“. Tad pasninkas skirtas atsikratyti blogų įpročių, to, kas mus tyliai valdo ir išmokti mylėti tokia meile, kokia mus kviečia Dievas.

Taip pat pasninkas nėra tik atsisakymas – jis ugdo širdį. Kai pasirenkame kokią nors askezę, atsisakom to, prie ko esame prisirišę, o tai mus veda į dorybių augimą. Šv. Jonas Auksaburnis net sako, kad „pasninkas yra medicina“. Be viso to, auga ne tik dorybės, bet stiprėja ir valia. Širdis tampa budresnė. Kaip ir Jėzus išėjo keturiasdešimčiai dienų į dykumą pasninkauti, melstis ir įveikti tris piktojo gundymus, taip ir mes esame kviečiami taip daryti (Mt 4, 1-11). Turime tvirtai ir su Dievo žodžiu atmesti perdėtą komforto siekį (kaip ir Jėzus atmetė gundymą paversti akmenį duona) ir norą, kad Dievas tarnautų mūsų planams ir galios siekiui. Per pasninką mes vėl prisimename, jog ne vien malonumais žmogus gyvas, bet ir Dievo Žodžiu. Sugrįžtame prie supratimo, kad mums turėtų būti svarbi Dievo valia ir Jam vienam tetarnauti. Ir iš tiesų šioje vietoje galėtume kartu su Šv. Augustinu sakyti, jog: „…bet kokia gausa, kuri nėra mano Dievas, yra man neturtas“. Todėl galime sakyti, jog pasninkas yra mūsų pasiryžimas nuimti nuo savo stalų tai, kas trukdo matyti mūsų Viešpaties kryžių ir pažinti save.

Paskutinysis Gavėnios laikotarpio žingsnis – pasidalinti stalu su kitais. Išdrįsti atlaisvinti vietą kitam atsisėsti ir pakviesti prie stalo tą, kuris neturi savo stalo. Jeigu atgaila yra žvilgsnis į save, o pasninkas yra pertekliaus atsisakymas, tai gailestingumo darbai – stalo atvėrimas kitam. Stalas, prie kurio dalijamasi, tampa bendryste. Ji padeda mūsų gyvenimo horizontalei susikirsti su dieviškąja vertikale.

Tačiau be meilės apvalytas stalas būtų tuščias. Meilė yra tikėjimo širdis ir siela. Kadangi Dievas yra meilė, tai kiekvienas geras darbas – tai žingsnis link Dievo. Be to, Šv. Augustinas teigė, kad mes esame tai, ką darome. Todėl Gavėnia mus kviečia į aktyvią meilę. Juk „…tikėjimas: jei neturi darbų, savyje miręs“ (Jok 2, 17). O kokius gailestingumo ir meilės darbus mes esame kviečiami praktikuoti?

Nuo ant sienos kabančio kryžiaus Jėzus į tai atsako: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34-36). Tai mūsų kelrodė žvaigždė Gavėnios laikui ir gyvenimui.

Prie gyvenimo stalo turime padėti kėdę atsisėsti patiems vargingiausiems, gyvenimo kataklizmų išvargintiems ir viltį praradusiems žmonėms. Parodyti meilę žmogui – tai mylėti Kristų. Daugybė šventųjų skatino tikinčiuosius padėti vargšams. Šv. Jonas Auksaburnis rašė: „Aš jus raginu tai daryti, nes išmaldos davimas turi didelę galią, kurios neįmanoma apsakyti“. Aišku, labai svarbu ir rūpinimasis vienišais žmonėmis, ligonių slaugymas, tiek dvasiškai, tiek fiziškai įkalintų asmenų lankymas.

Taip pat siekiant priimti prie savo stalų kitus žmones, svarbu atkreipti dėmesį į mūsų kasdienius įpročius. Kartais jie gali tapti papiktinimu kitam žmogui. Kitaip tariant, vesti į nuodėmę. Papiktinimas yra labai didelė nuodėmė, priešiška broliškai meilei, nes prisideda prie baisiausios žmogų galinčios ištikti nelaimės – prarasti savo nemirtingą sielą. Pavyzdžiui, žmogus, pasakojantis nepadorią istoriją, atsakingas už tai, kad paskatino savo klausytojus papasakoti daugiau panašių istorijų. O tas, kuris apšneka arba atskleidžia kokio nors žmogaus nuodėmes šiam už akių, skatina tą patį daryti kitus. Viešpats Jėzus apie papiktinimo nuodėmę sako: „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse“ (Mt 18, 6). Taigi, Gavėnios laikotarpyje besistengdami daryti gerus darbus, įsitikinkime ar mūsų įpročiai nėra papiktinimas kitiems.

Paskutinis paminėtinas dalykas priimant prie stalo sėstis kitą žmogų – atleidimas. Iš Dievo dažnai prašome Jo atleidimo, pasigailėjimo. Tačiau verta prisiminti Evangelijos žodžius: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25). Apkrauta mūsų gyvenimo horizontalė skatina mus ne atleisti, o vadovautis principu „akis už akį, dantis už dantį“. Tačiau atleidimas yra tikroji laisvė, tai sąlytis su dangiškąja vertikale.

Taigi prasidėjus Gavėniai pradėjome tvarkyti savuosius stalus. Juose radome peršautų trintukų, popierinių lėktuvėlių išraustų duobių, lempos šviesos išdegintų laukų. Vaizdas galbūt ir kraupus. Tačiau viduje mūsų neapleidžia troškimas siekti aukštybių – ant sienos kabančio Nukryžiuotojo. Todėl sąžiningai peržvelkime, kas mums nereikalinga – ir nuimkime nuo savo stalų. Tuomet pakvieskime prisėsti prie mūsų ir kitus žmones. Tai ir yra mūsų Gavėnios programa: atgaila, pasninkas ir gailestingumo darbai. Tai neturi likti tik Gavėnios laiko akcija. Ji turėtų lydėti visą mūsų tikėjimo kelionę. Aš jau pradėjau tvarkytis savo stalą. O tu?