Praėjusią savaitę nuskambėjo jau 69-asis „Eurovizijos“ dainų konkursas. 1956 metais kilusi idėja, skirta vienyti Europą jos atsistatymo metu, po antrojo pasaulinio karo, šiuo metu pavirto į platformą, kurioje lengvai skleidžiasi politinės, socialinės ir kultūrinės ideologijos. Kaip į šias žinutes turėtume reaguoti ir kokias pasekmes tai kursto Europos vienybės kontekste?
Pastaruosius 20 metų „Eurovizijos“ dainų konkursas po truputį pavirto į erdvę, kurioje tikslas nebėra reprezentuoti savo šalį muzikiniu kūriniu, taip siekiant likusią Europą supažindinti su savo šalimi ir vienyti skirtingus žmones per muziką. Dabar pastebima gerokai ryškesnė tendencija atlikti dainas, išryškinančias politines aktualijas.
2015 metų Armėnijos daina „Face the Shadow“ kalbėjo apie Turkijos 1915 metais įvykdyto Armėnijos genocido neigimą, vykstantį iki šiol. 2022 m. Ukraina laimėjo konkursą su daina „Stefania“, išryškindama vos prieš kelis mėnesius prasidėjusį Rusijos vykdomą genocidą Ukrainoje. Tuo tarpu 2024 metais nuskambėjusi Izraelio „Hurricane“ tiesiogiai atliepė spalio 7-osios ataką ir įžiebė konkurso metu vykusius protestus. Tais pačiais metais Prancūzija su daina „Mon amour“ subtiliai perteikė Prancūzijos politikoje matomą neigiamą požiūrį į imigrantus ir vis labiau besireiškiančias kraštutinių dešiniųjų partijas.
Taip pat pastebima tendencija naudoti „Eurovizijos“ kūrinius socialinių problemų iškėlimui. 2018 metų nugalėtoja Netta iš Izraelio su daina „Toy“ kalbėjo apie visuomenėje paplitusį moterų sudaiktinimą ir išreiškė aktyvų „Me Too“ socialinio judėjimo palaikymą. 2019 metų Prancūzijos atstovas Bilal Hassani su daina „Roi“ išryškino savęs priėmimo problemą visuomenėje. 2021 metų Švedijos atstovas Tusse su daina „Voices“ palietė rasizmo ir integracijos problemų aktualijas. O 2023 m. Austrijos atstovės Teya ir Salena su daina „Who the Hell is Edgar“ išryškino nelygybe grįstą menininkų eksploataciją, ypač moterų tarpe. 2024 metų Nemo pasirodymas „The Code“, kuris tais metais pelnė pergalę, kalba apie laisvę išėjus iš dvinarės lyties suvokimo.
Nors šių ir daugelio kitų čia nepaminėtų pasirodymų žinutės yra tikrai aktualios ir svarbios, kurias pasaulis turėtų išgirsti, „Eurovizijos“ dainų konkursas niekada neturėjo tapti platforma būtent tokių idėjų skleidimui. Konkursas, sukurtas Europos vienijimui, šiais laikais žiūrovams dažnai kelia instinktyvią atmetimo reakciją, pastebimą net ir „užkietėjusių“ katalikų tarpe, kurioje pirminė reakcija juk visada turėtų būti Dievo mylimų vaikų matymas.
Visgi yra vilties, kad „Eurovizija“ kada nors tikrai sugrįš prie savo pradinio tikslo. Kiekvienais metais vis dar atsiranda pasirodymų, kurie siekia supažindinti Europą su jų šalies kultūra, tokių kaip šių metų Švedijos suomių KAJ atlikta daina „Bara Bada Batsu“. Pasirodymų, kurie sujungia šalies senovės kultūrą su modernios muzikos elementais, taip sukurdami nepamirštamą kūrinį, kuriuo žiūrovai gali džiaugtis ir dalintis tuo džiaugsmu su likusiu pasauliu, pavyzdžiui kaip 2022 metų Moldovos Zdob și Zdub ir Advahov Brothers folkroko kūrinys „Trenulețul“ ar 2024 metų Estijos 5miinust ir Puuluup folkroko daina „(nendest) narkootikumidest ei tea me (küll) midagi“.
Taigi „Eurovizijos“ idėja kilo iš susiskaldžiusios Europos ir siekio ją suvienyti per muziką. Šiuo metu Europa yra taip pat, o gal net labiau susiskaldžiusi nei prieš 69 metus. Palaikykime jos vienybę maldose, kad ir „Eurovizijos“ dainų konkursas vėl taptų erdve žmonėms susitikti, pažinti vieni kitus ir muzikos bendrystėje džiaugtis gyvenimu.
