Eglė Kliučinskaitė apie architektūrinį tyrimą IŠ NAUJO APIBRĖŽTI ESAMĄ

„Sovietinio paveldo negatyvūs ir dirginantys veiksniai intriguoja nerti gilyn į šią temą ir traukti perlus iš gelmių – norisi atrasti jautrų priėjimą prie itin lėtai gyjančia žaizda įvardijamos sovietinės architektūros palikimo“, – pasakoja Eglė Kliučinskaitė. Universitete studijuodama architektūrą Eglė subūrė studentus bendraminčius ir atgaivino Architektūros studentų klubą (ASK). Per paskutinius pora metų ASK nariai savo neformalia veikla skatino pokyčius universitete, kūrė progas mainytis žiniomis ir atradimais bei inicijavo projektus, iš kurių svarbiausias – apleistos sovietinės architektūros tyrimas Trãkuose. Anot Eglės, „norisi keisti požiūrio kampą į šio laikotarpio architektūrą – atrasti ir parodyti joje esamą potencialą. Norisi iš naujo apibrėžti tai, kas jau pusę amžiaus esama ir neįvertinama ar netgi nuvertinama.“

Papasakok, kodėl tave sudomino sovietmečiu kurta architektūra.

Šią vasarą VILNIUS TECH Architektūros fakultete apsigyniau magistro darbą tema „Nauja architektūra istoriniame miesto kontekste“, nors  mano dėmesio centre buvo esama architektūra ir siekis ją iš naujo apibrėžti su kuo minimalesnėmis architektūrinėmis intervencijomis. Kalbant konkrečiau, baigiamajame darbe pasirinkau analizuoti apleistą sovietinę architektūrą, žvilgsnį kreipiau į jos daugiasluoksniškumą ir dažnai turimą neigiamą istorinę, ideologinę vertę. Man buvo itin svarbus tyrimo etapas ir architektūrinio jautrumo ugdymasis. Projektui iliustruoti pasirinkau poilsio namų „Guboja“ (1976 m., architektas R. Buivydas) atvejį Šventojoje, tačiau, beieškant kur lokalizuoti magistrinį projektą, teko atrasti ir kitų apleistų minimo laikotarpio architektūrinių objektų. 

Tavo domėjimasis neapsiribojo tik baigiamuoju darbu, su bendraminčiais tyrinėjote ir kitus pastatus. Kodėl Trakai tapo tyrimo objektu?

Būtent Trakai sudomino apleistų sovietmečiu statytų objektų gausa – man, iki tol Trakus pažįstančiai turistės akimis, tai buvo gana naujas ir nepažinus miesto sluoksnis. Dėl per mažos apimties esami pastatai netiko magistrinio darbo tyrimui, todėl mums kartu su studijų draugu, gyvenančiu Trakuose, kilo mintis savarankiškai tyrinėti nepažintą architektūros sluoksnį šiame mieste. 

Kita vertus, šiemet Trakai mini 700-ąjį gimtadienį, džiaugiasi viduramžius menančia miesto istorija, daugiakultūriškumu. Anot trakiškių, deda kablelį ir laukia miesto istorijos tęsinio. Žvelgdami į miesto istoriją, manome, kad naivu atsigręžti tik į tam tikrus rinktinius miesto raidos etapus – tarsi eliminuoti iš atminties neigiamus istorinius procesus ir jų palikimą. Manome, jog miestą sudaro skirtingais laikotarpiais susiformavę sluoksniai – tiek asmeninės, tiek kolektyvinės istorijos. 

Būtent sovietmečiu suformuotą miesto architektūrinį sluoksnį matome kaip reikšmingą, tačiau dažnai užgožiamą Trakų istorinės raidos dėmenį, todėl šiemet, kai Trakai mini 700-ąsias metines, norėjosi atkreipti dėmesį į penkiasdešimtmetį, kuris pakeitė miesto struktūrą ir šiandien vis dar yra svarbus miesto gyvenimui.

Be to, Trakai išsiskiria ne vien savo istorija, bet ir gamtine-geografine padėtimi bei miesto struktūros susiformavimu. Todėl architektūros vystymo požiūriu Trakuose matomas dažnas konfliktas, kuriame nuolat persipina savivaldybės, gyventojų, privačių investuotojų ir Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) interesai. Pasigilinus į pastaruoju laiku Trakuose vykusius procesus (pavyzdžiui, Trakų autobusų stoties projektas), pasidarė dar įdomiau patyrinėti šią temą. Taigi, išsikėlėme tikslą į sovietinį architektūrinį palikimą žvelgti be išankstinio neigiamo nusistatymo, todėl pagrindine projektų tema tapo siekis „iš naujo apibrėžti esamą“. Taip ir prasidėjo kassavaitiniai susitikimai, kurių metu gilinomės į miesto ir atskirų objektų istorijas. 

Kaip atrodė tyrimo procesas?

Tyrimą pradėjome 2021 m. lapkričio mėnesį – pradžioje buvome dviese, bet pavyko sukurti kassavaitinį susitikimų ritmą. Dalis mūsų pradėjus vykdyti tyrimą dar buvo išvykę studijuoti svetur, aš pati tuo metu mokiausi Briuselyje, todėl susitikdavome per nuotolį. Į skambutį susijungdavome ketvirtadieniais, prieš tai iš anksto būdavome sutarę, kuris pastatas bus mūsų „susitikimo“ dėmesio centre.

Sovietinis architektūrinis palikimas Trakuose gausus, todėl dėmesį kreipėme pirmiausia į apleistus ir architektūriškai reikšmingus pastatus miesto kontekste. Pasirinkome atlikti vienuolikos XX a. antros pusės apleistų architektūros objektų analizę. Tyrimas buvo paremtas 2019 metais vykusių dirbtuvių Sporto rūmuose „mapping heritage“ (architektė Tatiana Letier Pinto) klausimais, kurie leido suprasti tiek pasirinktų objektų vaidmenį, atsiradimo priežastis istoriniame kontekste, tiek suinteresuotų pusių motyvus bei „numatomas ateitis“ pasirinktiems objektams. Ieškojome informacijos internete ir literatūroje, viską fiksavome atsižvelgdami į tris kategorijas: istorinę-archyvinę (archival), atminties (memorial), spekuliacijų (propositional). Istorinių šaltinių analizė rėmėsi gyvosios atminties tyrimu – vietiniai gyventojai buvo kviečiami pasidalinti savo asmeniniais išgyvenimais, atmintyje įstrigusiomis akimirkomis iš laikotarpio, kai tiriami pastatai veikė.

Mūsų vykdytą analitinį tyrimą liepos mėnesį vainikavo tradicinės architektūros studentų dirbtuvės – SIKON34. O galiausiai rugsėjį viso proceso rezultatus keturias dienas eksponavome buvusioje komunistų partijos būstinėje – viename iš apleistų analizuotų pastatų. 

Kaip kūrybinės studentų dirbtuvės praturtino jūsų tyrimą?

Tiesa, SIKON (Studentų idėjų konkursas), arba kūrybinės dirbtuvės, tapo svarbia mūsų tyrimo dalimi. Liepos mėnesį 21–24 dienomis Trakuose vyko trisdešimt ketvirtasis studentų idėjų konkursas (SIKON34). Nors šis architektūros studentų konkursas vyksta nuo 1983 metų, šiais metais atsisakėme konkurso pobūdžio – dirbtuvės tapo galimybe įtraukti daugiau architektūros studentų į procesą ir tyrinėti pastatus gyvai – atlikti tam tikrą meninį tyrimą. SIKON34 renginio metu dalyviai pateko į keturis tiriamo laikotarpio pastatus: kavinę „Nendrė“ (arch. V. J. Dičius, L. P. Ziberkas, 1984 m.), partkomą (tipinis projektas, 1956 m.), Trakų kultūros rūmus (arch. A. Paulauskas, 1985 m.) bei internatą (tipinis projektas, 1962 m.). Pastatus kvietėme tyrinėti netradicinėmis formomis, atradimus interpretuoti ir sukurti suvenyrus, atspindinčius tiek pačių tyrėjų asmeninę patirtį, tiek pastato istorinę atmintį. Taip pat buvo siekiama reaguoti į architektūros edukaciją aukštosiose mokyklose, atskleidžiant naujus analizės įrankius, suteikiant architektūros studentams galimybę įsitraukti į tyrimą, paremtą jautrumu ir tarpdiscipliniškumu. 

Šįkart SIKON santrumpą iššifravome kaip sovietinių interpretacijų konspektą, o pačios kūrybinės dirbtuvės pavadintos „soVIETINIS“, taip buvo skatinama provokacija ir diskusija – ar sovietmečiu statyta architektūra gali būti / yra laikoma vietine architektūra Trakų kontekste? Koks jos vaidmuo Trakuose šiandien?

Galutinis veiklos etapas – paroda. Kas buvo eksponuojama?

Paroda tapo galutiniu viso projekto (tyrimo ir kūrybinių dirbtuvių) rezultatu, todėl ir pavadinome „Iš naujo apibrėžti esamą“. Ją atidarėme Trakuose, partkome – buvusioje komunistų partijos būstinėje rugsėjo 8-ąją – Trakų 700-ojo gimtadienio dieną. Paroda buvo atvira tik keturias dienas, tačiau šio pastato atvėrimas tapo įvykiu – daugelis užėję į parodą paminėjo, jog nėra tekę būti anksčiau arba tai buvo itin seniai. 

Parodos turinys – ne apčiuopiamą vertę turintys eksponatai, o mūsų tyrimų metu atrasta informacija apie sovietinės architektūros pastatus Trakuose bei koliažai iš atradimų SIKON dirbtuvių metu. Atvėrę jau keliolika metų užverto partkomo duris, kvietėme pastebėti siekiamą nuneigti, apleistą ir kiek primirštą, tačiau ryškų įspaudą Trakuose palikusį sovietinės architektūros sluoksnį. Pagrindinis parodos tikslas buvo atkreipti vietos gyventojų ir miesto svečių dėmesį bei kvestionuoti esamą tiriamo laikotarpio palikimą, jo nešamą ideologinį svorį bei architektūrinę vertę. Tikėjomės, jog viešai pristatytas tyrimas paskatins dairytis ir jautriau vertinti tai, kas jau esama – neskubėti griauti, keisti, bet patyrinėti ir atrasti geriausias „galimas ateitis“ merdintiems objektams.

Kaip žmonės, kuriuos sutikote tyrimo metu ar kurie užsuko į parodą, reagavo – koks jų žvilgsnis į skaudaus Lietuvai laikotarpio architektūros sluoksnį? 

Įdomu tirti šio laikotarpio palikimą, nes visgi didelė dalis vietinių gyventojų turi tiesioginį ryšį su tirtais pastatais, ypač tai išryškėjo parodos metu, kai žmonės užsuko ir dalijosi savo prisiminimais. Tikrai labai malonu, kad žmonės reagavo. Žinoma, reakcijos buvo įvairios: vieni net nenorėjo įeiti, nes labai stiprus praeities atminimas, kiti buvo smalsūs, kokią atmosferą, nuotaiką saugo pastatas. Dauguma vietinių ar miesto svečių tikrai užsuko norėdami tik pavaikštinėti ir patyrinėti pastatą, tačiau papasakojus plačiau, pristačius temą ir tyrimą – susidomėjo. Per keturias dienas pavyko sudominti virš keturių šimtų lankytojų, tai mums buvo įrodymas, jog apleistas sovietinis architektūros sluoksnis Trakuose yra tikrai svarbus, ilgai laukiantis pokyčių. 

Man įstrigo vieno pro partkomą ėjusio vyresnio amžiaus pono pasakymas, kad ne parodas čia organizuoti, o griauti tokius pastatus reikia. Jam nuėjus moteris išdavė, kad šiam vyrui teko iš labai arti pajusti sovietų valdžios neteisybę. Akivaizdu, kad ši tema (ypač dabartiniame karo kontekste) yra jautri. Kaip tu pati vertini sovietinę architektūrą? Ar įmanoma atsiriboti nuo istorinio bei emocinio konteksto? 

Tiesa, šiandieniniame kontekste ši tema yra itin jautri ir aktuali – net ir organizuodami kūrybines dirbtuves Trakuose, sulaukėme stiprios neigiamos reakcijos, skundų dėl pasirinktos temos ir jos formulavimo. Provokatyviu pavadinimu soVIETINIS kėlėme klausimą, kiek sovietinė architektūra Trakuose yra vietinė. Tai sudirgino vietos gyventojus ir kartu parodė temos aktualumą bei baimę ją gvildenti.  

Aš netikiu, jog panaikinus fizinius to laikotarpio ženklus, galime ištrinti istorinę atmintį. Gali nuskambėti kiek naiviai, bet ideologinis svoris neturi užgožti architektūrinės vertės. Žinoma, reikia daryti skirtį tarp tipinės sovietinės architektūros ir sovietmečiu statytų unikalių architektų projektų – jų architektūrinė vertė labai skiriasi. Mūsų dėmesio centre buvo apleisti ar potencialiai neišnaudojami sovietiniai pastatai. Tyrimas aprėpė tiek tipinius, tiek unikalios architektūros pavyzdžius, tačiau ir tipiniai projektai, kurie yra įvietinti, gali tapti unikaliais, tai vietai ypač tinkančiais objektais – vertybėmis. 

Tad projektas ir atspindi mano požiūrį – norisi žvelgti į šį architektūrinį paveldą be neigiamo atspalvio, siekti atrasti naują vertę, tai reiškia ne griauti, ne atstatyti, bet interpretuoti, kitaip tariant, iš naujo apibrėžti esamą. 

Įsitikinau, kad skirtingų – apčiuopiamų ir neapčiuopiamų – sluoksnių pažinimas leidžia kurti jautresnius architektūrinius pasiūlymus esamiems objektams, siūlyti naujas funkcijas, reikalaujančias kuo minimalesnių architektūrinių intervencijų.