Donata ir Valentas Bertašiai: „Gera susimąstyti apie Dievo, o ne savo valios priėmimą gyvenime“

Dailės mokytoja Donata ir fizikas Valentas su trimis atžalomis – Kotryna, Marija ir Motiejumi – gyvena Marijampolėje. Jauniausias jų sūnelis Motiejus gimė šį rudenį. Su pora kalbamės apie laukimo stebuklą, šeimos gyvenimą ir kasdienybę, kuri, kaip dalijasi Donata, teikia žavesio. Skaitydami pokalbį greitai tą žavesį pajusite.

Pristatykite savo šeimą: kas jūs esate, kuo dabar gyvenate, kas kiekvienam nariui šiuo metu labiausiai rūpi.

Valentas: Esame penkių asmenų šeima – žmona Donata, dukros Kotryna ir Marija, sūnus Motiejus bei aš – Valentas. Esu ateitininkas, pagal profesiją fizikas, darbuojuosi energetikos srityje. Donata yra dailės mokytoja. Vyriausiajai dukrai Kotrynai šiuo metu ketveri, Marijai – dveji, o sūnus gimė šio rudens pradžioje.

Donata: Šiuo metu didžioji gyvenimo dalis sukasi apie šeimą. Po metų darbo profesinėje srityje ir vėl atostogauju (juokiasi). Valentas turėjo mėnesį atostogų, tai buvo nuostabus laikas naujam šeimos sąstatui prisijaukinti. O šiaip mūsų gyvenime daug buities, bendrystės džiaugsmo vienas su kitu, gimine bei bendruomene. Taip pat daug šurmulio ir neplanuotų situacijų su vaikais.

Valentas: Kartais ta buitis būna linksma. Pavyzdžiui, Kotrynos aktualijos yra rengtis įvairiais drabužiais ir vaidmenų žaidimai, Marija atsikėlusi ryte skuba pas brolį pažiūrėti, ar šis jau išmiegojo, Motiejus, savo ruožtu, karts nuo karto nusišypso, žinoma, kai visi jo poreikiai būna patenkinti, o mes, tėvai – pralinksmėjame atradę nedidelę progą išgerti kavos.

Donata: O dar geriau, jei atrandame kelias minutes pasišnekėti, kuo gyvename.

Kokia buvo jūsų susipažinimo ir draugystės istorija, kokie svarbiausi momentai vedė link šeimos sukūrimo?

Valentas: Su Donata susipažinome prieš dešimtmetį vykusioje studentų ateitininkų rudens akademijoje. Tarp kita ko, ši akademija vyko Marijampolėje ir jos tema buvo apie šeimą. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tai kelia nuostabą.

Nors pažinties momento Donata, sakys, tiksliai neatsimena, bet po šio vykusio renginio aš jai parašiau. Ir čia lemtinga tai, kad jos brolio Lino dėka ir užtarimu ji ryžosi man atrašyti (juokiasi). Nuo tos dienos mes kasdien vienokia ar kitokia forma bendravome, kol galiausiai vieną dieną nusprendėme draugauti. Tuo metu abu studijavome Vilniuje. Dažna mūsų pasimatymų vieta būdavo kasdienės vakarinės Šv. Mišios. Nuo pat pradžių labai aiškiai jutau, kad tai žmogus, su kuriuo kartu norėčiau keliauti per gyvenimą. Ir ta kelionė tęsiasi. Santuokoje esame aštunti metai. Kasdien dėkoju Dievui už mylimą ir mylinčią žmoną.

Donata: Tiesa. Kaip gražu, kad Valentui iš karto taip aišku buvo! Aš dar ir draugauti ne iš pirmo karto sutikau, ir į kalnus lipome, ir knygas skaitėme kartu. Vieną rekomendavusi pasigailėjau, nes būsimas vyras iškėlė sau tikslą nesibučiuoti iki vestuvių! Na tai ką, pasibučiavome per vestuves! Na ir nesigailim! Vis šis toks įdomumas šiais laikais! (juokiasi) O dėl tikrumo, tai kuo labiau pažinau Valentą, kuo labiau tapome draugais, tuo labiau jis man kaip nuostabus vyras ryškėjo. Jau po kelionės į kalnus sakiau: „Jei jis gyvenime toks dėmesingas kaip kalnuose – tekėsiu!“

Šį rudenį jums gimė trečiasis vaikelis, dabar pradedame Advento – laukimo – laiką. Tikriausiai, jums nesunku juo gyventi, viskas šviežia, o taip pat – kūdikėlio laukimą išgyvenote jau trečią kartą. Kuo jis kaskart ypatingas, ko moko?

Valentas: Kiekvieno vaikelio istorija mums yra ypatinga. Gyvybė nuo pat jos prasidėjimo iki užgimimo yra tikras stebuklas. Motiejus – ketvirtas vaikelis, kurio laukėme. Vienam iš jų Dievas turėjo kitą planą.

Donata: Pamenu visas ketverias Kalėdas kai laukiausi. Mamai lauktis advento laikotarpiu tikra dovana! Viskas tuomet taip gyva, tikra, pajaučiama, lengviau susitapatinti. Besilaukdama vis galvojau, kurie čia gimdymo namai geriausi? O va, Marija Jėzaus atėjimui tik tvartelį gavo! Tiek daug pasirinkimų turime šiais laikais! Kažkaip ir motinystės laikotarpiu dažnai pasiskundžiu, kaip sunku, kaip ne pagal mano planą viskas vyksta… Manau, Marija irgi nebūtinai tokią „svajonių kelionę ir vietą“ prieš pat gimdymą būtų pati išsirinkusi. Bet gera susimąstyti apie Dievo (o ne savo) valios priėmimą gyvenime, apie nuolankumą, apie drąsą, apie paprastumą ir tikrumą…

Kaip tikėjimas papildo ir sustiprina jūsų dienas? Ar lengva melstis šeimoje su vaikais?

Valentas: Dievo tikėjimas yra mūsų šeimos pagrindas. Iš santykio su Dievu semiamės stiprybės santykiui vienas su kitu. Santykio su Dievu viena iš formų yra malda, ją stengiamės puoselėti kartu su vaikais, kad jie jau nuo mažens savais žodžiais, savu būdu atrastų ryšį su Juo.

Donata: Kol vaikai maži, su jais melstis lengva. Na, aišku, tai nėra ta tyli, sakrali malda. Pamenu, pirmaisiais motinystės metais net pykdavau, kad nebeturime tokio „sterilumo“ maldoje. Tačiau būtent per mergaičių maldą išgirstame daug jautrių dalykų. Įprasta tampa ir malda prie stalo. Vaikai tokie tikri ir nuoširdūs. Iš jų išgirstame ir juokingų istorijų, pavyzdžiui, dukra grįžusi iš vaikų darželio pasakoja, kad prieš miegą vaikus mokė giedoti šv. Dvasios sekvensiją, ar vaikštinėjant parduotuvėje užgieda kokią nors giesmę.

Kaip atrodo jūsų sekmadieniai?

Valentas: Sekmadieniais, pirmiausia, išsimiegame tiek, kiek vaikai „pasistengia“ išmiegoti. Vėliau papusryčiavę visi keliaujame į bažnyčią švęsti Šv. Mišių. Tada bendrystės laikas su artimaisiais, draugais.

Donata: Valentas dar pikantišką detalę pamiršo! Tas išsiruošimas į bažnyčią dažnai ne toks sklandus būna, kaip kad nuskambėjo (juokiasi). Na, o šiaip sekmadienį stengiamės susitikti su artimaisiais, brolių šeimomis, tėvais. Dažnai susiorganizuojame bendrus pietus. Nors visi telpame jau tik tėvų namuose. Vaikų mūsų giminėje jau beveik dešimt, tai pasiskirstome pagal amžių ir interesus ir taip randame bendrystės džiaugsmą.

Kai kviečiau pokalbiui, dalijotės, kad šiuo laikotarpiu esate pasinėrę į buitį. Tad kokia dabar ta tikroji kasdienybė? Kas sunku? Apskritai, kokie sunkumai auginant vaikus jums didžiausi, ar esate atradę būdų, kaip su jais susigyventi?

Valentas: Tikroji mūsų kasdienybė – turimos atsakomybės ir buvimas su vaikais. Mūsų vaikai mažamečiai, tad ir tas buvimas su jais yra intensyvus ir nuolatinis. Su žmona vieningai sutariame, kad norime vaikus auginti kiek įmanoma labiau išvengiant ekranų – telefonų, televizoriaus ir pan. Norime, kad vaikai savo vaikystę išgyventų realiame pasaulyje – kurdami santykį su juos supančia aplinka, su vienas kitu. Tai mums labai svarbu. Dėl to, kaip tėvai, patiriame grėsmę pervargti. Tuomet atsiranda iššūkis atlaikyti visas emocines įtampas, kurios natūraliai kyla būnant gausioje šeimoje. Man, asmeniškai, čia labai gelbsti sportas.

Donata: Man, gimus trečiam vaikui, pritrūko trečios rankos! Kažkaip visiems vaikams staiga užplūsta stiprus noras būti pakeltiems ar priglaustiems vienu metu! Tikriausiai reikėtų pasikonsultuoti su daugiau vaikų turinčiais tėvais, kaip sprendžia šį klausimą. Mes bandome rankoms atsilaisvinus tą individualų dėmesį jiems suteikti. Mūsų atžalos dar gan mažos, ir suprantame, kad ilgai toks apsikabinimų etapas netruks, tad visai mėgaujamės tuo artimo ryšio poreikiu ir jo suteikimu. O taip pat suprantame, kad asmeninio laiko, tokio kaip sportas, pokalbis, pasivaikščiojimas, dušas ir pan., vienas kitam dovanojimas yra labai svarbus, kad grįžę galėtume vėl nerti į kasdienybės žavesį.

Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais dabar Lietuvoje susiduria šeimos, auginančios vaikus?

Donata: Vienas iš iššūkių, manau, yra, jog nemažai šeimų su vaikais neturi šalia savęs artimų žmonių. Jaunimas dažnai lieka didmiesčiuose, tačiau fiziškai yra nutolę nuo tėvų, artimųjų, neturi pagalbos. Kai serga vaikai, būna sunku derinti darbą ir buvimą su mažaisiais namie. Su šiuo iššūkiu, tikriausiai, ir atėjo sprendimas iš Vilniaus kraustytis į Marijampolę bei būti arčiau artimųjų. Gera matyti senelių-anūkų santykį, pusbrolių bendravimą.

Valentas: Mano manymu, tų iššūkių yra įvairių ir daug – priklausomai nuo vaiko amžiaus, charakterio savybių… Manau, kad ne vienam, turinčiam šeimą, yra iššūkis tarp savo darbų, veiklų, pomėgių, įprastos rutinos atrasti laiko tikrai nuoširdžiam pabuvimui vienam su kitu, su vaikais.

Šeimai gausėjant tikriausiai lieka labai mažai laiko (o gal net ir visai sunku jo atrasti) santykiui tik dviese. Ar jaučiate šį trūkumą, gal esate atradę būdų, kaip besirūpinant mažaisiais susiorganizuoti ir pasimatymą ar kitaip puoselėti jūsų dviejų ryšį?

Donata: Kai susituokėme, Valentas buvo pasiryžęs kiekvieną mėnesį suorganizuoti pasimatymą…

Valentas: Taip, tiesa, toks pasiryžimas buvo.

Donata: Tik truputį užtruko.

Valentas: Na bent ketvertą metų (juokiasi). Jei nuoširdžiai, tai dėl to man truputį gėda.

Donata: Bet jau ketvirti metai turime pastovius kasmėnesinius pasimatymus. Tam mums padeda bendruomenė, kuriai priklausome (Dievo Motinos komandos). Vienas iš įsipareigojimų yra susitikti kartą per mėnesį su sutuoktiniu nuoširdžiam pokalbiui.

Valentas: Šis įsipareigojimas moterims vienas iš mėgstamiausių (juokiasi). O jei rimtai, tai džiugina ir mane, kadangi turime progą reguliariai susiorganizuoti susitikimą tik dviese. Čia turime pagalbą iš netoliese gyvenančių Donatos tėvų, kurie palaiko šią idėją ir pabūna su vaikais. Tokią pagalbą labai vertiname.

Gyvenate Marijampolėje. Kas džiugina gyvenant mažesniame mieste? Galbūt galite parekomenduoti, ką būtina aplankyti atvykus į šį kraštą.

Valentas: Taip, išties gyvename Marijampolėje, Donatos gimtajame mieste. Čia gyventi gera. Miestas optimalaus dydžio, tinkamas gyventi šeimoms su vaikais.

Donata: Čia atvykus kviečiame aplankyti miesto centrą su Kačių kiemeliu, pasivaikščioti ne vieną kilometrą besidriekiančiais parkų takais palei Šešupę, atrasti įvairiose miesto vietose esančius piešinius ant pastatų sienų, kurių kasmet pasipildo MaLonNy projekto metu. Piligrimams, be abejonės, traukos centras yra pal. Jurgis Matulaitis.

Ar turite šeimos tradicijų, galbūt kalėdinių, kurias atsinešėte iš savo šeimų ar susikūrėte naujas?

Valentas: Pamenu savo vaikystę, kai kasmet laukdavau, kada tėtė iš miško parneš eglutę – labai patikdavo ją puošti. Taip pat Kalėdų šventės nebuvo galima įsivaizduoti be mamos gaminamo aguonpienio. Tada daugiau viskas buvo apie eglutę, maistą ir dovanas. Dabar norisi, kad pagrindinis šv. Kalėdų akcentas būtų Kristaus gimimas ir buitiniai dalykai to įvykio neužgožtų.

Donata: Kalėdų eglutę mano šeimoje taip pat parnešdavo tėtis ir ją puošdavome tik per Kūčias. Šis išlaukimas dabar tarsi atsvara komercinėms šventėms, tam skubėjimui ir blizgučiams prieššventiniu laiku, todėl tai mielai tęsiame. Gal tik paankstiname pora dienų. Jau nebūtinai per Kūčias. Vis dėlto laikmetis savo įtaką padarė! (juokiasi) O šiaip turime tokį susitarimą, kad vienais metais Kūčias švenčiame pas vieno tėvus, Kalėdas – pas kito ir atvirkščiai. Aišku, būna išimčių. Gera, kai šiuo laikotarpiu galime susitikti su gimine.

Taip pat džiugina, kad prie šv. Kalėdų stalo atsiranda tradicija giedoti kalėdines giesmes. Ši dalis tokia iškilminga ir padeda labiau pajusti šv. Kalėdų nuotaiką ir prasmę.

Bertašiai rekomenduoja:

Skaniausias Kalėdų stalo patiekalas

Valentas: Balta mišrainė.

Donata: Rekomenduoju kokį nors meduolių prieskoniais kvepiantį pyragą, pavyzdžiui, Beatos medaus tortą su apelsinų kremu ir spanguolių žele.

Mieliausia pasaka prieš miegą

Donata: Susanna Isern „Septynios miegapelės lovelės“.

Valentas: Reikėtų paklausti vaikų, bet man labiausiai patinka jiems skaityti I. Narijauskienės knygas apie pelėdą Drūliją ar kokią nors muminukų istoriją.

Gražiausia Lietuvos vieta

Donata: Kuršių nerija.

Valentas: Antrinu Donatai. Mielai ten kartas nuo karto nuvykstame.

Įdomiausia veikla namuose su šeima ilgais žiemos vakarais

Valentas: IKEA baldų tvėrimas kartu su vaikais.

Donata: Meduolių kepimas ir dekoravimas. Kūrybiška, skanu ir jauku, kai meduolių kvapas pripildo visus namus.