Galios politikos sugrįžimas

Didžiąją 1990-ųjų dalį ir 2000-ųjų pradžioje daugelis Vakarų politikos stebėtojų manė, kad istorija pasiekė lūžio tašką. Šaltasis karas baigėsi, o kartu su juo ir istorija, kaip teigė žymus istorikas Francis Fukuyama. Atrodė, kad liberali demokratija įgavo pagreitį. Globalizacija žadėjo klestėjimą per ekonominę tarpusavio priklausomybę, padėsiančią išvengti didelių konfliktų, o tarptautinės institucijos atrodė jau sugeba spręsti ginčus, kurie anksčiau privesdavo prie karų. Tačiau šiandien toks optimizmas atrodo itin svetimas ir tolimas.

Rusijos invazija į Ukrainą, Kinijos mestas iššūkis JAV įtakai Indijos-Ramiojo vandenyno regione, didėjantis nestabilumas Artimuosiuose Rytuose ir vis atsinaujinusios diskusijos dėl karinių išlaidų visoje Europoje – visa tai rodo realybę, kurią daugelis manė esant jau išnykusią: didžiųjų valstybių konkurencijos sugrįžimą. Taigi istorija sugrįžta.

Postistorinio pasaulio iliuzija

1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, Jungtinės Valstijos tapo vienintele pasaulio supervalstybe. Vėlesnį laikotarpį ženklino beprecedentė JAV įtaka. NATO plėtėsi į rytus. Augo Europos Sąjunga. Sparčiai plėtėsi pasaulinė prekyba, o demokratinių valstybių skaičius didėjo.

Daugelis politikų tikėjo, kad ekonominė integracija palaipsniui sumažins geopolitinę konkurenciją. Pagal šią teoriją, tarpusavyje prekiaujančios šalys turės mažai paskatų kariauti tarpusavyje. Pavyzdžiui, tokio požiūrio laikėsi Vokietija prekiaudama su Rusija ir vystydama infrastruktūrą, paremtą gamtiniais ištekliais, perkamais iš Rusijos. Tai lėmė ir Vokietijos denacifikacijos patirtis, kuriai didžiulės reikšmės turėjo santykiai su JAV. Tačiau šis požiūris nepakankamai įvertino galios ir nacionalinių ambicijų ilgalaikę svarbą.

Tuo tarpu Kinija pasinaudojo globalizacija ir tapo antra pagal dydį pasaulio ekonomika, tuo pačiu stiprindama savo karinius pajėgumus ir nuolat reikšdama teritorines pretenzijas. Susilpnėjusi po Šaltojo karo Rusija palaipsniui atkūrė savo karinę galią ir aktyviai siekė išplėsti įtaką regionuose, kuriuos laikė savo tradicine interesų sfera. Tuo tarpu tokios regioninės galios kaip Iranas, Indija ir Turkija vykdė vis labiau nepriklausomą užsienio politiką. Rezultatas buvo ne pasaulis be sienų, kuriam galioja tarptautinės teisės normos, o vis konkurencingesnė geopolitinė sistema, kurioje valstybės siekia vis didesnės galios ir įtakos.

Kodėl didžiosios valstybės yra svarbios

Šiandien pasaulinėje geopolitikoje dominuoja trys valstybės: Jungtinės Valstijos, Kinija ir Rusija. Nors jų santykiniai pajėgumai labai skiriasi, kiekviena iš jų turi galimybę daryti įtaką pasauliniam saugumui. Jungtinės Valstijos tebėra galingiausias karinis ir ekonominis veikėjas pasaulyje. Kinija yra svarbiausias ilgalaikis JAV pirmavimo konkurentas. Rusija, nepaisant ekonominių apribojimų, išlaiko didelius karinius pajėgumus ir tebėra branduolinė supervalstybė.

Šių valstybių konkurencija gerokai peržengia tradicinių karinių susidūrimų ribas. Dabar ji apima technologijas, dirbtinį intelektą, puslaidininkius, energetinį saugumą, kibernetines operacijas, kosmines sistemas, kritines tiekimo grandines ir informacinį karą. Daugeliu atžvilgių ši kova yra platesnė nei Šaltasis karas, nes apima beveik visus šiuolaikinės visuomenės aspektus.

Lietuvos pranašumas

Tuo tarpu gyvenimas Lietuvoje suteikia unikalią galimybę pažvelgti į šiuos įvykius iš kitokios perspektyvos. Vašingtone, Briuselyje ar Londone didžiųjų valstybių konkurencija kartais gali atrodyti abstrakti. Lietuvoje ji jaučiama kaip reali. Lietuviai supranta tai, ką didesnės tautos kartais pamiršta: istorija turi pasekmių. Šalies patirtis tiek nacių, tiek sovietų okupacijos laikotarpiu paliko neišdildomus prisiminimus. 1990 m. atgauta nepriklausomybė nėra vien tik konstitucinis susitarimas. Tai sunkiai iškovotas pasiekimas, kurį būtina išsaugoti.

Dėl to Lietuva dažnai pastebi geopolitines tendencijas anksčiau ir aiškiau nei daugelis didesnių valstybių. Dar gerokai prieš 2022 m. Rusijos invaziją į Ukrainą Lietuvos politikai įspėjo apie Rusijos revizionizmą. Dar gerokai prieš tai, kai daugelis Vakarų vyriausybių ėmė kreipti dėmesį į Kinijos strategines ambicijas, Lietuva metė iššūkį Pekinui, nepaisydama didelio ekonominio spaudimo. Šis strateginis supratimas atspindi tai, ką galima pavadinti „mažos valstybės pranašumu“. Šalys, esančios geopolitinėse lūžio linijose, negali sau leisti atsipalaiduoti.

Taigi karas Ukrainoje sugriovė daugelio europiečių prielaidas, susiformavusias po Šaltojo karo laikotarpio. Visoje Europoje vyriausybės padidino karines išlaidas, sustiprino bendradarbiavimą gynybos srityje ir persvarstė ilgalaikes prielaidas apie atgrasymą ir saugumą. NATO išsiplėtė, o aljanso rytinis flangas tapo pagrindiniu Europos gynybos planavimo elementu.

Tačiau didžiųjų valstybių konkurencijos sugrįžimas nereiškia, kad konfliktas yra neišvengiamas. Konkurencija nėra karo sinonimas. Tačiau tai reiškia, kad valstybės vėl turi rimtai apmąstyti galios, aljansų, atsparumo ir nacionalinio pasirengimo klausimus.

Kultūrinis didžiųjų valstybių konkurencijos aspektas

Didžiųjų valstybių konkurencijoje taip pat yra ir kultūrinis aspektas, kuris dažnai lieka nepastebėtas. Tautos išlieka ne vien dėl karinės galios ar ekonominės gerovės; jos išlieka, nes jas vienija bendras tapatybės, tikslo ir moralinės atsakomybės jausmas. Europai, o ypač tokioms šalims kaip Lietuva, krikščionybė tebėra pagrindinis šios tapatybės šaltinis. Krikščioniškosios kultūros išsaugojimas ir klestėjimas neturėtų būti suprantami kaip modernumo ar atvirumo atmetimas, bet kaip civilizacinio paveldo, kuris šimtmečius formavo žmogaus orumo, laisvės, teisingumo ir solidarumo sampratas, tęsinys. Geopolitinio neapibrėžtumo ir kultūrinės fragmentacijos laikais visuomenės, kurios išlieka susijusios su savo istorinėmis ir dvasinėmis šaknimis, dažnai yra geriau pasirengusios išlaikyti socialinę sanglaudą ir atsparumą. Jei XXI amžius bus apibūdinamas atsinaujinusia valstybių konkurencija, tai jis taip pat turi būti amžius, kuriame laisvų visuomenių moraliniai ir kultūriniai pamatai bus atnaujinami, o ne užmiršti.

Lietuva yra svarbus to pavyzdys. Ji rodo, kad dydis nelemia svarbos. Mažos valstybės gali daryti įtaką, kai turi aiškią strateginę viziją, politinę sanglaudą ir norą pripažinti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią norėtųsi matyti.

Istorija niekada nebuvo pasibaigusi

Frazė „istorijos sugrįžimas“ yra šiek tiek klaidinanti. Istorija niekada neišnyko. Didžiųjų valstybių varžymasis, kova dėl įtakos ir dėl saugumo tęsėsi net ir pačiais optimistiškiausiais globalizacijos metais.

Pasikeitė tik mūsų pasiryžimas pripažinti šias realijas. Pasaulis įžengia į erą, kurioje tarptautinius santykius vėl formuoja galios politika. Ši raida kelia riziką, tačiau taip pat suteikia aiškumo. Valstybės iš naujo atranda atgrasymo, aljansų, suvereniteto, kultūros ir strateginio mąstymo svarbą.

Mano, kaip Lietuvoje gyvenančio amerikiečio, nuomone, bene svarbiausia pamoka yra ši: šalys, kurios prisimena savo istoriją ir kultūrą, dažnai yra geriau pasirengusios ateičiai. O atsinaujinusios didžiųjų valstybių konkurencijos eroje tai gali būti vienas iš vertingiausių pranašumų, kurį šalis gali turėti.