Dr. Jūratė Micevičiūtė. Pažinti šv. Ignacą Lojolą per piligrimystę

2022 m. minėjome 500-ąsias šv. Ignaco Lojolos, jėzuitų ordino įkūrėjo, kelio metines – šiuo keliu 1522 m. nukeliavo Ignacas, o šiandien šis piligrimystės objektas sulaukia vis daugiau piligrimų. Prieš pusmetį išleista dr. Jūratės Micevičiūtės knygų serijos „Šventoji Ispanija“ knyga „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ padeda pažinti gerai žinomą šventąjį kaip piligrimą, susipažinti su ryškia ir nuotykių pilna jo gyvenimo istorija. Kartu išleistas ir Keliautojo gidas, kuriame galima rasti visus šv. Ignaco kelio etapus, pasiskaityti apie lankytinas vietas ir susiplanuoti piligrimystę.

Kaip pradėjote domėtis šv. Ignacu Lojola, kaip atsirado idėja parašyti šią knygą, kokia jos priešistorė?

Vienu metu mano gyvenime, prieš maždaug penkiolika metų, buvo toks momentas, kai viskas labai keitėsi, buvau sutrikusi. Sau pasakiau, kad dabar bus mano šabo metai – metus nieko nedarysiu ir pagalvosiu, ką toliau gyvenime veikti. Pamaniau, kad tiesiog sėdėti ir galvoti neužtenka, reikia už kažko užsikabinti. Būna, tokiais atvejais žmonės išeina į piligrimystę, į šv. Jokūbo kelią ir panašiai, o aš tuo metu niekur eiti iš namų negalėjau. Apie šv. Ignacą tikriausiai daug kas esame girdėję, žinome, kad jis didis šventasis, labai svarbus asmuo Bažnyčioje. Aš irgi buvau girdėjusi, kad yra toks šv. Ignacas Lojola, ir kad jis parašė labai geras „Dvasines pratybas“. Sėdėjau namuose, pasiėmiau tą jo knygą (tiesa, šitaip daryti nereikėtų, nes žmogų turėtų vesti mokytojas, dvasinis vadovas) ir buvo baisingai nuobodu skaityti. Atsimenu, pabandžiau pati viena tas dvasines pratybas praeiti, gal dvi savaites teištvėriau, tada knygą numečiau ir apie jas pamiršau. Tačiau ispaniškai perskaičiau kitus šv. Ignaco raštus, laiškus, kurie man pasirodė labai įdomūs, pavyzdžiui, jo autobiografija yra kaip nuotykių romanas. Tie šabo metai buvo lydimi šv. Ignaco. Paskui užsiėmiau kitais dalykais. Bet, pasirodo, vis dėlto kažkas iš to skaitymo liko, nes šv. Ignacas vėliau kažkokiu būdu suveikė: jaučiau didelį padrąsinimą, postūmį ieškoti savo kelio. Man atrodo, jį suradau  ir iki šiol tuo keliu einu.

Prie šv. Ignaco sugrįžau, kai buvo jubiliejiniai metai – penki šimtai metų nuo to laiko, kai jis buvo sužeistas ir pasveikęs nuėjo savo piligrimystę. Tai buvo 2021–2022 m. O metais anksčiau pradėjau tam ruoštis: prisiminiau savo šabo metus ir su vyskupu Lionginu Virbalu pradėjome kalbėtis, kad reikėtų išversti svarbiausius Ignaco laiškus. Man labai smagu savo darbe vadovautis įvairiais Bažnyčios jubiliejais. Taip dariau, kai rašiau tris savo knygas. Pavyzdžiui, kai rašiau knygą „17 šv. Teresės miestų“, buvo minimi 500 metų nuo Teresės gimimo. Kai buvo jubiliejiniai liebanietiškosios piligrimystės metai, parašiau knygą apie tai – „4 keliai prie gyvybės medžio“.

Kas yra Ignaco Lojolos „Dvasinės pratybos“? 

„Dvasinės pratybos“ laikomos vertingiausiu šv. Ignaco veikalu, kūriniu. Tiesa, kai pirmąkart pasiėmiau skaityti jas, labai nusivyliau, buvo nuobodu. Sakoma, kad reikia ne skaityti, o šias dvasines pratybas atlikti. Tai yra tarsi instrukcijų knygelė. „Dvasinės pratybos“ yra skirtos ne pačiam žmogui skaityti, bet dvasiniam vadovui. Dvasinis vadovas remiasi pratybomis kaip instrukcija ir veda tave už rankos. Gali vesti vieną savaitę arba, jeigu atlieki pilnas pratybas, vieną mėnesį. Sakoma, kad ta maža knygutė pakeitė daugiau žmonių gyvenimų, negu joje yra žodžių. Ji tikrai labai mažytė, bet jos poveikis didžiulis – per 500 metų dvasines pratybas atliko tūkstančiai žmonių.

„Dvasinės pratybos“ – tam tikras pasiūlymas pabandyti pagyventi iš tiesų krikščioniškai. Taip, kaip Evangelijoje aprašyta, koks yra tikro krikščionio gyvenimas. Evangelijoje pateiktas planas maksimum, atrodo – kas gali įvykdyti tokį planą? Krikščioniško gyvenimo kaina labai didelė, daug ko turi atsisakyti. O Ignacas šitoje knygutėje sako – jei visam gyvenimui negali pasiryžti, pabandyk savaitę pagyventi pagal tai, kaip turi gyventi krikščionis.

Man labai patinka Evangelijos pasakojimas, kaip Jėzus pakviečia Petrą eiti vandeniu. Jeigu tave kviečia lipti iš valties ir eiti vandeniu visą gyvenimą, tai truputį baisu, nes žinai, kad eiti vandeniu negali. O Ignacas kviečia saugioje aplinkoje su dvasios vadovu pabandyti eiti vandeniu savaitę arba mėnesį. Ir staiga pamatai, kaip pradeda dėtis labai netikėti dalykai. Šis palyginimas, manau, tinka dvasinėms pratyboms. 

Kokia buvo šv. Ignaco vaikystė ir jaunystė? 

Ignaco jaunystė visai ne tokia, kaip, atrodo, šventajam turėtų priklausyti. Atrodo, kad šventas žmogus turi būti nuo pat pradžių šventas – pamaldus, doras, daryti visokius gražius darbus. Norime, kad žmogus iš karto būtų šventas. Su Ignacu yra visiškai kitaip, ir gal dėl to jis yra toks artimas. Kuo labiau su Ignacu susipažįsti, tuo labiau matai, koks jis buvo žmogiškas, koks panašus į mus savo maištavimu, klaidomis ir ieškojimais. 

Buvo labai įdomu nuvažiuoti į jo vaikystės namus, tokią pilaitę, tvirtovę, labai santūriai įrengtą. Toje pilaitėje gali rasti visokių įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, prie vieno lango yra angliuku nupieštas laivas. Sako, kad tas piešinukas likęs iš Ignaco laikų. Galima įsivaizduoti, kaip tas vaikas sėdėjo ilgais žiemos vakarais toje pilaitėje ir svajodavo. Jam pasakodavo giminės istorijas – kokie karžygiai buvo giminėje, kokius mūšius jie laimėjo, kokių buvo didvyrių, kaip jie kovojo už karalių. Visai netoli, už kokių penkiolikos kilometrų, yra jūros pakrantė ir uostas, iš kurio buvo kilęs kapitonas, apiplaukęs pasaulį ir užbaigęs Magelano ekspediciją. Visai netoliese laivai išplaukdavo į kitą pasaulio kraštą. Galima įsivaizduoti vaiką tuose mažuose namuose, svajojantį, kaip jis tarnaus karaliui, kokius atliks žygdarbius, kaip apkeliaus visą pasaulį. 

Vienas Ignaco tėvo bičiulis buvo karaliaus iždininkas, gyveno labai prabangiai. Jis pasiėmė Ignacą auklėti kartu su savo vaikais, tad Ignacas paauglystę ir jaunystę, maždaug nuo penkiolikos iki dvidešimt penkerių metų, leido tokioje vietoje, kur tikrai atrodė, kad jokių ribų nėra ir viskas įmanoma, viskas pasiekiama. Ignacas svajojo, kad bus didis didvyris, buvo paslapčia ir princesę įsimylėjęs. Jam atrodė, kad paprastas kaimo bajorėlis gali princesę mylėti. 

Ignacas buvo priartėjęs net ir prie nusikaltimo ribos. Jaunystėje jis buvo apkaltintas, bet spėjo pabėgti. Norėta pradėti bylą dėl to, kad jis su broliu ketino Užgavėnių naktį patykoti ir užpulti kažkokį žmogų. Teisėsauga jį persekiojo, bet paskui byla buvo padėta į stalčių, tai liudija, kad jiedu to nusikaltimo greičiausiai nepadarė. Tačiau aišku, kad Ignacas vienu metu jaunystėje buvo labai arti nusikaltimo. Kituose dokumentuose pasakojama, kad Ignacas prašė karaliaus leidimo nešiotis ginklą, nes vienas žmogus jį nuolat persekioja ir nori nužudyti. Reiškia, jis buvo stipriai įžeidęs ar įpykdęs kažkokį žmogų, tik nėra žinoma, kas tiksliai buvo įvykę. Ignacas buvo labai karšto būdo, maištingas, atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip toks žmogus galiausiai tapo didžiu šventuoju.

Jūsų knyga vadinasi „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“. Kokie tie kiti knygoje aprašyti etapai? Koks buvo Ignaco gyvenimo lūžio taškas?

Kai galvojau, kaip parašyti šią knygą, skaičius 5 man labai užsifiksavo, nes ir „Dvasinėse pratybose“ yra penkios dalys. Ignaco piligrimystės kelias taip pat eina per penkias Ispanijos provincijas. Kai pradėjau dėliotis, apie ką rašysiu, susidėjo penki gyvenimo etapai. Tuos penkis gyvenimo etapus galime atsitraukę pamatyti ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Pirmasis etapas – vaikystė, jaunystė, kai mes tarsi ruošiamės, įsivaizduojame, kaip norime gyventi „kai suaugsime“. Antrasis etapas – lūžio taškas, Ignaco sužeidimas mūšyje. Apskritai žmogaus gyvenime tai būtų toks etapas, kai atsitrenki į gyvenimą kaip į sieną – su savo svajonėmis, gerais norais, planais. Ir pamatai, kad arba pats esi per silpnas, arba gyvenimas kažkoks ne toks, kaip įsivaizdavai. Ignacui tas sudužimas buvo sužeidimas mūšyje. Tai jam buvo labai skausminga, nes jis, kaip minėjau, buvo prisisvajojęs, kokius žygdarbius darys, buvo princesę įsimylėjęs, o čia staiga – labai sunkus sužeidimas. Ignaco koja buvo sužeista, jis grįžo luošas, šlubas. Sugriuvo jo svajonės būti karžygiu, didvyriu, puikiu kariu.

Tokiame lūžio taške gali arba mirtinai užpykti ant viso pasaulio, arba pabandyti tame pasaulyje gyventi. Jeigu į kažką atsitrenkei taip stipriai, kad subyrėjai į gabaliukus, tai reiškia, kad tai, į ką atsitrenkei, yra tikrai labai tvirtas dalykas. Tad gali arba apsisukti  ir nueiti šalin užrietęs nosį, arba sakyti – jeigu čia yra taip tvirta, dabar aš ant šito atsistosiu. Jeigu tikrovė yra tokia tikra ir tokia nepajudinama, čia man bus labai geras pamatas. 

Tada ateina trečias etapas, kai stengiesi tą tikrovę pažinti. Atsitrenkiau, sudužau, o dabar noriu tai pažinti, noriu gyventi ne svajonėse, o realybėje. Tai Ignaco piligrimystės etapas. Jis buvo ganėtinai ilgas, kol nusigavo iki Šventosios Žemės. Pakeliui tikrovė dar pakoregavo jo planus: dėl pandemijos iš Barselonos neplaukė laivai, tad Ignacas vienuolika mėnesių turėjo pasilikti Manresoje, kur išgyveno labai intensyvius dvasinius ieškojimus. Piligrimystė, tas susipažinimas su tikrove, užtruko apie porą metų. 

Ketvirtąjį Ignaco gyvenimo etapą pavadinau studijomis. Ignacas, būdamas virš 35 metų, pradėjo studijuoti – tais laikais, kai žmonės vidutiniškai gyvendavo 50 metų, tai buvo labai neįprastas dalykas. Tokio amžiaus sulaukęs suaugęs vyras jau turėjo būti padaręs karjerą, sukūręs šeimą. Bet studijos jam kaip tik padėjo suprasti ir permąstyti tai, ką jis išgyveno trečiajame etape, piligrimystėje. 

Paskutinįjį, penktąjį, etapą pavadinau kasdienybe. Kai praeini visus gyvenimo etapus, turi tiesiog su visu tuo gyventi – čia laukia didžiulis išbandymas, nes kasdienybė gali būti labai pilka, turi išmokti padaryti taip, kad ta pilka kasdienybė savo pelenais neužpiltų dvasios ugnelės. Tai didysis kasdienybės egzaminas. Didžiausias iššūkis įprasminti, atskleisti tai, ką išgyvenai lūžio momente. Šiame knygos skyriuje pasakojama, kaip Ignacas išgyveno savo kasdienybę.

Kartu su knyga išleidote ir Keliautojo gidą. Kokie pagrindiniai objektai šv. Ignaco Lojolos kelyje aplankomi?

Keliautojo gidas buvo vienas kelionių knygų serijos „Šventoji Ispanija“ tikslų, šį priedą turi visos trys šios serijos knygos, nes norėjau pasiūlyti žmogui galimybę nuvažiuoti ir pamatyti, apžiūrėti, jeigu jam neužtektų vien tik perskaityti. Mums labai svarbu, kad mes ne tik paskaitytume, bet ir pajaustume. Kai kažką ne tik protu priimame, bet ir pamatome, išgirstame, o dar geriau, jeigu pačiupinėjame, pauostome, paragaujame, tai labiau paveikia, žodžiai atgyja.

Šitoje knygoje irgi yra pasiūlymas tiems, kas nori pravažiuoti arba praeiti Ignaco kelią ten, kur jis tame trečiajame, ieškojimų etape, ėjo, kai atsikėlė po sužeidimo savo gimtojoje pilaitėje, ir, dar nepilnai pasveikęs, iškeliavo į Šventąją Žemę. Ignaco kelias – tai maršrutas nuo Lojolos iki Manresos miestelio, kur jis išgyveno labai svarbių patirčių. 

Ignaco kelias – 670 km. Šiuo keliu einama panašiai kaip ir šv. Jokūbo keliu: sužymėti jo etapai, yra piligrimo pasas, kad būtų galima apsistoti alberguose. Pagrindiniai taškai būtų, pavyzdžiui, pradžios miestas Lojola – vieta, kur praėjo vaikystė, jaunystė, labai gera susipažinti su vieta, kur jis būdamas vaiku daug svajojo. Tada dar išskirčiau kelias vietas, kur jis buvo ilgiau apsistojęs, pavyzdžiui, Navaretė. Tos vietos mums padeda pažinti Ignaco pasaulį – kokia buvo situacija tuo metu, kai jis gyveno, koks kontekstas, kaip žmonės gyveno, kas jiems rūpėjo. Einant tuo keliu kiekviena vieta teikia liudijimą apie Ignaco laikų Ispaniją, ir tai mums padeda pažinti patį Ignacą. Svarbus ir pabaigos taškas – Manresa. Tame miestelyje irgi kiekvienas kampas kalba apie Ignacą. Tai nedidelis miestukas, bet žmonės ten iki šiol, praėjus 500 metų, labai gerai jį prisimena. Manresoje galima aplankyti vietas, kur Ignacas matė regėjimus, mokė žmones dvasinių dalykų, taip pat aplankoma mažytė ola, kurioje, manoma, Ignacas parašė Dvasines pratybas – joje vis dar jaučiasi šv. Ignaco dvasia, nors dabar ji yra išpuošta, o šalia jos pastatyta didžiulė šventovė.