Dogmų dovana

Šis straipsnis yra atsakas į Karolio Antanavičiaus publikaciją, kurioje aptariamos grėsmės Lietuvai. Su kai kuriais jo pastebėjimais sutinku – politinė nesantaika, informaciniai burbulai ir kultūros degradacija tikrai kelia pavojų mūsų tautos vertybėms. Tačiau pagrindinė jo pozicija apie krikščionybę yra pernelyg reliatyvistinė, ir neaišku, iš kokio šaltinio jis semiasi tokių teiginių, kad „gyvas santykis su Dievu“ gali būti atskiriamos nuo dogmos ar Apreiškimo. Šiame atsakyme norėčiau aiškiai išdėstyti, kodėl dogma yra būtina ir kokią grėsmę kelia jos ignoravimas.

Esminis mano tikslas būtų atsakyti į tokį krikščionybės apibrėžimą: „Krikščionybė – tai ne dogmos, ne mokslas, ne teorija, o gyvas santykis su Dievu, kurį galime pažinti per žmones ir gyvenimą.“ Tikiu, kad šita pozicija nėra absoliuti, neigianti bet kokią dogmos reikšmę mūsų tikėjimui. Kadangi neigiant dogmos svarbą tikėjimui, rizikuojama prarasti savo paties identitetą. Neigti dogmą – tai neigti privalomą dalį mūsų priimto Apreiškimo. Tvirtinama, jog santykis yra krikščionybės pagrindas, tačiau to santykio viena esminių dalių yra būtent Apreiškimas, kurį tiesiogiai priėmė Apaštalai ir perdavė mums. Tad, pilnavertis santykis su Dievu ir Apreiškimas yra neatsiejami.

Tad dogmos yra privalomos – jos nėra primetamos tiesa, bet atvirkščiai atveria krikščioniškojo mokslo pilnatvę. Gaudami Apreiškimą, susipažįstame su Dievo skirtu išganymo planu žmonijai. Taigi pažinti krikščionybę reiškia pažinti tikėjimo pilnatvę, kurią atrandame Bažnyčioje per jos mokymą.

Tačiau, kaip tai siejasi su grėsmėmis Lietuvai? Tikrasis pavojus Lietuvai yra pasiduoti sekuliarizacijai ir visiškai prisitaikyti prie liberalių užmojų, prieštaraujančių tikėjimui. Kad iš tiesų grįžtume prie Bažnyčios skelbiamos Tiesos, mūsų tikslas nėra prisitaikyti prie pasaulio, o jį atnaujinti, kaip tai visais amžiais darė Bažnyčia ieškodama naujų ir kūrybingų kelių liudyti Kristų.

Žvelgiant į esmines Lietuvos problemas – jos yra platesnė Europos reliatyvizmo išraiška, kai labai daug ginčijamasi dėl vertybinių klausimų. Tačiau juk tokios įnirtingos diskusijos vertybiniais klausimais ir kyla, kai vyrauja įsitikinimas, jog moralė yra subjektyvi. Šiandien kalbant apie kultūros protestus, LRT įstatymą ar biudžeto užšaldymą – pagrindinis klausimas visada būna, kokią funkciją turi šios institucijos atlikti. Tad dabartinėje demokratijoje dažnai nežiūrima į turinį ar tiesą; dažniau žvelgiama į įstatymus teikiančius asmenis, jiems klijuojamos įvairios etiketės. Dėl to valstybėje nuolatos matome pamatinį nesusikalbėjimą, tik sustiprinamą įvairių informacijos šaltinių įtakos ir stipriai veikiamą socialinių tinklų. Dažnai ir pats pastebiu, kad matau daug daugiau turinio, kuris atitinka būtent mano pažiūras.

Tačiau būdami tikintys mes neturime pasiduoti emocijoms, išankstinėms nuostatoms ar susitaikyti su reliatyvizmu. Atvirkščiai, turime nuolatos ieškoti tiesos ir liudyti savo tikėjimą, kuris mums įpareigoja žvelgti į esminius dalykus. Taip pat tai reiškia, kad turime elgtis su kiekvienu žmogumi atitinkamai švelniai ir su pagarba. Kiekvienas, nepriklausomai nuo jo pažiūrų, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o tai reiškia, kad jis turi orumą ir laisvę. Mes, krikščionys, negalime per prievartą primesti kitam žmogui tikėjimo, o tik per tikrą liudijimą, kurio metu jis pats sutinka ir atranda Kristų.

Nepaisant to, jei nuoširdžiai išpažįstame Bažnyčios mokymą, turime jį liudyti tokį koks jis buvo mokomas nuo Kristaus laikų. Turėdami tokį turtingą tikėjimo paveldą, mes galime pažinti Kristų tokį, koks Jis yra, nes apaštalai per amžius perdavė tą tikėjimą, kurį jie gavo būtent iš Kristaus. Gavę galimybę taip priimti savo tikėjimą ir toliau jį ištirti per mūsų Bažnyčios teologus, turime privilegiją perimti tikėjimą, kurio esmė nekinta, bet laikui bėgant geriau išvystoma.

Žinoma, yra buvę ir nukrypimų, tačiau esmė išliko tokia pati. „Salus animae suprema lex“ (liet. sielų išganymas – aukščiausias įstatymas) – tai formuluotė įtvirtinta pamatiniame Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodekse, pabrėžianti, kad dvasinis gėris ir išganymas yra svarbiausias visų Bažnyčios teisės normų tikslas. Taigi pagrindinė užduotis tiek mums, tiek ir mūsų tautai bei valstybei – siekti to paties, mūsų tautiečių sielų išganymo. Ir tai turėtų nurodyti kryptį, kuria turi judėti mūsų tauta. Tai reiškia, kad spręsdami ekonominius, socialinius, geopolitinius klausimus – visų pirma rūpinamės žmonių gerove ir sudarome jiems geriausias sąlygas priimti Bažnyčios skelbiamą Tiesą.

Todėl šiandienėje Bažnyčioje svarbiausia yra ne klausti, kaip sugyventi su visais kitais įsitikinimais, kaip elgtis tolerantiškai ar kaip neįskaudinti vieni kitų, o būtent, kaip išgyventi tikėjimą visoje jo pilnatvėje ir skelbti jį gryną bei nesitaikantį su pasaulio užmojais. Ir tada mes ir elgsimės tolerantiškai, sugyvensime su vieni kitais ir nieko neįskaudinsime. Taigi tada žmogus elgsis protingai, saugos savo ir kitų žmonių sielas, kad jie galėtų pasiekti galutinį tikslą – amžinąją Dangaus laimę.

Kartais žvelgiant į dabartinę Lietuvą sunku net įvardinti, kad vis dar turime katalikišką kultūrą. Šiuo metu gyvename visiškai sekuliariame laike, kai pasaulis vis labiau primena pirmuosius krikščionybės amžius. Tai turėtų būti užuomina, jog turėtume ir vėl atsigręžti į savo bendruomenes ir vis geriau jose pažinti apaštalų perduotą tikėjimą.

Šioje situacijoje tinka prisiminti šv. Pauliaus laiško Filipiečiams 4 skyriaus 8 eilutę: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“. Taip pat prisiminkime ir ateitininkų šūkį – „Visą atnaujinti Kristuje“. Jo esmė slypi tikėjimo liudijime, kad gyvendami santykyje su Dievu, gyvename visų pirma Jo šlovei. Būtent tokiu būdu per gyvą tikėjimą, neatsiejamą nuo nuolatinio jo tiesų pažinimo, tampame pajėgūs liudyti, atnaujinti ir keisti mus supantį pasaulį.