Kai buvau mokinė, sulaukdavau pasakymų, kad esu tokia „prie meno“. Man truputį suskausdavo, nes tai skambėdavo labai nerimtai. Prieš kelerius metus perskaičiau Stasio Šalkauskio mintį, kad ugdymas yra menas. Ir nuo tada būti „prie meno“ atrodo rimčiau.
Šiemet skaičiuoju penktą rugsėjį mokytojos rolėje. Dirbant mokykloje vienoje pamokoje, per 45 minutes, gali pasiekti dienos aukščiausią ir žemiausią taškus. Ir nors tie žemiausi kartais verčia išspausti ašarą, aukščiausi šį tą taip sukirbina, kad jautiesi esąs savo vietoje. Savo instagramo paskyroje nusprendžiau vis pasidalinti mokykliniais fintais arba tuo, kas mane sužavi, priverčia naujai patirti mokytojo darbo subtilumą. Čia vizualus pasakojimas, kelios istorijos apie tai, ką pamato ir jau nebeatmato mokytojo akys.
Obuolinės įtakos
Įtvirtiname rašybos įgūdžius parenkant praleistą raidę, staiga iškyla dilema, ne kokios raidės trūksta, bet ar užduotyje nėra klaidos. „Mokytoja, o neturėtų būti ideal`as?“ Kompanija pasigedo dviejų apostrofų. Šypteliu, pagauna ir jie. Šypsomės visi ir įrašome „i“.
Nuo tingėjimo iki kūrybiškumo
Susipažįstant su Ričardo Gavelio biografija ir kūryba, mokiniai dirbdami grupėse analizavo „Jauno žmogaus memuarus“. Vieniems buvo patogiau dirbti skaitant popierinę teksto versiją, kiti rinkosi dirbti prie ekranų. Atradimus sudėjome į bendrą plakatą. Kas perrašinėjo tekstą ranka, kas priklijavo iliustracijų, o kas sumąstė „priklijuoti“ savo telefono užrašinę (angl. Notes). Mokiniai suguldė telefonus ant lapo ir taip pristatė savo darbą.
Telefonų parkingas
Kai pamokos metu svarbu nesiblaškyti, susikaupti, telefonus prašau sudėti – paparkuoti ant palangės. Nustebina, kad šis parkingas gimnazistus užkabina – mokslo metų pradžioje tai daro visai entuziastingai. Kartą dešimtokas sako: „O aš parkuosiu kaip BMW vairuotojas“. Ir padėjo telefoną skersai – per dvi vietas. Pagalvojau – iš žaidimų turbūt neišaugama.
SOS
Artėjant mokslo metų pabaigai, buvau istorijos egzamino stebėtoja. Sužiūrėjau, kad visi susėstų išlaikydami tinkamus tarpus vieni tarp kitų, išdalijau užduotis ir ramiai sėdėdama juos stebėjau. Baigiantis egzaminui viena mokinė iškelia užduotį su užrašu „SOS“ ir žvelgia su lengva šypsena. Mirkteliu, kad viskas bus gerai, lapą nuleidžia, dar kelias minutes pasėdi ir atiduoda užduotis. Po kiek laiko sužinojau, kad išlaikė labai gerai.
Lietuvos himnas
Sugrįžę į mokyklą po nedarbo dienos – Kovo 11-osios – kad lengviau atpažintume sakinio gramatinius centrus, pradėjome kartoti tarinio rūšis. Mąsčiau apie tekstą, kurį visi tikrai mintinai mokėtume, kuriame galėtume rasti tarinių. Klasėje ant sienos kabantį prezidentą su himnu uždengiau ir mokinių paprašiau ant lapelio užrašyti Lietuvos himną, po to rasti tarinius. Situacija buvo tokia: iš 42 devintokų be klaidų tekstą parašė 2. Supratau, kad negaliu jų taip paleisti. Kitą dieną laukė atsiskaitymas – parašyti Lietuvos himną ir dviem brūkšniais pažymėti tarinius. Buvo ir pykčio, ir nepasitenkinimo, bet kartu buvo justi suoprotis, kad himną mokėti mintinai dera. Mokiniai ruošėsi ir jiems pavyko – liejosi dešimtukai. Prieš jų atsiskaitymą į klasę užsuko matematikos mokytoja ir sako: čia turbūt tavo. Ir įteikė servetėlę, ant kurios iš abiejų pusių viena mokinė, pasirodo, kartodamasi buvo užrašiusi himną. Mokiniai tikrai ruošėsi.
Visai ne apie braunį
Tądien tai buvo paskutinė pamoka, ir dar lietuvių k., ir dar testukas. Mokinys parašęs įteikia darbą, praeina kelios minutės ir taip stipriai susijaudina, apsiverkia. Klausiu, kas nutiko. Pirmiausia, tai sako, kad šūdina diena, o tada prasitaria, kad testo lape pamiršo atlikti vieną užduotį. Klasė tiriančiai stebi mane, ar leisiu jam pasitaisyti. Leidau. Po to svarsčiau, ar buvo teisinga kitų mokinių atžvilgiu, bet kartais nutinka taip, kad pasiduodi širdies atsakymui. Vakare parašiau jam, ar pavyko nurimti. Mokinys padėkojo, kad domiuosi, ir pasidalino, jog kepa braunį, kad ryt man atneš gabalėlį. Sulaukiau to gabalėlio, jau šypsojomės abu.
Prikibimas
Lietuvių kalbos mokytojos toks darbas, kad tenka kabinėtis. Kartais visai nenorom. Kita vertus, man patinka, kad kalbos reikalai nėra tik per pamoką, kad ir susirašydami per Teams`us bendraujame lietuviškai. Žavu, kai tas prikibimas pasiekia, nors ir ne iš pirmo karto.
Pertrauka
Literatūros pamokoje nagrinėjome Šventąjį Raštą, skaitėme kelis pasakojimus, bet prieš tai aptarėme knygos sandarą, kokiomis kalbomis ji rašyta. Sužinojome ir apie šventąjį Jeronimą, ir jo vulgatą. Dešimtokai – išsilavinę žmonės, iškart praktiškai taiko įgytas žinias. Pertraukos metu, ypač kai būna dvi lietuvių k. iš eilės, reikia veiklos, kartuvės viena iš alternatyvų skrolinti telefone. Džiaugiuosi, kai pastaroji lieka nurungta bendrų pokalbių, susibūrimų prie lentos spėliojant žodį.
Dieve, padėk
Testukų pašonėse būna atradimų, pagalbos šūksnių. Vienas tokių čia – Dieve, padėk. Išties, ir mokiniams, ir mokytojams. Laimei, tie komentarai irgi moko, pavyzdžiui, primena pasikartoti kreipinio skyrybą.
Dažnai pasidalinusi istorijomis, sulaukiu virtualių širdelių ir žinučių. Pavyzdžiui, „Pas tave perlai mokinasi“, – parašė viena sekėja. Išties, visi jie yra mano gyvenimo perlai. Per vienerius metus susipažįsti, susidraugauji, per antrus jau pamilsti ir tuomet išsiskiri. Ir tai gražu. Gražiausia, kai pavyksta būti pagarbiai ir atvirai. Kai baigiantis mokslo metams į klasės Teams`ų kanalą įkeli rekomenduojamų knygų sąrašą vasarai ir užplūsta verkiantys veideliai, tuomet truputį šypsaisi ir supranti, kad viskas yra gerai.
Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.