Šį rudenį po dvejų metų jėzuitų naujokyne pirmuosius amžinuosius įžadus davęs Gabrielius Zaveckas SJ dalijasi, jog naujokynas buvo laikas darkart mokytis aiškiai pasakyti, ką jaučia, ko nori ir ką galvoja. Apie kelionę, prasidėjusią Kybartuose ir besitęsiančią Jėzaus Draugijoje už kelių tūkstančių kilomentrų, bei pirmuosius žingsnius svarstantiems apie savo pašaukimą.
Tobula Gabrieliaus diena yra, kai…
Atsikeli palapinėj kalnuose, pasikepini kiaušinienės su lašiniais ant laužo ir su draugais pavalgai.
Kybartuose nėra kalnų, bet iš ten esi kilęs. Kuo ši vieta tau ypatinga?
Ten prabėgo didžioji dalis gyvenimo: vaikystė, jaunystė. Yra labai daug brangių žmonių: šeima, draugai, bendraklasiai, keletas mokytojų, skautai, parapija. Nors naujos tikėjimo dimensijos atsiskleidė tik nuo studijų pradžios, bet tikėjimo pradžia buvo Kybartuose. Be abejo, labai gražūs mūsų namai. Tai rami vieta, daug laukų, ežerai, kuo puikiausiai galima matyti saulėlydžius.
Užsiminei apie skautus. Daug metų veikei Lietuvos skautijoje. Ką atradai šioje organizacijoje? Kiek ji buvo svarbi tavo augimui?
Būdamas jėzuitų noviciate atradau nemažai bendrų taškų tarp skautų ir jėzuitų. Abiem atvejais tai yra tam tikra brolija, savitos taisyklės, žodynas, hierarchija.
Esu bandęs ne kartą gilintis, kokias savybes, įgūdžius davė skautai. Norėtųsi išskirti savarankiškumą. Bent jau norą būti savarankiškam. Taip pat davė meilę gamtai, pagarbą vyresnybei (yra skautų priesakas, kad skautas paklusnus tėvams ir vyresnybei). Tai padeda gerbti ir priimti jėzuitų vyresnybės sprendimus. Žinoma, skautai yra bendruomenė, žmonės, su kuriais buvo labai smagu augti, kartu džiaugtis dėl tų pačių dalykų, kartu pavargti. Man patinka, kad šioje organizacijoje esamas balansas tarp to, ką berniukai ir mergaitės daro kartu, o ką atskirai. Nežinau, ar kur nors taip plačiai ir gerai šis balansas išlaikytas.
Sakei, jog Kybartai buvo tavo pirmoji parapija. Kaip prasidėjo tavo tikėjimo kelionė?
Į bažnyčią reguliariai pradėjau eiti, kai ruošiausi Pirmajai Komunijai. Vėliau keletą metų dalyvaudavau Kryžiaus keliuose parapijoje. Tuo metu man tai buvo svarbi buvimo Bažnyčioje dalis. Besiruošiant Pirmajai Komunijai būdavo privaloma bent kartą dalyvauti Kryžiaus kelyje, o kitais metais už atėjimą duodavo taškelių, kurie lemdavo tikybos įskaitą. Tai visai viliodavo mane ir kitus. Po to jau ne dėl taškelių ėjau (juokiasi).
Kas nutiko, jog iš ėjimo į Bažnyčią dėl taškelių perėjai į sąmoningesnį santykį su tikėjimu, Dievu, Bažnyčia?
Pamaldus atsakymas būtų Dievo malonė (juokiasi). Visgi malonė tikriausiai nebūtų taip veikusi be žmonių, kuriuos ten sutikau. Mano skautų vadovas būdavo atsakingas už Kryžiaus kelią. Jis – charizmatiškas žmogus, pavadovauja, paskirsto, pajuokauja, pagiria. Sako: „O, gerai paskaitei“. Būdavo smagu.
Kokie dar žmonės buvo svarbūs tavo tikėjimo kelionės pradžioje?
Ne pirmas, bet ryškiausias žmogus, kuriam visą gyvenimą būsiu dėkingas, tai Kybartų parapijos klebonas. Paauglystėje turėjau dvasinių skrupulų, buvo sunkus laikotarpis, buvo sunku visai šeimai. Kai į parapiją atkėlė naują kleboną, pradėjau su juo gana reguliariai susitikti dvasiniam pokalbiui. Jis – labai kantrus žmogus. Kartais ateidavau su lapu, kuriame būdavo prirašyta keturiasdešimt klausimų. Dvidešimt klausimų, į kuriuos gali atsakyti vienu sakiniu, smulkmeniški, pavyzdžiui, ar būnant lietuviu yra nuodėmė skaityti angliškai ir pan. Į likusius galėtų teologijos profesorius atsakinėti, kiekvienam skirdamas po valandą. Klebonas mokėjo kantriai, paaugliui tinkamu būdu į juos atsakyti, išmokė kai kurių pagrindų. Pavyzdžiui, jeigu man kyla pyktis kaip emocija, tai nėra nuodėmė, kol kam nors neduodu į nosį; kai kurios mintys kyla nepriklausomai nuo mūsų ir mes nesame už jas atsakingi, mūsų atsakomybė – ką su jomis darome. Dvasiniai pokalbiai padėjo pamesti tuos skrupulus, iš jų išbristi.
Svarbu paminėti Kybartų choro vadovę ses. Bernadetą Mališkaitę. Ji organizuodavo, kviesdavo į stovyklas, seminarus, kuriuose ir su tavimi, Migle, susipažinome. Iš jos arba iš tų renginių, į kuriuos jos dėka papuldavau, gaudavau daug turinio. Manau, tai daug davė pasaulėžiūrai, tikėjimui, sveikam santykiui su savimi.
Didelę įtaką mano tikėjimo kelionėje padarė kelionė į Taize. Būtent ten, būdamas pirmo kurso studentas, susipažinau su tikinčiais draugais. Iki tol turėjau tik netikinčių bendraamžių draugų, o tikintys, mano tikėjimo autoritetai, būdavo dvigubai ar trigubai vyresni. Taize šios aibės pirmą kartą susiliejo. Buvo svarbu pamatyti praktikuojančius žmones, su kuriais kartu praleidžiame laisvalaikį, turime bendrų interesų, humoro jausmą. Tai vienija draugus. Grįžęs iš Taize jau sutikau tėvą Eugenijų Puzynią SJ, atradau Šv. Tomo Moro klubą…
Gal gali daugiau papasakoti apie patirtį Taize? Kiek bendruomenė tau buvo svarbi tolesniam tikėjimo augimui?
Tik sugrįžus iš Taize bendruomenė tapo man svarbi. Iki tol savo dvasiniu gyvenimu buvau linkęs dalytis tik per išpažintį ir dvasinį pokalbį. Būdamas Taize mačiau, kaip jauni žmonės atsiveria, besąlygiškai pasitiki. Nors jų nepažinojau, o ir jie buvo mane matę vos kelias dienas, bet pamaldų metu, sakydami maldavimus, įvardydavome labai asmeniškus prašymus. Tas išjudino šriubus ir galvoje, ir širdy. Kai pamatai, kad tai gera, norisi daugiau. Paauglystėje mokykloje nebuvo lengva viešai parodyti, kad esi tikintis. Bendruomenė – saugi aplinka, nuo kurios gali pradėti mokytis dalytis apie tikėjimą. Kai pamatai, kad tai gera, gali eiti ir toliau.
Baigęs mokyklą įstojai į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Kodėl nusprendei studijuoti politikos mokslus?
Neatsimenu pirmo argumento, bet paskutiniais mėnesiais dvyliktoje klasėje dvi savaites norėdavau studijuoti psichologiją, kitas dvi jau politologiją. Taip šie dalykai mainydavosi. Maniau, kad psichologija gali padėti žmonėms, turintiems rimtų problemų, o politologija ne taip giliai, bet plačiau. Buvau liudytojas įvykio, kai du pažįstami – vaikinas ir mergina, kurie tuo metu draugavo, susipyko. Man atrodė: po galais, gali jiems ką nori sakyti, niekas nepadės, jie nieko negirdės. Tada pagalvojau: ai, tiek to, reikia rašyti į politologiją (juokiasi). Neatsimenu, kiek tai buvo anekdotas, kiek lemiamas argumentas. Visgi, mane traukė galimybė apimti daugiau, pasistengti sujungti žmones ne dėl pavienių interesų, bet dėl bendrojo gėrio.
Įstojęs į TSPMI greitai prisijungei prie Šv. Tomo Moro klubo. Ką atradai jame?
Pirmiausia, saugią terpę, kurioje galėjau atvirai dalintis savo įsitikinimais, stebėti, kaip tai rezonuoja kitiems. Atpažinau, kad Bažnyčios socialinis mokymas, krikdemiška mintis turi šarmo, ir šis klubas gali būti ta vieta, kur šias idėjas palaikys, primins, pateiks naujai. Taip pat čia atradau draugus, ryškias patirtis. Pirmas rekolekcijas mano gyvenime organizavo klubas, galėjau išgirsti paskaitas apie Socialinį Bažnyčios mokymą, susitikti su Baltarusijos opozicioniere. Klube atradau visuomeniškai aktyvaus kataliko pavyzdžių, kurie mane drąsino. Kai per bakalauro diplomų teikimą turėjau sakyti kalbą, paprašiau klubo nario ją patikrinti. Jis parašė vertingų komentarų, pasakė, kad kalba tinkama. Gauti tokį atsakymą iš šio žmogaus man daug reiškė. Klube nėra daug labai aktyviai visuomenėje veikiančių narių, bet esama kelių, kurie įsitraukia į praktinę politiką ar kitaip daro įtaką visuomenei. Tai yra arti mano politikos supratimo, to, ką daro politikas. Jis daro įtaką. Klube atradau žmonių, su kuriais galiu pasitarti, į ką reiktų atsižvelgti, ką daryti siekiant didesnio gėrio.
Ar studijuodamas politikos mokslus reflektavai apie Bažnyčios vietą politikoje? Ar šie mokslai davė naują perspektyvą mąstant apie Bažnyčią?
Studijų metu įvyko pokytis. Žavesį kėlė tie, kurie gebėjo būti ir politikais, ir tikinčiais. Turėjau progą su keliais ir susipažinti, sužinoti, kad jie ne tik eina sekmadieniais į bažnyčią iš įpročio, bet ir yra tikintieji, kurie ne tik Dievą pripažįsta, bet ir juo pasitiki. Jei Dievo pripažinimas būtų esminė tikinčiojo savybė, tokiu atveju ir velnias būtų puikus tikintysis. Intelektualiniai pokalbiai su politikais leido sąmoningiau suvokti, kad Bažnyčia turi poziciją vertybiniais klausimais, kad tą poziciją verta ir teisinga ištransliuoti į visuomenę – ne su Katekizmu mojuoti, kaip su rinkimine programa, bet stengtis tas vertybes atnešti į politinę darbotvarkę.
Visgi pasirinkai dvasininko, o ne politiko kelią. Kada supratai, jog nori tapti Jėzaus Draugijos nariu?
Pašaukimo klausimą kėliau nuo paauglystės, dar kai turėjau daug skrupulų. Kai iš jų pagijau, ir toliau kėliau tą klausimą, tik jau ne iš baimės. Tada buvo daugiau laimės, daugiau džiaugsmo. Sakiau: „Viešpatie, jeigu tu manęs klaustum, norėčiau labiau kurt šeimą, bet jeigu nori kitaip, duok suprasti, gal kažkaip rasim bendrą sprendimą“.
Kodėl norėjai labiau kurti šeimą?
Manau, kad šis kelias yra labiau pagal prigimtį nei gyvenimas celibate. Kita priežastis – norėjosi su kažkuo pasidalyti tuo, ką pats esu išgyvenęs. Atsimenu momentus, kai vaikštai vienas gamtoje ir randi labai gražią vietą, tuomet pasvajodavau: „Jei turėčiau ką atsivesti, taip būtų gera“. Tokie troškimai buvo. Labai norėjau būti tėčiu ir, jei įmanoma, daugiau nei dviejų vaikų.
Bet pašaukimo klausimą vis keldavau, vakarais šia intencija sukalbėdavau „Sveika, Marija“, sakydamas: „Viešpatie, aš norėčiau taip, bet jei tu nori kitaip, duok suprasti, o jei taip pat, duoki aiškumo, kad mūsų valios sutampa“. Tai užtruko 6–7 metus. Trečiame kurse išgyvenau, patyriau, kad noriu apsispręsti kunigystei. Metus ieškojau, kurią vyskupiją, seminariją pasirinkti, mąsčiau ir apie vienuolinius ordinus. Skirtumų tarp kokių benediktinų ir jėzuitų nelabai žinojau. Pradėjau skaityti biografijas. Vienas draugas davė šv. Dominyko autobiografiją, kitas šv. Pranciškaus biografiją, iš jėzuitų pasiėmiau šv. Ignaco Lojolos biografiją. Visose radau kažką įdomaus, bet to, kas būtų daug artimiau nei kiti, ne. Atrodė, kad jėzuitai nėra tarp 3 variantų, gal tarp 5. Bet atėjo kita patirtis maldoje – naktį atsigulęs miegoti pajutau norą keltis, atsiklaupti ir dėkoti Dievui. O juk diena nebuvo niekuo ypatinga, gan pilka, banali. Tada atėjo į galvą tokie žodžiai: „Ad majorem dei gloriam“. Žinojau, kad tai jėzuitų šūkis, bet man juk nesinorėjo prie jų prisijungti. Buvau girdėjęs, kad jų formacija ilga, ne visos jų įžvalgos man artimos, dalis formacijos vyksta užsienyje (buvau pasiryžęs kunigystėje kiek atitolti, atsiriboti nuo šeimos, draugų, bet ne taip radikaliai). Sakau: „Na Viešpatie, ad majorem dei gloriam, bet yra daug būdų tau tarnauti, nebūtinai kaip jėzuitas“. Vis dėkoju, dėkoju, tačiau sprendimo nepriimu ir grįžtu į lovą. Nepraėjus penkioms minutėms, vėl klaupiuosi ir vėl grįžta tas pats sakinys: „Ad majorem dei gloriam“. Atrodė, kad Dievas tikrai yra arti, kad kažkas kitas skatina mane, kad šiai frazei duočiau reikšmę. Tądien ją girdėjau jau trečią kartą. Tos pačios dienos ryto maldoje ši frazė atėjo į galvą, bet sakiau: „Viešpatie, kai turėjau skrupulų, visko prisigalvodavau, darydavau keistas interpretacijas. Gali būti, kad tai vėl mano skrupulai. Bet jeigu tai iš tavęs, ta mintis dar grįš, ją dar priminsi“. Grįžo tą patį vakarą. Du kartus. Turi būti kvailas, kad nereaguotum. Na ir gerai, tuomet sakiau: „Dieve, jei nori…“ taip užsikirsdamas, kaip mikčius, „…teesie“. Panašiu tonu lyg skambėtų žodžiai: „Jei nori, tegul aplenkia mane ši taurė“, „Nenoriu aš tų jėzuitų, bet jeigu tu nori… teesie tavo valia… būsiu jėzuitas“.
Jaučiau, kad sprendimas priimtas, atsiliepta ir už tai esu dėkingas. Buvo daug džiaugsmo, azarto. Svarsčiau, kaip kam nors papasakosiu, su kuo šiuo įvykiu pasidalinsiu. Kiek vėliau supratau, kad nereikia lėkti kaip akis išdegusiam, nors kartu ir troškau, kai jau galėsiu papasakoti klebonui, sesei Benai.
Kai jau išgirdai tą kvietimą, kokie buvo kiti tavo žingsniai?
Tiek priėmus sprendimą tapti kunigu, tiek jėzuitu, pirmas žmogus, kuriam apie tai papasakojau, buvo dvasinis palydėtojas. Tai žmogus, turintis dvasinę patirtį, o kartu esantis iš šono (ne tu pats), tad jis gali įnešti sveiko proto į tai, kas vyksta. Kunigystės atveju gal ir pats nebūčiau norėjęs nutraukti studijų, planavau jas pabaigti, bet jis nelaukęs, ką pasakysiu, paklausė: „Kelintame kurse esi? Trečiame? O iš viso keturi? Tai tu pabaik pabaik“.
Kai nusprendžiau būti jėzuitas, iškilo problema – nemoku vokiečių kalbos, o noviciatas vyksta vokiečių kalba Vokietijoje, vėliau Austrijoje. Paklausiau dvasinio palydėtojo: „Nemažai laiko liko iki noviciato pradžios… Kaip pristatyti šį sprendimą kitiems?“ Jis sakė: „Kaip tau atrodytų būtų pagarbu“. Man norėjosi keliems artimiems žmonėms papasakoti, bet plačiau nesidalinti. „Gerai, tebūna tai kol kas Dievo ir tavo paslaptis, iki kol ateis laikas, o kai pribręs, galėsi dalintis“. Buvo smagu turėti paslaptį su Dievu. Kas pasikeis, jei pasakosi. Geriau ruoškis. Jei žinai, kad išorinė kliūtis yra kalbos nemokėjimas, susitelk į kalbos mokymąsi, jeigu neturi vidurinės mokyklos diplomo, bet nori stoti į seminariją, išsilaikyki lietuvių kalbos egzaminą. Dvasinis palydėtojas padėjo sveiku protu įvertinti, numatyti kitus žingsnius, o vėliau jau kilo noras papasakoti draugams, šeimai. Būta labai įdomių reakcijų: vieni sakė, kad buvo galima to tikėtis, kiti kėlė klausimus. Su vienu draugu susikambinome tarpušventyje, pasikalbėjome įvairiomis temomis, kai pasakiau, kad apsisprendžiau būti jėzuitas, jis pakalausė:
- A, tai ženytis negalėsi?
- Ne, – sakau.
- O alaus dar bus galima tave pakviesti?
- Taip, šito galima.
- Ai, tai tada normaliai.
(juokiasi)
Smagu, kad žmonės vertina draugystę su tavimi, tave kaip asmenį. Gal ne kiekvieną kartą sulauksiu visiško supratimo, nes ir pasauliai ne visiškai sutampa, bet draugystė gali išlikti.
Prieš stodamas į jėzuitų noviciatą dirbai Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Kuo ši patirtis buvo svarbi tavo tikėjimo kelionei, pašaukimui, kokias pamokas išmokai apie jauną žmogų, jaunimo sielovadą, kurias atsinešei į noviciatą?
Noviciato pradžioje jaučiausi ne tik savimi pasitikintis, bet net ir nosį užrietęs. Jeigu tą patį klausimą būtų uždavęs magistras, būčiau jam atsakęs: „Aš šiaip jau atlikau noviciatą, VAJC buvo geras noviciatas.“ Darbas jaunimo centre tikrai davė gerokai platesnį žvilgsnį į Bažnyčią.
Antrą mano darbo savaitę vyko šv. Kazimiero diena, jos metu turėjau atsakomybių. Bažnyčia turi sakralią pusę ir žemišką. Pastarosios nelabai pažinojau. Iš tos dienos įstrigo toks momentas: Katedroje vyksta Šv. Mišios, o mes su bendradarbiu nešam kilimą į šv. Kazimiero koplyčią, po to – kolonėlę. O ką daryt, juk tokį laiką mums nurodė. Žmonės meldžiasi, o mes: „Varyk varyk, viens, du, trys, keliam“. Darbas VAJC davė ne tik žvilgsnį į Dangų, bet ir kojas ant žemės.
Jaunimo centras atnešė daug gerų pažinčių – bendraamžių, vyresnių, kunigų, bendradarbių, gerų pavyzdžių, blogų (pastarieji irgi yra realybės dalis). Noviciate pamačius žemiškąją Bažnyčios, Ordino pusę manęs neištiko kultūrinis šokas. Buvo naujų dalykų, nustebinusių ir iš geros, ir iš blogos pusės, bet tai natūralu.
Noviciate buvo labai sunku mažai daryti. Juk Jaunimo centre tik ir norisi veikti. Šeštą baigi darbą, bet mintimis esi procese. Vis klausdavau, kodėl tupime noviciate kaip inkubatoriuje. Turime tik dvi–tris valandas eksperimentui (praktikai) per savaitę. Ar tikrai čia ruošiamės būti apaštalais, kurie tarnaus Bažnyčioje, visuomenėje, bandys apjungti sekuliarią visuomenę su tikinčiaisiais? Įdomi tema ir procesas, nemažai apie tai kalbėjomės su dvasiniu palydėtoju.
Atėjus į noviciatą, mano akis jau buvo palavinta, sužadintas apetitas ieškoti pastoracinių priemonių. Jei žinai, kad turėsi svečių, galvoji, kaip juos priimti, kad nuo pirmos akimirkos, įžengę pro duris, jaustųsi gerai. Svetingumo pagrindus išugdė skautai, o akcentus sudėjo VAJC.
Frankfurte ir kituose miestuose yra Ateities dirbtuvės (vok. Zukunftswerkstatt). Vienas jėzuitas, kartais padedant kitiems jėzuitams, kviečia į jas jaunus žmones tirti savo pašaukimą – nebūtinai į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą. Pavyzdžiui, viena mokytoja svarstė, ar pasilikti mokykloje, ar ieškoti kito darbo. Žmonės ateina turėdami konkrečius klausimus ir čia gyvena kelis mėnesius (riba yra metai) arba atvyksta savaitgaliui, rekolekcijoms. Vyko dirbtuves koordinuojančio jėzuito paskutinieji įžadai. Mačiau, kaip jis savo šventę padarė pastoraciniu renginiu, nes pakvietė visus – draugus, giminaičius, tuos, kurie dalyvavo tose rekolekcijose. Jis ne tik pakvietė daug žmonių, bet ir paskyrė kiekvienam po mažą atsakomybę – pasirūpinti giesme, vardų kortelėmis ir t.t. Vieną vakarą būdamas su juo prie stalo pasakiau: „Iš patirties VAJC matau, kad turi tikslią, skenuojančią pastoracinę akį.“ Jis pasakojo apie savo darbą, kas svarbu jaunam žmogui, o aš vis linkčiojau: juk VAJC stengėmės veikti panašiai. Gal akcentus kitur dėdavome, nebuvome taip konkrečiai įsivardiję. Vienas tų akcentų – dalyviai nėra žiūrovai, jie turi atsakomybes. Kitas akcentas – dvasinis palydėjimas. Visada tarp jaunuolių turi būti dvasinis palydėtojas, su kuriuo jie gali pasikalbėti. Jauni žmonės neturėtų jaustis palikti vieni – štai programa, auk pats. Šis pokalbis man labai įsiminė. Žavėjausi, kaip šis žmogus bando atnešti sielovadinį aspektą į kiekvieną savo veiklą. Esu dėkingas Viešpačiui, kad mus tada suvedė.
Su pirmaisiais įžadais baigėsi ir tavo dveji metai naujokyne. Kas tau buvo jėzuitų naujokynas?
Tai buvo laikas, kai dar kartą mokiausi aiškiai pasakyti, ką jaučiu, ko noriu ir ką galvoju, arba aiškiai apsispręsti, kad dabar ne laikas ir ne vieta apie tai kalbėti. Naujokynas tai ir sąmoningumo, kantrybės pratybos, Jėzaus draugijos pažinimo laikas. Žinoma, tai kartu ir laikas, kai daug valandų praleidi maldoje. Vien kiek laiko maldoje praleista per Didžiąsias rekolekcijas, trunkančias trisdešimt dienų. Kiekvieną dieną – penkios meditacijos (galima varijuoti nuo pusės iki valandos vienai meditacijai, bet naujokai taip ugdomi ir iš jų tikimasi, kad jie skirs valandą). Šalia penkių valandų per dieną pridėkime Šv. Mišias, trumpas ryto ir vakaro maldas, sąžinės peržvalgą. Kasdien šešios valandos maldai. O kiek per trisdešimt dienų? Šimtas aštuoniasdešimt valandų su Viešpačiu. Gali būti kvailas, bukas, bet vis tiek kažkas tavo viduje įvyks. Todėl šis laikas yra brangus.
Vienas pažįstamas, kuris buvo naujokas kitame vienuolyne, pasakė tokią savo magistro frazę – naujokynas yra maži dalykai. Manau, kad tiek mažai atsakomybių seniai nebeturėjau ir, matyt, nebeturėsiu. Tikėtina, kad jų tik augs. Bet kai turi mažai, mokaisi tai atlikti atsakingai. Jei turi atsakomybę pasiruošti ryto liturgijai dešimties brolių bendruomenėj, priimk kaip pareigą. Tai nėra daug. Bet jei to nepadarysi, kodėl žmonės turėtų tavimi pasitikėti dideliuose dalykuose. Ir ne tik dėl to, kad galėtų pasitikėti vėliau, bet sąžiningai atlikti pareigas yra gėris savaime.
Neseniai davei pirmuosius įžadus. Ką jie tau reiškia? Kaip jiems ruošeisi?
Ilgą laiką maniau, kad jie man mažiau reikš. Žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigystės šventimus, o įžadai – natūralus etapas, kuris, nors ir įsipareigojimas visam gyvenimui, yra kaip prieškambaris į šventimus. Tai nereiškia, kad į juos rimtai nežiūrėjau. Visgi per paskutinius mėnesius, ypač savaites iki įžadų įsisąmoninau, kad įžadai labai svarbu. Pokalbiai su palydėtoju įgauna kitokį toną, atspalvį, matai, kad kiti suteikia tam labai didelę reikšmę – susitinki su žmogumi likus dviem mėnesiams, o jis žinodamas, kad negalės būti, jau tau linki.
Didelė malonė buvo jausti brolių, ypatingai naujokų, palaikymą, praktinę pagalbą. Prieš įžadus vyko dvi bendruomenės šventės, kurių metu gavau lektoriaus ir akolito įgaliojimus. Besiruošdamas joms jaučiau, kad visais galiu pasitikėti, kad paprašęs pagalbos jos sulauksiu. Taip buvo ir prieš įžadus. Gali pamiršti, ko prašei, dvi savaites dingti, atvykti tik į savo įžadus ir viskas bus padaryta. Paprašiau vieno naujoko, kad būtų atsakingas už giesmes, jis keletą kartų ėjo pas tėvą Eugenijų, atsakingą už giedojimą, tarėsi, ieškojo visiems tinkamo laiko repeticijai. Likus dienai iki įžadų, naujokai mane atleido nuo tvarkymosi, sakė: būk su svečiais. Vėliau klausė, ko norėčiau sekmadienio pusryčiams. Įžadų svarbos patvirtinimas atėjo per kitus.
Įžadų dieną buvo daug džiaugsmo. Kaip provincijolas sakė: gabalėlis dangaus. Sveikinimai, daug atvirukų, linkėjimų… Daug savimeilės buvo paglostyta, bet ir daug gražios meilės gavau, kuria reikės ir noriu bandyti dalytis su kitais, kurie ją man rodė, bet sąlygos bus palankesnės tiems, kurie yra niekuo dėti, bet šiuo metu yra mano aplinkoje.
Kam įsipareigojai davęs pirmuosius įžadus?
Įsipareigojau neturtui, skaistumui, paklusnumui taip, kaip nurodo Draugijos konstitucija. Mano įsivaizdavimas apie paklusnumą, neturtą gali būti kitoks, bet su įžadais tam neįsipareigojau. Ketvirtas įsipareigojimas duoti paskutinius įžadus Jėzaus draugijoje. Tai reiškia, kad po daug metų, po kunigystės šventimų, terciato, visokių nuotykių, nupuolimų ir vėl pakilimų generalinis vyresnysis mane pakvies paskutiniesiems įžadams. Ne aš siūlysiuos ir pasakysiu, kaip juos noriu duoti, bet draugija pasakys. Pirmaisiais įžadais pasižadėjau visą gyvenimą gyventi Jėzaus draugijoje, tik kažkada ne tik aš Draugijai būsiu pasakęs taip, bet ir Draugija pasakys taip visam gyvenimui.
Vakaruose jėzuitų skaičius, kaip ir kitų vienuolinių ordinų narių bei dvasininkų, sparčiai mažėja. Kas tau duoda motyvacijos, entuziazmo įsipareigoti matant šį procesą?
Man svarbiausia ir aš tuo tikiu, kad pašaukimas ateina iš Dievo. Pašaukime Jis pirmas žengia, kviečia, o tu tiesiog atsiliepi. Ne tu sugalvoji, kad nori ir reikia eiti šiuo keliu. Jeigu Dievulis kviečia, Dievulis ir pasirūpins. Man labai brangūs žodžiai iš Jono Evangelijos, kuriuos Jėzus sako apaštalams: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš išsirinkau ir paskyriau“. Ne aš išsirinkau laiką, vietą, ordiną. Jeigu Viešpats išsirinko, stengsiuos į tai atsiliepti.
Pirmus naujokyno metus praleidai Vokietijoje, antrus Austrijoje, o nuo šių metų jau kaip scholastikas studijuoji Prancūzijoje, prieš tai dirbai VAJC‘e. Gerai pažįsti Bažnyčią. Kaip manai, į ką Bažnyčia šuo metu turėtų atkreipti dėmesį, kam susitelkti, ką prisiminti?
Norėtųsi, kad Bažnyčia eitų į išorę, ne lauktų, kol ateis žmonės į ją kaip į pastatą, instituciją. Mes turime prieiti. Norėtųsi, kad būtų mažiau įsipatoginimo, skatinančio tą užsisėdėjimą.
Kartais suabejoju, ar visi, esantys Bažnyčioje, vis dar tiki, kad po mirties yra gyvenimas. Man atrodo, čia yra esminis momentas. Jei taip, jam reikia ruoštis, jeigu ne, tada daug kas tampa poezija be turinio.
Visgi daug gražių dalykų Bažnyčioje jau vyksta. Dažnai mes juos tiesiog pamirštame. Labai svarbu dienos eigoje prisiminti ne tik tai, kas įvyko bloga, bet ką gero buvau pastebėjęs. Norėtųsi sau ir kitiems palinkėti daugiau pastarųjų momentų.
Ką patartum tiems, kuriems yra sunku atpažinti savo pašaukimą, yra daug abejonių, svarstymų, ką daryti gyvenime, kokį žingsnelį žengti?
Nesu Saliamonas, mano patirtis gal ne visiems tiks, bet man padėjo malda ir pasitikėjimas joje bei kantrybė. Jei meldiesi, prašai vieno, o darai kitaip, neišlauki, gali būti sudėtinga atpažinti. Norėčiau palinkėti balanso svarstant, kokiam skaičiui žmonių reiktų apie tai pasakoti. Gal nėra gerai visą dūšią išguldyti žmogui, kurį sutikai antrą kartą. Dar ne laikas. Bet su dvasiniu palydėtoju, artimu draugu apsimoka pasikalbėti. Ir, žinoma, drąsos. Ne kiekvieną kartą ištiks aiški patirtis, ženklas. Vieni savanoriauja Afrikoje, kiti vyksta į Jeruzalę savęs atrasti, o kartais nenutinka nieko ypatingo. Vienas lietuvis jėzuitas kažką perfrazuodamas sakė: gal nutiks taip, jog bus šešiasdešimt procentų aiškumo, o ne šimtas. Turint tuos šešiasdešimt, verta sakyti: „Viešpatie, turiu šešiasdešimt procentų aiškumo. Atleisk, jei klysiu, jei kažko nepamatau, bet noriu būti prieš Tave tyros širdies ir šiuos šešiasdešimt procentų rinktis su Tavimi“.
Tavo įžadų Mišiose provinciolas kalbėjo apie Marijos „Fiat“ (tebūnie) ir po to sekusį jos susitikimą su pussesere Elžbieta. Provinciolas pabrėžė, kad savo gyvenime irgi sutinkame elžbietas. Ar galėtum plačiau pakomentuoti šią mintį? Kas yra elžbietos tavo gyvenime?
Kai Marija sutinka, ištaria „Fiat“, angelas pasitraukia. Atrodytų, kad Marija lieka viena, ir yra pagrindo manyti, kad ji buvo neužtikrinta, gal net išsigandusi, bijojo. Laike tarp Angelo apsireiškimo ir Marijos apsilankymo pas Elžbietą jaunos merginos galvoje galėjo būti košė, vidus kunkuliuoti. Tuo metu juk nebuvo angelo, kuris akivaizdžiai, aiškiai, šimtu procentų (o ne šešiašdešimt) jai patvirtintų. Bet tada ji sutiko Elžbietą. Tą patvirtinimą Marija išgirdo ne mistiškai, per angelą, o aplankiusi giminatę. Tai padrąsinimas, priminimas, kad savo gyvenime sutinkame žmonių, tų elžbietų, kurios mums primena tai, kas esminga. Aš tokių esu daug sutikęs. Mano gyvenimo elžbietoms neužtektų ir trijų puslapių.
Gabrieliau, ką turėtume atsinešti į Adventą? Ką daryti, kad jis neprabėgtų, būtų įprasmintas?
Jei sąmoningai iškovotume kelias minutes maldai, laiko artimui, Adventas neprabėgs. Šio laiko prasmė priklauso nuo to, kiek sąmoningai apsisprendi. Gal tai skambutis kartą per savaitę močiutei ar tetai, su kuria nebendrauji. Buvau vienoje pasidalijimų grupelėje, kurioje trys iš aštuonių jaunuolių paminėjo, kad Advento proga paskambins močiutei. Man tai buvo smūgis į paširdžius. Svarsčiau, kiek kartų gyvenime savo iniciatyva buvau paskambinęs močiutei. Matyt, du ar tris. Dar du ar trys skambučiai įvyko po šio pasidalijimo grupelėje.
Noviciate po Didžiųjų rekolekcijų Šv. Mišių metu kunigas mus kvietė sau atsakyti į kelis klausimus. Vienas jų buvo toks: kaip norėčiau pakeisti savo gyvenimą / ką norėčiau po Didžiųjų rekolekcijų atsinešti į savo kasdienybę? Tuomet kunigas papasakojo apie vieną vyrą, kuris po rekolekcijų atnešė apsisprendimą bandyti įsisąmoninti, kad yra Dievo akivaizdoje, kad Dievas į jį žvelgia, stebi, nepalieka vieno tuo momentu, kai sėda į mašiną, įkiša raktelį į variklio uždegimo įtaisą ir užveda automobilį.
Šis tarpas tarp raktelio įkišimo ir užvedimo yra toks trumpas, bet jis apsisprendė tą momentą nugyventi sąmoningai. Man atrodo, jeigu pavyksta vieną tokį momentą per dieną išgyventi, būti Viešpaties akivaizdoje, tai tikrai nėra blogai, su tuo galima gyventi, su tuo galima eiti į priekį.
Taigi, nedideli veiksmai, bet atlikti sąmoningai, yra mano rekomendacija Adventui.
Nuotraukos
