Filmas „Konklava“ – ką jis sako apie tuoj prasidėsiančią konklavą? I dalis
Edwardo Bergerio režisuotas filmas „Konklava“ tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų kino įvykių, kviečiančių žiūrovus pažvelgti į slaptą ir iškilmingą popiežiaus rinkimų pasaulį. Juosta, sukurta pagal Roberto Harriso romaną, siūlo įtraukiantį žvilgsnį į kardinolų susirinkimą, vykstantį po popiežiaus mirties. Pasakojimas, meistriškai sujungiantis įtampą, simboliką ir žmogaus vidines abejones, šį procesą vaizduoja ne tik kaip bažnytinę pareigą, bet ir kaip gilią egzistencinę dramą. Daugeliui filmas ypač surezonavo po popiežiaus Pranciškaus mirties, kai pasaulis ėmė iš esmės kelti klausimą, kas užims Šv. Petro sostą? Taip „Konklava“ virto ne tik meniniu kūriniu, bet ir aktualiu visuomeniniu ir religiniu komentaru.
Režisierius kruopščiai kuria uždaros konklavos atmosferą, kurioje skirtingos vizijos dėl Bažnyčios ateities susiduria ne vien tik per doktrinines diskusijas, bet ir per asmenines ambicijas. Ypatingas dėmesys skiriamas dialogams, kurie atskleidžia kardinolų dvejones, slaptas sąjungas ir subtilų žaidimą dėl balsų.
Nepaisant skirtingų pažiūrų, tiek konservatyvūs, tiek liberalesni kardinolų veikėjai parodomi kaip trapūs žmonės: jie kovoja su puikybe, verkia, prašo atleidimo. Vis dėlto dalis personažų tampa pernelyg supaprastintomis ideologinių pozicijų karikatūromis – konservatyvūs kardinolai vaizduojami kaip nelankstūs, o reformistai – kaip jautrūs, bet manipuliatyvūs. Toks vaizdavimas suteikia dramai reikalingo aštrumo, tačiau kartu atima subtilumą, kuris būdingas realiam Bažnyčios gyvenimui, kur pozicijos dažnai būna mažiau aiškiai ir konkrečiai apibrėžtos. Visa tai kuria įtampą, kuri nuosekliai vystoma iki kulminacijos, tačiau pati atomazga – kardinolo Benitezo paslaptis – pasirodo kaip per staigus siužetinis lūžis, neatitinkantis anksčiau kurtos realistinės struktūros. Galiausiai filme popiežiaus rinkimas vaizduojamas beveik kaip pasaulietinis politinis procesas, kuriame sprendžiama ne dėl idealo, o dėl „mažiausiai blogo varianto“ – tai viena vertus sprendimo dramatizavimas, bet kartu ir institucinės bažnyčios krizės metafora.
Emocinis filmo pasakojimo sluoksnis stiprina jo įtaigumą, nors kartu ir iškelia dilemą dėl institucijos autoriteto ir individualaus žmogaus autentiškumo. Atrodo, kad „Konklava“ labiau domisi šiuolaikinių ideologinių metaforų atkartojimu nei tikrų Bažnyčios vidinių sudėtingumų vaizdavimu. Vienoje scenoje pagrininis veikėjas kardinolas Lorencas prisipažįsta galvojęs apie pontifikato vardą – Jonas – nors viešai tvirtino visai kitaip. Tokie momentai leidžia žiūrovui susitapatinti su veikėjais, tačiau taip pat iškelia klausimą: ar šventos pareigos gali būti visiškai atskirtos nuo tokių akivaizdžių žmogiškų silpnybių?
Autentiškumas yra vienas stipriausių, bet kartu ir prieštaringiausių filmo bruožų. Daugelis kritikų pažymėjo, kad „Konklava“ geba įtikinamai perteikti liturginį procesą, izoliacijos taisykles ir simbolinius ritualus. Tačiau, kai kurie siužetiniai sprendimai sąmoningai klaidina žiūrovą, perteikdami klaidingą Bažnyčios doktrinos ir moralinės tvarkos vaizdą.
Filmo estetika ir techninė kokybė sukuria tikrai labai įtikinamą atmosferą, nepaisant faktinių neatitikimų. Filmavimo komanda, pasitelkusi bažnytinės estetikos konsultantus, istorikų įžvalgas, archyvinių šaltinių užuominas ir kardinolų paliktus atsiminimus rekonstruoja detales nuo mirusio popiežiaus žiedo sunaikinimo apeigų iki tam tikrų kardinolų žmogiškų elgesio detalių konklavos metu. Specialiai filmui sukurtas Siksto koplyčios interjeras buvo tiksliai atkartotas „Cinecittà“ studijoje Romoje, su dideliu dėmesiu detalėms. Kinematografas Stéphane Fontaine subtiliai manipuliuoja šviesa ir erdve, sukurdamas slaptumo ir didingumo atmosferą, o Volker Bertelmann muzikinis takelis papildo emocinę įtampą religinių motyvų užuominomis. Kadrų seka ir muzika suteikia filmui ypatingo teatrališkumo, kuris kartais padeda paslėpti silpnąsias išgalvoto siužeto spragas. Tačiau, net tobula estetinė rekonstrukcija negali pateisinti teologinių ir faktinių nukrypimų, kurie gali klaidinti žiūrovus apie tikrąją Bažnyčios esmę.
„Konklava“ ryžtasi kelti provokuojančius klausimus, bet rizikuoja iškreipti Bažnyčios mokymą. Pavyzdžiui, fiktyvus kardinolo Benitezo siužetas prieštarauja kanoninei teisei: slaptai paskirtas kardinolas negali dalyvauti konklavoje, kol jo paskyrimas nėra oficialiai paskelbtas. Filmo kulminacijoje atskleidžiama, kad naujasis popiežius Benitezas yra interseksualus – tai siužeto posūkis, kuris yra ne tik mažai tikėtinas, bet ir klaidinantis. Bažnyčia niekada nėra teigusi, kad lytinė tapatybė lemtų ar neleistų asmeniui tapti popiežiumi, jeigu jis nepraktikuoja atitinkamų lytinių santykių ir susilaiko, tačiau filme šis klausimas pateikiamas kaip institucinės krizės branduolys. Taigi nors meniniu požiūriu toks sprendimas leidžia tyrinėti identiteto ir valdžios temas, jis gali iškreipti žiūrovo supratimą apie Bažnyčios mokymą, subtiliai pateikiant fikciją kaip faktą.
Galutinis įspūdis: „Konklava“ – estetiškai įspūdingas, bet teologiškai problemiškas kūrinys. Filmas siūlo stiprią emocinę patirtį ir išskirtinę vizualinę atmosferą, tačiau jo siekis itin dramatiškai interpretuoti religines temas kartais virsta netikslumu ir supaprastinimu. Taigi „Konklava“ daugiau nei politinis trileris – tai pasakojimas apie žmogaus prigimties sudėtingumą valdžios ir tikėjimo sankirtoje. Vis dėlto žiūrovams būtina kritiškai vertinti rodomą istoriją, skiriant meninę fikciją nuo realių Bažnyčios procesų. Kaip ir pati konklava, filmas išlieka paslaptingas, daugiabriaunis, tačiau kartu ir reikalaujantis sąmoningo bei atsakingo žiūrėjimo.