Straipsnyje išsakomos pozicijos nebūtinai sutampa su Ateitininkų Federacijos.
Pirmiausia vertėtų įsisąmoninti vieną dalyką – JAV prezidento institucija nėra tokia ribota kaip Lietuvoje. Jungtinės Valstijos savo prezidentą įsivaizduoja stipresnį nei įprasta Europoje, todėl ir Konstitucija galių jam numato daugiau. Kaip ir Lietuvos, JAV prezidentas yra užsienio politikos formuotojas, įstatymų vetuotojas, teisėjų, ambasadorių, žvalgybininkų ir karininkų skyrėjas bei aukščiausias ginkluotojų pajėgų vadas. Vien to pakaktų pavadinti šią pareigybę galingiausia pasaulyje – savo žinioje laikyti didžiausią kietąją galią (JAV atominį arsenalą bei kariuomenę) ir minkštąją galią (JAV autoritetą tarptautinėje erdvėje bei ekonominį užnugarį) yra gana nemažai galios vienam žmogui. Tačiau negana viso to, JAV prezidentas tuo pačiu yra ir valstybės ministras pirmininkas, savo nuožiūra (ir parlamento pritarimu) formuojantis Vyriausybę, vadinamąją Prezidento administraciją. Priešingai nei Lietuvoje, JAV prezidentas skiria bei atleidžią ministrus ir turi milžinišką įtaką šalies vidaus reikalams. V. Adamkui, D. Grybauskaitei ir G. Nausėdai belieka svajoti apie tokią veiklos laisvę.
Visa ši sistema skamba labai amerikietiškai. Kaip supratome iš Holivudo, JAV mėgsta istorijas kaip rags to riches (lt. nuo skarmalų prie jachtų), living big (lt. gyventi reikia didingai) ir winner takes all (lt. laimėtojas pasiima viską). Viskas arba nieko, pasaulinė šlovė ir galybė arba skaudus krytis ir programos pabaiga – tokiu principu veikė JAV prezidento rinkimai daugiau nei 248 metus nuo įkūrimo[1]. Dėl šių kultūrinių normų ir patrauklių Konstitucinių galių JAV prezidento rinkimai visada pasižymėjo aršia kova – juk laimėjusi partija iš esmės tvarkosi vykdomojoje valdžioje, kaip nori. Pagal šią sistemą pareigas einantis prezidentas, pralaimėjęs antros kadencijos rinkimus, keliauja į pensiją (t.y. visuomeninę veiklą) ir palaidoja savo politinės programos planus. Jungtinių Valstijų istorijoje galioja neoficiali taisyklė, kad visi prezidentai turi po vieną šūvį tęsti savo politiką ir prašovę antros kadencijos rinkimus daugiau į darbą nebegrįžta. Bent jau taip buvo iki Donaldo Trumpo, kuris savo pergale pakeitė istoriją ir tapo antruoju (po 132 metų) perrinktu pralaimėtoju JAV prezidentų istorijoje[2]. Ir tai ne pirmas kartas, kai šis žmogus perrašo istoriją – kol kas Trumpui vieninteliam buvo iškeltos net dvi apkaltos (abi nesuveikė), jis taip pat buvo pirmasis, kuris atsisakė pripažinti savo pralaimėjimą ir viešai kurstė nepasitikėjimą rinkimų sistema. Tačiau ryškiausias „pasiekimas” dar priešakyje.
Donaldas Trumpas yra spalvinga asmenybė, verta atskiro straipsnio. Trumpai tariant, jo išsišokėliškas ir drąsus charakteris, savęs pozicionavimas strateginiais klausimais bei atvirai provokuojanti kalbėsena puikiai manipuliuoja JAV kultūrinėmis nuotaikomis ir augančiu nepasitenkinimu bei nusivylimu įprasta demokratija, ekonomika, politika. Žmonės nori pokyčių, mano, kad juos gali įgyvendinti tik Trumpas ir tuo tiki taip stipriai, kad savo balsais net pakeitė neoficialią rinkimų taisyklę ir perrinko pralaimėtoją. Ką naujasis prezidentas planuoja daryti irgi nusipelno atskiro teksto, bet dabar labiau apie procesą, o ne politinės programos tikslus. Per pustrečio šimto metų JAV išgyveno įvairios politikos posūkių, bet visą tai buvo galima suvaldyti, kadangi atsakomybę dalijosi įvairios institucijos bei judėjimai. Trumpas išsiskiria tuo, kad atsisako žaisti pagal taisykles. Jo nuomone, yra tik viena teisinga nuomonė (žinoma, jo paties) ir jis, kaip tautos išrinktasis, jaučiasi nusipelnęs daugiau prezidentinių galių nei įprasta. Mažiau suvaržymų, daugiau darbų, kaip skelbia jo rinkėjai. Daugeliui Trumpas yra living big, rags to riches ir winner takes all įsikūnijimas, kuris taip pat puikiai įsipaišo į dar vieną amerikiečių mėgstamą underdog naratyvą (lt. skriaudžiamojo, silpnesnio netikėtą pergalė). Tačiau džiūgauti nereiktų, kadangi šis „skriaudžiamasis” prieš mūsų akis kaupia galią tapti skriaudėju. Jeigu įvykiai klostysis kaip iki šiol (ir nebus ryškaus pasipriešinimo), antroji Trumpo kadencija į istoriją bus įrašyta dėl kur kas tamsesnių priežasčių nei neįprasta pergalė.
Čia įžengia tas grėsmingas ir skambus žodis – autoritarizmas. Sakysit, perdedu? Juk Trumpas jau kartą ėjo pareigas ir šalis nesugriuvo, tad kam švaistytis šiuo terminu, kuris tapo blogio sinonimu? Ogi todėl, kad šis žmogus aiškiai siekia valdžios konsolidavimo viename judėjime, vienoje partijoje, viename asmenyje (t.y. autoritarizmo apibrėžimas). Prieš metus Trumpas viešai deklaravo, kad diktatoriumi nebus, o tada pridėjo – išskyrus pirmą dieną (per kurią prastums visus savo esminius darbus – uždarys sieną su Meksika, išduos leidimus gręžti naftą ir „sustabdys” karą Ukrainoje). Kitais žodžiais, jis prižadėjo nebūti diktatoriumi, jeigu jam nebus priešinamasi. Bet čia tik žodžiai, kurių Trumpas žeria dosniai ir nuolatos. Kas išties neramina, tai realūs politiniai darbai, kurie nuosekliai valė kelią antrai, daug labiau organizuotai ir galingesnei kadencijai.
Po pirmosios pergalės, Trumpo galią 2016-2020 metais – kaip ir visų JAV prezidentų – ribojo toks dalykas kaip valdžios balansas. Paprastai tariant, valstybės taburetė tvirčiausiai stovi ant trijų tarpusavyje konkuruojančių ir bendradarbiaujančių kojų – nepriklausomų teisėjų, įstatymus leidžiančių parlamentarų ir vykdomosios valdžios pareigūnų. Nė viena iš šių grupių negali valstybės valdyti viena, todėl privalo atsižvelgti į kolegų nuomonę ir ieškoti kompromisų. Dar dvi svarbios subalansuotos sistemos dalys yra balso laisvę turinti žiniasklaida ir pastovūs valstybės tarnautojai.
Žurnalistai neleidžia politikams atsipalaiduoti ar meluoti, o profesionalūs, ilgalaikiai valstybės darbuotojai užtikrina politiškai neutralių organizacijų veiklą (pvz. saugumo organizacijos, duomenų bei archyvų bazės) ir padeda sklandžiai pagal taisykles įgyvendinti politinius sprendimus (pvz. ministerijų specialistai). Būtent dėl šios patikrų ir svertų sistemos Lietuvoje vienpusius politinius sprendimus prastumti sudėtinga. Būtent tokios sistemos Donaldas Trumpas nemėgsta – mat jaučiasi aukščiau visų institucijų, save laiko tautos gelbėtoju, skelbdamas „I am your justice” (lt. „Aš esu jūsų teisingumas”).
Pirmą kadenciją Trumpą riboję penki stabdžiai dingsta. Pirmiausia krito pati respublikonų partija, kurios kritinė masė narių tapo M.A.G.A. (lt. „Padarykime Ameriką vėl didžią”) judėjimo nariais, ištikimais Trumpo pažiūroms. 2016-2020 m. skirti respublikonų ministrai vykdomojoje valdžioje ne visada sutikdavo su prezidentu (nes buvo ne M.A.G.A., o nuosaikūs dešinieji), bet dabar šios problemos neliks – visas kabinetas bus paklusnus. Antri krito žiniasklaidos kanalai, kai Trumpas juos paskelbė fake news (lt. melagienomis) ir įtikino savo rinkėjus nebepasitikėti žurnalistais (žinoma, išskyrus jam pritariančius). Prieš tris metus Trumpas pradėjo savo paties medijų kanalą Truth social, taip kurdamas tiesioginį ryšį su rinkėjais ir iš proceso po truputį išstumdamas net ir palankią žiniasklaidą. Trečias (ir turbūt pavojingiausias) pokytis įvyko Aukščiausiame JAV teisme, kai dar pirmoje kadencijoje Trumpas paskyrė 3 iš 9 teisėjų ir taip pakeitė Teismo balansą savo naudai (6 iš 9 teisėjų respublikonai). Šie, turėdami daugumą, užbaigė nemenką dalį Trumpą persekiojusių bylų paskelbdami, kad prezidentas teisiškai neatsako už veiksmus, kurių ėmėsi kadencijos metu. Taip, jūs perskaitėte teisingai – dar šiais metais išaiškinta, kad einantis pareigas JAV prezidentas turi dalinį imunitetą baudžiamajai teisei ir yra aukščiau įstatymo. Taigi, už dviejų mėnesių inauguruojamas prezidentas jau turi tris raktus į neribotą valdžią – valdo savo partiečius, gali kurti savo tiesą ir imtis ko nori, kol tam turi užnugarį Teisme. Kas dar skiria JAV situaciją nuo de facto autoritarizmo? Liko du bastionai, nors gal vos vienas.
JAV parlamentas (Kongresas) sudarytas iš dviejų dalių: žemųjų ir aukštųjų rūmų. Jų rinkimai šiuo metu dar vyksta, bet pagal dabartinius rezultatus gana tvirtą daugumą turi respublikonai, todėl tikėtina, kad įstatymų leidybą valdys Trampui palankūs partiečiai (vėlgi, winner takes all). Todėl išties liko tik penktasis stabdis, t.y. du milijonai taisykles užtikrinančių valstybės tarnautojų ir biurokratų. Bet ir prieš juos ruošiamas puolimas – Trumpas šiuo metu formuoja rinkėjų nuomones grėsmingai pavadindamas paskutinį trikdį deep state (lt. giluminė valstybė. Skamba lyg kokia konspiracijos teorija, elitistų klubas). Juokinga ir tuo pačiu graudu tai, kad į šią kategoriją neišvengiamai įeina ir Trumpo rėmėjai, kurie vargu ar suvokia, kad naujasis prezidentas savo augančią galią pasitelks būtent prieš juos, o ne abstrakčius elitistus. Ši giluminė valstybė yra ne kas kita kaip paprasti Federalinės mokesčių inspekcijos darbuotojai ir parkų prižiūrėtojai, kuriems jau klijuojamos valstybės siurbėlių etiketės, prieš kuriuos kurstoma neapykanta visuomenėje, pratinant prie minties, kad su šiais „parazitais” būtina susidoroti. Žodžiu, Trumpas lenkia valdžios institucijas, diktuoja sąlygas savo partijai, valdo ištikimų rinkėjų naujienų srautą, o dabar visa tai panaudos sutriuškinti paskutiniam valdžios balanso stabdžiui. Atleidimais, grasinimais ir įstatymais politizuojant valstybės tarnybą bus siekiama tokios valdžios, kad būtų galima įgyvendinti visus planus, nekreipiant jokio dėmesio į opoziciją. Tokie Trumpo pasisakymai, kaip noras iš šalies deportuoti jau daugelį metų ar dešimtmečių JAV gyvenančius migrantus, galės būti įgyvendinti, jei su juo bendradarbiaus įbaugintos (arba ideologiškai įtikintos) vietinės institucijos, o valstybinės organizacijos bus suvaržytos ir primerks akį. Ir to bus siekiama per antrąją kadenciją – įgyvendinti tikslus bet kokia kaina, įkalti kiek įmanoma daugiau vinių į valdžios balanso karstą.
Kaip išsiaiškinome pradžioje, JAV prezidentas turi milžinišką galią tiek tarptautiniu, tiek valstybės lygiu. Istoriškai šią atsakomybę prižiūrėjo valdžios padalijimo principai, bet šiuo metu jie viešai ir drąsiai užgniaužiami prisidengiant etiketėmis, neapykantos kurstymu ir pažadais sutvarkyti visas problemas. Siekiama, kad vienintelė Amerikos prezidentinės galios riba būtų Konstitucija, kurią taip pat neabejotinai bus bandoma arba tiesiogiai keisti, arba perrašyti jos aiškinimą. Prieš mūsų akis vystosi didžiulio masto procesas, tačiau pavadinti jo didingu man neapsiverčia liežuvis. Nepaisant visko, žmonės grąžino Trumpą į valdžią. Nepaisant sveiko proto, seniausia pasaulio demokratija pati sau rauna stabdžius ir vairuotoju sodina žmogų, viešai žadantį ir darbais siekiantį autoritarizmo. Dauguma Trumpą palaikančių žmonių nėra nei blogi, nei kerštingi, nei kvaili. Tikiu, kad ir jūs, turite bent porą tokių žmonių savo aplinkoje, o gal net patys simpatizavote šiai kylančiai žvaigždei. Trumpo istorija patraukli, jo skelbiamas naratyvas paprastas, o karų, neteisybės ir nelygybės pasaulyje stipri ranka gundo. Tačiau autoritarizmas nėra sprendimas, o Trumpas nėra mesijas. Neapsigaukime, kad šis žmogus atėjo tarnauti valstybei – jis grįžo tam, kad valstybė tarnautų jam. Todėl bent mes susigriebkime kol dar ne per vėlu – ir Lietuvą gali ištikti panašus likimas, jeigu prisidirbsime tiek, kad žmonės imsis dairytis visagalio gelbėtojo.
[1] – Be to, 2026 liepos 4d. JAV sukanka 250 metų. Sudėjus amerikiečių didybės maniją ir autoritarams būdingą nacionalinių švenčių pompastinimą, galima tikėtis savo ekranuose išvysti įspūdingą reginį. Juokaudamas sakyčiau, kad po tokių iškilmių transliuoti Mindaugines bus nacionalinė gėda.
[2] – Pirmasis toks buvo Groveris Clevelandas, po pralaimėjimo perrinktas 1892 metais. Kas, klausite, jis per vienas? Ogi visiška Trumpo priešingybė: iš demokratų gretų, garsėjęs nuoširdumu, kuklumu ir saiku, valstybės skaidrinimu, demokratijos proceso stiprinimu ir kova prieš subsidijas įsigalėjusioms korporacijoms. Šiuo atžvilgiu Clevelandas labiau primena Joe Bideną – „nuobodų” politiką, kuris sąžiningai atlieka savo pareigą be jokių pasaulio gelbėjimo programų. Nekėlęs bangų Clevelandas liko primirštas plačiuose istorijos vandenynuose, tačiau aš jums jį primenu, kadangi įprasta politika dar verta pripažinimo – tai buvo žmogus, kuris dirbo valstybei, o ne sau ar istorijai.
