„Sesės“ – šiuolaikinės lietuvių šeimos drama. Dviejų sesių šeimos važiuoja pailsėti į savo sodybą – kasdienybė ir visiška vasara, kol neįvyksta tai, kas pakeičia viską.
Šis filmas nukėlė mane į tuos laikus, kai į Lietuvą grįždavau tik vasaromis. Tad tokia Lietuva man labiausiai pažįstama. Ežeras, tėvų draugų parvežtas tortas, brangus vaikystės draugas, karštas asfaltas ir nuovargis. Ir, kažkuo, netgi skendimas. Nusijuokiau, kai pamačiau, kaip vaikai lipa ant kieme stovinčios mašinos stogo ir taip prasimano sau žaidimą. Juk dar pamenu savo pačios basas pėdas, degančias nuo įkaitusios skardos, ir džiaugsmą pajutus, kad visa mašina siūbuoja nuo mūsų lingavimo. Sava ir taiklu.
Vis dėlto filmas man nepasirodė estetiškai išdirbtas – kompozicija dažnai tarsi už kadro palieka tai, ką mes galime numanyti, o ir patys kadrai ištęsti, kaskart atkreipiantys dėmesį, kad vis dar turi laiko iki detalių ištyrinėti būtent tą kasdienišką sceną. Jausmas, tarsi su veikėjais tenka realiu laiku patirti jų gyvenimus, nejaukias tylas ir pervargusiomis rankomis dėliojamas pagalvėles. Tai suteikia filmui savitą stilių, mat, nors aplinkos detalės, veikėjų paveikslai yra tokie kasdieniški, kad jokio pasigerėjimo ar estetinio malonumo nekelia, tačiau mes tokiame pasaulyje gyvename nuolatos. Filmas nesistengia koreguoti mūsų šalies aplinkos ar įpročių, istorija nesislepia už dirbtinumo, o kaip tik primygtinai primena, kad skausmas ištinka visus, pačioje paprasčiausioje aplinkoje. Nors ir pakrūpčiojau nuo atvirai demonstruojamų nešamų maximinių maišelių, tačiau tenka pripažinti, kad ir pačiai gyvenimas verda net ir tada, kai pati taip pirkinius tempiuosi namo.
Yra to lietuviškumo šiame filme, varva visas juo. Tik to šiuolaikinio, susikoncentravusio į mums taip būdingą pragmatiškumą ir materializmą. Sėdėjau ir nesitapatinau nei su vienu veikėju, mat visuose pasigedau ugnies ir gylio, kuris kyla iš gyvenimo kreipimo pagal vertybes. Biblijoje juk paniekinamas „drungnumas“, net jei pasirenkama neteisingai, tai – geriau, negu pilkas neapsisprendimas. Tokio bestuburiškumo veikėjuose įžiūrėjau daug. Mane, kaip moterį, ypač pykdė vyrų paveikslai. Tyčinis išerzinimas savo apsimestiniu bukumu, atstūmimas, o tada stebėjimasis, kodėl kitas žmogus pasijaučia prastai, eiliniai juokučiai, kad, žmonoms išėjus praleisti laisvesnio vakaro, su vaikais ir maistu nesusitvarkys, o kuomet žmona tvarkosi, ilga scena, kurios pirmame plane vyras sėdi ant fotelio, įlindęs į telefoną. Vėlgi, pykti negaliu, tokių sutinku nuolat, su tokiais yra tekę gyventi, dirbti, mokytis. Taiklu. Vertinant visiškai asmeniškai, mieliau renkuosi filmus, kurie priverčia patikėti, kad yra vilties. Kad ne visa meilė virsta vienas kito pašiepimu, savęs prioritizavimu ir balansavimu ant pykčio protrūkio ribos. Tačiau, gal čia kalba mano svajotojiškas idealizmas. Čia jau belieka man atleisti už dar jauną širdį.
Gražios detalės man buvo dvi. Pirmoji – lovoje gulinti alsuojanti mergaitė, prie kurios palinkusi motina atsargiai stebi, ar toji nedūsta. Mama man nuolatos pasakodavo, kaip tada, kai gimiau, naktimis nemiegodavo, kad matytų, ar man kas blogo nenutiko, ir kad galėtų pažiūrėti į mano ilgas blakstienas. Pažįstama. Antroji – pelėsis. Neišduosiu, kur tas pelėsis užaugo, paliksiu skaitytojui šiek tiek intrigos, jei filmą žiūrėti vis dėl to planuoja. Bet tai buvo stiprus smūgis, tiesiai pataikantis, kur reikia. Irgi pažįstama, matyta, patirta. Ir siaubingai graudu, kad norisi kaukti dėl to, kas sugadinta.
Žinoma, per filmą numatyta tragedija ir mane užklupo netikėtai. Taip pat kaip ir veikėjus. Kitaip gyvenime dažnai ir nebūna. Dabar savoje kūryboje gilinantis į gedulo temą, kuomet šioji supa ir artimoje aplinkoje, buvo net pažįstamas jausmas tai išvysti ir ekrane. Priminimas, kad neišvengsim. Ir kad vis tiek mokam susitvarkyti ir gyventi toliau. Ir tas baisus suvokimas, kad, net ir gyvenant toliau, viskas bus kitaip.
Toksai tad tam filme man jausmų dvilypumas. Vienu metu žadinantis viltį per iki skausmo pažįstamas detales ir nenumaldomą gyvenimo tąsą, tačiau ir slopinantis džiaugsmą, kurio užkluptas patiki, kad nuo šios akimirkos niekada nebebus blogai. Filmas aštriai atkerta, kad blogai kažkada dar bus. Tikrai bus.
Kaip atrasti viltį gyventi? Va su tokiu klausimu išėjau iš kino salės į rudenišką Vilnių. Bet išėjau į rudenišką Vilnių. Kas žino, tas supras, ką tai reiškia. Nupirkau močiutei pieno ir bandelių. Gyvensiu.
