Prasidėjus vasarai, kartu su draugais ateitininkais Goda Kotryna ir Baliu leidomės į ekspediciją – išsiruošėme aplankyti ateitininkės Adelės Dirsytės gimtinę Aukštuosiuose Kapliuose, bažnyčią bei Dirsių kapavietę Šėtoje, Kėdainius. Išvyka paliko įspūdį: Baliui suorganizavus mus maloniai pasitiko ir bažnyčią aprodė vietos kunigas, pagal jo nupasakotas nuorodas ėjome ieškoti Dirsytės tėvų kapo, o nuvykus į Aukštuosius Kaplius man buvo žavu stebėti, kaip Goda atsigulė ant pievos, kurią ribojo Dirsių namo pamatai, sakydama, kad guli ten, kur galbūt buvo ir pačios Adelės kambarys. Ši mūsų kelionė atvėrė artumo jausmą Adelei, ateitininkijai, po jos norisi dar labiau pažinti Dirsytės asmenybę, skleisti žinią apie jos Tiesą liudijusį gyvenimą.
Apie tai yra ir 2023 metais pasirodžiusi sesers Danguolės Gervytės RA ir dailininkės Jūratės Tamošiūnaitės-Karašauskienės knyga „Adelė. Slapta vaikų draugė“. Sesuo D. Gervytė dalijasi, kuo jai artima tremtinės, mokytojos, ateitininkės Adelės Dirsytės asmenybė, kodėl ją galima vadinti „vaikų drauge“, kaip kilo mintis rašyti apie tai šeimoms. Ši knyga priklauso „Perskaitęs perduok kitam“ serijai, tad norisi linkėti, kad skaitytojams dirstelėjus ir perskaičius pokalbį kiltų troškimas skaityti knygą, perduoti žinią šalia esančiam ir melsti Dirsytės užtarimo.
Kuo Adelė Dirsytė jus sužavėjo? Kaip savo gyvenime atradote šią „vilties mokytoją“?
Nepamenu, kur pirmą kartą perskaičiau apie Adelę, jos paveikslas gal dėliojosi iš mažų nuotrupų, gyvenimo faktų, laiškų ištraukų. Viena dėlionės detalė nugulė dar 2010 m. per Jaunimo dienas Panevėžyje. Ten sutikau senutę, kuri kalėjo su Adele Magadane, ji buvo viena iš mokinių, kurios kartu rašė tremtinių maldaknygę. Buvusi jos mokinė labai gyvai ir įkvepiančiai pasakojo apie panelę mokytoją.
Vėliau važiuodama į ekspediciją Sibire (važiavome iki Vorkutos) supratau, kad pravažiuosime Čiumą – pirmąją Adelės tremties vietą. Tada įtikinau grupės vadovą Gintautą Alekną, kad reikia toje stotyje sustoti. Nesvarbu, kad ten tundra, aplinkui nieko nėra, bet man reikėjo paklampoti per tuos berželius keružius, susisukusius pažeme, kad kažkaip pajausčiau jos dvasią. Toje kelionėje kilo mintis kažką parašyti apie Adelę. Paskui, prieš pandemiją, keliaudama Lietuvoje aplankiau jos gimtąsias vietas ir atsitiktinai susitikau su ten vasarojančia dukterėčia Irena.
Adelė artima gal ir tuo, kad ji yra moteris, mokytoja. Kai pradėjau dirbti mokykloje, net jos nuotrauką buvau pasidėjusi kabinete, tai manęs visi užėję klausdavo, kas ji, gal kokia mano teta ar močiutė.
Mokytoja, ateitininkė, vilties mokytoja, slapta vaikų draugė, Lietuvos didvyrė, kankinė – kuris Dirsytės įvaizdis jums geriausiai atskleidžia jos asmenybę? Kodėl?
Man labai patinka vaikų draugės titulas. Taip iš tremties ji pasirašydavo laiškus sūnėnui ir dukterėčiai. Todėl tokį pavadinimą sugalvojau ir knygai. O „slapta“ todėl, kad visi šventieji yra mūsų nematomi draugai. Adelė yra įdomi ir turtinga asmenybė, būtų galima sukurti savotišką litaniją sugalvojant skirtingus kreipinius, kurie ją apibūdina.
Sąsiuvinio formato, spalvinga, įtrauki knygelė „Adelė. Slapta vaikų draugė“ yra pasakojimas apie Dirsytės gyvenimą. Tikėtina, kad šis vardas nėra plačiai žinomas – kartą studijų metais reikėjo pasirinkti ir pristatyti mūsų šaliai svarbią moterį, nusprendžiau kalbėti apie Adelę. Jutau, kad manęs klausosi, nes ši figūra iki tol auditorijai nebuvo girdėta. Kaip manote, kuo šis leidinys reikšmingas Bažnyčiai, Lietuvai, ateitininkams?
Visos serijos „Perskaitęs duok kitam“ tikslas – papasakoti apie mūsų šaliai svarbius įvykius ir herojus. Vaikams ir ne tik jiems reikia herojų, reikia įkvepiančių pavyzdžių, kartais tais superherojais tampa animaciniai personažai, bet dar geriau, kai jie yra realūs, čia gyvenę žmonės. Adelė buvo ateitininkė, tai kiekvienas ateitininkas turėtų įsigyti šią knygą, o ją perskaitęs, padovanoti kitam, kad žinia apie Adelę plistų.
Knyga „Adelė. Slapta vaikų draugė“ yra skirta vaikams, kartu tai reiškia, kad ją atsiverčia ir tėvai. Ką skaitydami gali suprasti vaikai ir kas gali patraukti jų tėvų dėmesį?
Mes tai vadiname knyga šeimai. Pirmiausia tai proga tėvams pasikalbėti su vaikais apie netolimą Lietuvos istoriją, gal papasakoti apie senelius ar prosenelius. Ko gero, nėra giminės, šeimos, kurios nebūtų palietusi tremtis ar sovietinės represijos. O gal ir patiems tėvams bus kažkas naujo. Kai išleidome knygą apie Bažnyčios Kroniką, prasidėjo karas Ukrainoje, pajutau, kad tokios knygelės yra mūsų vaikų, jaunimo politinio, tautinio atsparumo stiprinimas. Tremtys, kurios aprašomos knygoje apie Adelę, yra šių dienų realybė Ukrainoje.
Leidinį kūrėte drauge su dailininke Jūrate Tamošiūnaite-Karašauskiene. Kaip atrodė kūrybinis procesas? Kaip knygos iliustracijos, vizualas papildo turinį?
Ši knyga kaip ir kitos serijos „Perskaitęs duok kitam“ knygos yra komandinio darbo rezultatas. Pirmiausia renkame medžiagą. Knygos apie Adelę atveju aplankėme vietas Lietuvoje, kur ji augo, mokėsi, gyveno. Aišku, kad ekspedicija iki Magadano ar Chabarovsko, kur ji mirė, būtų neįmanoma. Bet kalbėjausi su istoriku Viktoru Bilota, kuris prieš kelerius metus ten lankėsi ir netgi iš miesto archyvų parvežė paskutinę jau labai suvargusios Adelės nuotrauką. Kai rinkome medžiagą Lietuvoje, su mumis keliavo ir mano aštuonerių metų sūnėnas. Jo klausimai ir pastabos padėjo suprasti, kaip viską mato vaikas ir kokie klausimai jam kyla. Surinkusi faktinę, vaizdinę medžiagą, patyrusi kažkokią emociją, rašiau tekstą, Jūratė ir Kostas sutvarkė nuotraukas, paruošė maketo rėmus. Paskutinis etapas buvo personažų piešimas planšete pagal nuotraukas. Kartais tekstą keitėme pagal gimstančias iliustracijų idėjas ir atvirkščiai. Dar kantriai su mumis darbavosi ir kalbos redaktorė Violeta, nes tekste vis atsirasdavo kokių nors pakeitimų.
Kaip ir minėjote, rašant knygą apie Dirsytę teko leistis į ekspedicijas, vėliau pavasarį rengiant knygos pristatymus susitikote su žmonėmis skirtinguose Lietuvos miesteliuose. Papasakokite, kokių įspūdžių teko patirti – kurie susitikimai jums buvo svarbūs?
Tų susitikimų ir kelionių buvo labai daug. Gal vienas iš labiausiai įsiminusių, kai mums pavyko surasti netoli Žemųjų Kaplių pradinę mokyklą, kurioje mokėsi Adelė. Dabar tai renovuota sodyba, net sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodė prieš šimtą metų. Kažkada tai buvo kaimo mokytojo namas, kurio viename kambaryje buvo įrengta pradinė mokykla. Taip pat labai įsiminė knygos pristatymas Šėtoje, kur Adelė augo ir buvo krikštyta. Renginį organizavo Šėtos mokykla, aš sėdėjau prieš mokinius ir galvojau, kad prieš šimtą metų čia kažkur mokėsi, vaikščiojo po miestelį ir pati Adelė. Kai kuriuose susitikimuose, ypač Kėdainių krašte, prieidavo koks žmogus ir sakydavo: „Aš esu Adelės kažin kelintos eilės giminaitis…“
Katalikų tikėjimo ženklas Adelės gyvenime – tremtyje parašyta ir surinkta dabar pasaulyje žinoma maldaknygė „Marija, gelbėki mus“. Kaip manote, ar ši knygelė gali būti aktuali šių dienų kontekste? Ką joje randa jaunas žmogus?
Jeigu žiūrėsime į knygelę kaip į literatūrą ar maldų rinkinį, tai nerasime nieko įdomaus. Tiesiog surašytos tradicinės maldos, kelios iš jų sukurtos pačių merginų. Toji maldaknygė yra įdomi kaip fenomenas, kaip priemonė išgyventi tremties sunkumus. Tremtinės tarsi jautė, kad dėl sunkių gyvenimo sąlygų jas apleidžia atmintis, todėl ėmėsi užrašinėti maldas, dainas, eilėraščius, kuri ką prisimindavo. Tos maldos būdavo užrašomos rankų darbo knygutėse, kurių viršelius stengėsi visaip papuošti ar net išsiuvinėti. Viena iš jų, manoma, parašyta pačios Adelės, neįtikėtinu būdu ištrūko iš už geležinės uždangos ir pasiekė Ameriką. Ji tapo kankinystės ir ištikimybės gulaguose simboliu. Maldaknygę „Marija, gelbėk mus“ reikia matyti ne kaip religinės literatūros kūrinį, bet kaip laisvės simbolį.
Rugsėjį moksleiviai pradeda naują mokslo sezoną – kokią pamoką, remiantis Adelės Dirsytės gyvenimu, linkėtumėte jiems išmokti?
Neiti į kompromisus su sąžine! Mano mėgstamiausia Adelės laiško iš Sibiro citata – „Už mirtį baisesnė, už gyvenimą brangesnė yra kančia“. Kaip jūs suprantate šį sakinį?
Nuotraukos
