Gimus ir augus mažo miestelio pakraštyje, gamta man niekada nebuvo objektas, esantis šalia žmogaus. Priešingai, gamta yra tai, kieno dalis aš esu, ir namai, į kuriuos visada gera sugrįžti. Už poros šimtų metrų nuo mano namų teka Minija, kurioje mirkdami, mes vaikai praleidome ištisas savo vasaras. Tiksliai žinojome, kada ir kur ieškoti žemuogių ir mėlynių, ant kurio šlaito laukia žibutės. Versdamiesi kūliais sutikdavome gandrus, o kaimynai stebėdami gamtos ženklus žinojo ką ir kada sodinti. Buvome laimingi. Gamta yra ir mano tėvų pragyvenimo šaltinis. Jie yra miškininkai, kurie pavasarį medžius sodina, atėjus laikui juos retina, valo, kerta, žodžiu, visaip prižiūri ir nuima derlių. Neretai matydavau, kaip jie vakarais grįždami iš darbo parsiveždavo maišelį šiukšlių, kurį pririnkdavo miške ir išmesdavo kiemo konteineryje. Iki išsikraustant į miestą, niekada nesusimąsčiau apie gamtos vaidmenį savo ir žmonijos gyvenime. Nesu išimtis – malonę dažnu atveju atpažįstu tada, kai jos netenku.
Apie tai ir norėčiau kalbėti – kokia yra gamtos vieta žmogaus gyvenime arba gal atvirkščiai: kokia yra žmogaus padėtis gamtoje? Ar mes esame tik neypatingai svarbi visumos dalelė, ar visos kūrinijos valdovai ir karaliai?
Pirmiausia, turbūt reikėtų klausti – kas yra ta gamta? Ar ji yra tik gyvūnija: paukščiai, ropliai, žinduoliai? O gal tik augalai arba negyvosios gamtos objektai? O gal ji – visa, kas atsieta nuo žmogaus, ir tik atsitraukę nuo civilizuoto pasaulio galime ją pamatyti? Bernardas Stiegleris teigia, kad klausimas ,,kas yra gamta?“ neatsiejamas nuo klausimo ,,kas yra žmogus?“. Daugelyje Europos kalbų žodžiai „prigimtis“ ir „gamta“ reiškia tą patį (lot. natura). Tai mums kalba apie tai, kad gamta nėra kažkas atsieto nuo žmogaus, ji yra tai, iš ko mes kylame, su kuo esame susieti, ji – kažkas, ką nešiojame savyje. Taigi žmogus norėdamas suprasti, kas jis yra, neturėtų skirstyti pasaulio į dvi atskiras sferas: gamtą ir žmogų, o ieškoti bendros ištakos ir abipusės priklausomybės.
Tikrai daug parako turi Nyčė apie gamtą kalbėdamas kaip apie galingą jėgą. Ji nėra nei motina, nei mokytoja. Gamta nepriklauso žmogui ir žmogus tikrai nėra gamtos centras. Tačiau nusigręždamas nuo gamtos, žmogus slopina natūralius instinktus ir savo gyvybinę jėgą. Nyčės teigimu, tikras žmogus yra ne tas, kuris paneigia savo gyvūniškąją prigimtį, o tas, kuris ją priima ir perkeičia į kūrybinę galią. Bet problema Nyčės mąstyme yra ta, kad gamtą jis mato tik kaip brutalią jėgą. Toks mąstymas yra pavojingai vienpusiškas. Gamtoje yra tikrai daugybė ryšių, kurie nėra paremti vien konkurencija, bet ir bendradarbiavimu. Pavyzdžiui, labai gražus yra santykis tarp medžių ir grybų: medžiai iš fotosintezės gautą cukrų duoda grybui, o grybas medžiui padeda įsisavinti mineralines medžiagas ir vandenį. Bitės ieško nektaro gėlėse, tuo pačiu apdulkindamos augalus padeda jiems daugintis. Taigi, gamta tikrai nėra vien tik kova dėl išlikimo ir stipriausiųjų dominavimo (neneigiu, ji kartu yra ir tai), tačiau gamta tuo pačiu metu yra ir sudėtingų bei nevienareikšmių tarpusavio santykių visuma.
Jau prieš Kristų Aristotelis tai puikiai suprato. Gyvendamas izoliuotoje Lesbo saloje Viduržemio jūroje, kurioje buvo apstu įvairių gyvūnų ir stebėdamas juos jis išskyrė keturias garsiąsias visų esinių priežastis: formaliąją, materialiąją, veikiamąją ir tikslo. Gamtą filosofas pirmiausia matė kaip prasmingą, kryptingą ir logiškai paaiškinimą visumą. Gamta jam tikrai nebuvo akla jėga, o kiekvienas reiškinys joje turėjo prasmę ir paskirtį. Taigi viskas vystosi pagal savo vidinį tikslą. Žmogus čia nėra išimtis, jo buvimas irgi turi visas šias keturias priežastis. Tad ar yra kažkas, kas skiria jį nuo likusios kūrinijos? Pagal Aristotelį, o aš su juo visiškai sutinku, tikrai taip. Žmogų nuo kitų gyvūnų pirmiausia skiria protas. Būtent proto dėka žmogus pralenkia visą kūrinijos pasaulį ir tampa jo galva. Žmogaus tikslas yra naudotis protu, ieškoti tiesos, ugdyti dorybes, mąstyti apie gėrį ir teisingumą. Nors gamtoje ir veikia sudėtingi ryšiai, net gyvūnai turi jausmus ir gali atlikti itin daug sudėtingų veiksmų, tačiau tik žmogus yra laisvas. „Nesusivaldančio žmogaus polinkiai traukia į protui priešingą pusę“ teigia Aristotelis trečiojoje Nikomacho etikos knygoje. Taigi tikras žmogaus orumas atsiskleidžia ne per jėgą ar gamtos panaudojimą kaip išteklių, o per gebėjimą gyventi dorai ir darnoje su gamta.
Lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio teigimu modernus žmogus vis labiau atitrūksta nuo tikrovės, nes vietoj gamtos renkasi pakaitalus, kurie yra ekranuose. Gyvenimas moderniame pasaulyje sukūrė iliuziją, kad žmogus yra viso ko centras ir kūrėjas. Tačiau tikras buvimas reikalauja santykio su dalykais, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios: gamtos ir kito žmogaus. Tuo tarpu išaugęs antidepresantų ir raminamųjų vaistų vartojimas, perpildyti reabilitacijos centrai, įvairūs sutrikimai, įskaitant valgymo, rodo, kad šiuolaikinis žmogus, užuot buvęs kūrinijos viršūne tapo itin pasimetęs ir nerandantis savo vietos. Prarastas ryšys su gyvąja gamta atnešė mums ne tik ekologinę, bet ir egzistencinę krizę.
Sulaukusi aštuoniolikos palikau savo kaimą Žemaitijoje ir pradėjau studijuoti lietuvių kalbą Vilniuje. Nors Vilnius miestas tikrai žalias ir tuo pagrįstai didžiuojasi, tačiau ten jau nėra nei natūralios nakties tamsos, neišgirsi nei raminančio triukšmo, kuriame vien vėjas ir paukščių balsai. Ilgainiui, miestas ėmė slėgti. Liūdino ne tik asfalte įkalinti medžiai ir draugų baimė bristi į žolę, nes ten galima sutikti erkių. Pradėjau matyti, kad žmogus, kuris sukurtas laisvei, pats save įkalino patogumuose. Laisvei sukurtas kūrinys tapo vergu, kuris daro viską, kad pabėgtų nuo gamtos, kuri daugelyje kalbų vadinama tuo pačiu žodžiu kaip ir prigimtis. Narkotikai, alkoholis, telefonų ekranai, seksas be įsipareigojimo, garsi muzika ir daug kitų įvairų būdų sugalvota tam, kad netektų tikrovei, o kartu ir sau, pažvelgti į akis. Ne be reikalo popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į tai, kad ekologinė krizė pirmiausia yra socialinė krizė. Nors žmogus ir yra kūrinijos viršūnė, vienintelė laisva ir protinga būtybė, tačiau galiausiai žmogus yra tik kūrinys, gyvenantis kartu su kitais kūriniais. Tad norisi pakviesti žmoniją atnaujinti žvilgsnį į save. Pažvelgti į save pačius ne į kaip atskirą nuo gamtos elementą, kuris tik naudojasi teikiamomis gėrybėmis savo tikslams pasiekti ir patogiam gyvenimui užsitikrinti, bet ir į kaip plačios visumos dalelę. Viešpatauti gamtai nereiškia ją vartoti ir išgręžti visko savo asmeninei gerovei. Viešpatauti – tai naudojant savo prigimtinį protą rūpintis gamta, kuri yra, Pranciškaus žodžiais tariant, mūsų bendri namai.
