Dipukų Kalėdos: džiaugsmai ir vargai pabėgėlių stovyklose

Lygiai prieš 80 metų nacionalsocializmo įsigalėjimas buvo pakirstas, tačiau jo kaina – Baltijos valstybių laisvė. 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą reokupuojant Lietuvą, iš jos pasitraukė visa vokiečių okupacinė kariuomenė bei virš 60 tūkst. lietuvių pabėgėlių, besigelbstinčių nuo antrojo sovietinio „rojaus“. Dauguma sekė paskui kareivių konvojus, kiti traukėsi kaip galėjo: per miškus ir kaimus, bandydami pasiekti traukinių stotį ar atokesnes vietoves, saugančias nuo karo griausmų. Sąjungininkų traiškoma nacionalsocialistinė Vokietija tapo laikinuoju pabėgėlių prieglobsčiu. Kun. Vytautas Bagdanavičius pirmąsias Kalėdas svetur prisiminė taip: „Mes dalyvaujame Miuncheno džiaugsmuose ir jo nelaimėse. Mes kartu su visais miuncheniečiais džiaugiamės kavos daviniu už pavyzdingai pergyventą oro puolimą. Bet taip pat ir kiekvienas lėktuvas, kuris kėsinasi į Miuncheną, kartu kėsinasi ir į mūsų gyvybę.“ Radikaliai pasikeitęs pabėgėlių gyvenimas vertė prisitaikyti prie naujų laikmečio iššūkių, ieškoti kitų būdų puoselėti tautinę tapatybę, o kiekvienos artėjančios Kalėdos tapdavo jautriu momentu, žadinančiu gimtinės, paliktų artimųjų ir namų ilgesį. Šiame trumpame tekste kviečiu skaitytojus persikelti į neramius pirmuosius pokario metus, aplankyti lietuvių pabėgėlių – dipukų – stovyklas ir skaitant patirti jų Kalėdas, apie kurias dabar galime sužinoti iš stovyklose leistos spaudos. 

Svetimas mikroklimatas

Atvykus į svetimą kraštą pabėgėlių niekas nelaukė, vokiečių miestai buvo intensyviai bombarduojami, trūko būtiniausių gyvenimiškų reikmenų. Iki 1945 m. vasaros, kuomet Vokietijos teritorija buvo užimta sąjungininkų kariuomenių, pabėgėlius priglausdavo nebent geranoriški vietiniai. Kaip knygoje apie lietuvius DP stovyklose 1945–1951 m. rašo istorikas Vincas Bartusevičius, kol galutinai nepasibaigė karas, Vokietijos teritorijoje saugumas ir aprūpinimas buvo chaotiškas: subombarduotų miestų ir kaimų gyventojai turėdavo desperatiškai ieškoti maisto ir pastogės, o kai kurie buvo priversti imtis net elgetavimo ar plėšikavimo. 

Iš Lietuvos į Vokietiją ir Austriją pasitraukė daugiau nei 200 kunigų, kurie savo autoritetu ir išsilavinimu neretai tapdavo mediatoriais tarp vietinės administracinės valdžios ir pabėgėlių lietuvių. Į Regensburgą atvykę ir įsikūrę kunigai ir vyskupai stengėsi užmegzti ryšius su vietos gyventojais. Nuolat gausėjanti Regensburgo lietuvių bendruomenė stokojo įvairios socialinės paramos, nes vietinė vokiečių administracinė valdžia jų nerėmė, tuo teko rūpintis lietuviams kunigams. Kunigai Ladas Tulaba ir Vytautas Balčiūnas lankė miesto gyventojus prašydami priglausti atvykstančius lietuvius ir duoti jiems darbo. Vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis bendravo su valdžios instancijomis, kadangi atvykėliams reikėjo įsiregistruoti gestape, policijoje ir mieste. Atskirų gestapo leidimų reikėjo net ir Mišių laikymui. Regensburgo vyskupija leido pabėgėliams apsigyventi tuščioje muzikos mokykloje, o vienuoliai karmelitai užleido dalį savo turimų patalpų, rūpinosi maisto kortelėmis.

1945 m. rugsėjo pabaigoje trijose Vakarų okupacinėse zonose (amerikiečių, anglų ir prancūzų) buvo apie 1,2 mln. pabėgėlių, sutelktų į 323 pabėgėlių stovyklas, beveik visas jas prižiūrėjo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo organizacija (UNRRA). Greitai įsitvirtino sąvoka, apibūdinanti pabėgėlius, gyvenančius stovyklose – perkeltieji asmenys (angl. displaced persons). Gyvenimas šiose stovyklose buvo itin dinamiškas – vos tik įsikurdavo stovykla, pradėdavo virti kultūrinis jos gyvenimas, atsirasdavo grėsmė stovyklai būti perkeltai į kitą vietovę. Lietuviai perkeltųjų asmenų sąvokai sugalvojo trumpinį – dipukai. Lietuviškoje spaudoje nuaidėjo ir poetiška sąvokos interpretacija – „Dievo paukšteliai“.

Gyvenimo sąlygos okupacinėse zonose buvo skirtingos. Prancūzų zonoje buvo jaučiamas maisto stygius, kadangi pati Prancūzija po karo susidūrė su ekonomikos atstatymo sunkumais: 1946 m. pradžioje pabėgėlius teko aprūpinti vien iš vokiečių ūkio, o 1947 m. maisto buvo išduodama vos 1749 kalorijų dienai. Anglų ir amerikiečių zonose tremtiniai buvo globojami 100 %, tačiau čia buvo ir daugiau stovyklų, didesnė socialinė ir kultūrinė trintis. Prancūzų zonoje dauguma gyveno butuose ir telkėsi didesniuose miestuose. Lietuvių bendruomenė čia buvo menkiau susitelkusi nei kitų zonų stovyklose. Dvasininkų gyvenimo sąlygos taip pat buvo įvairios. Anglų zonoje vietiniai stovyklų komitetai remdavo kunigus suteikdami jiems kambarius, aprūpindami benzinu ar net suteikdami galimybę įsigyti automobilį. Tuo tarpu amerikiečių zonoje retas kunigas gaudavo atlyginimą, nes vietinės administracinės valdžios jie buvo vertinami kaip nedirbantys. Prancūzų zonoje atlyginimai išvis nebuvo mokami. Visgi, kiekvienos socialinės grupės gyvenimo sąlygos okupacinėse zonose turėtų būti vertinamos atskirai, nes jos itin priklausė tiek nuo sutarimo su vietine administracine valdžia, tiek nuo jos politikos pabėgėlių atžvilgiu, tiek nuo ekonominių išteklių.

Lietuvių pabėgėlių stovyklas tam tikra prasme galima pavadinti tautybės salelėmis. Jos būdavo įkurdinamos barakų kompleksuose, buvusiose kareivinėse ar konclageriuose, arklidėse. Neretai dalis pastatų buvo kapitalinės būklės – neapšildyti, be vandens, o žmonės gyveno kaip silkės bačkose. Nors gyvenimas buvo itin ankštas, viename kambaryje galėdavo glaustis iki kelių šeimų, apie privačią erdvę nebuvo nė kalbos, lietuviai vis tiek ieškojo, kaip praturtinti nežinomybės persmelktą gyvenimą. Iš Lietuvos pasitraukė nemažai aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, tad visuomenės švietimas tapo vienu iš prioritetų išsaugoti tautines vertybes emigracijoje. Buvo steigiamos mokyklos ir gimnazijos, kuriose neatlygintinai dirbo Lietuvos mokytojai ir inžinieriai, universitetų dėstytojai. 1946–1949 m. Hamburge ir Pineberge veikė Pabaltijo universitetas, apjungęs Baltijos šalių studentus bendram mokslui. Nuobodžiauti neleido atsikūrusios kultūros ir sporto organizacijos, populiarūs buvo ir stovyklų chorai, kurie neretai gastroliuodavo tarp stovyklų kalėdinių švenčių metu. Pavyzdžiui 1946 m. žiemą Blumberge lietuvių stovyklos choras pasirodė taip puikiai, kad pritraukė vietinių UNRRA vadovų susidomėjimą, jie prašė suruošti koncertą specialiai anglų svečiams. Kalėdoms šis choras buvo pakviestas koncertuoti į Detmoldą. Įdomu, kad chorui priklausė net trečdalis stovyklos gyventojų – 120 iš 450.

Kitokios Kalėdos

Pavarčius per pirmuosius pokario metus DP stovyklose leistą spaudą pirmiausiai dėmesį patraukia nostalgiški sveikinimai prisimenant Kalėdas nepriklausomybės metais Lietuvoje. Sveikinimuose vyrauja kaimo sodžiaus ir gimtinės vaizdiniai, tėvų ir draugų artumas. Spauda buvo pagrindinė komunikacijos ir saviraiškos priemonė, kur tiek nauji, tiek patyrę plunksnos veteranai galėdavo išreikšti savo mintis poezijos ar trumpos apysakos formatu. Kalėdų laikotarpiu laikraščiuose buvo būdinga skelbti trumpas apysakėles, reflektuojančias rūpesčius stovykloje ar prisiminimus iš Lietuvos. 

Pirmaisiais metais, pasakojimai apie namų ilgesį ir viltis sugrįžti buvo itin ryškūs. Tam pagrindo turėjo ir politinė padėtis, nes pirmaisiais metais buvo tikimasi amerikiečių karo su Sovietų Sąjunga. Ši optimistinė nuotaika buvo paguoda pabėgėliams nusiaubtoje Vokietijoje ar Austrijoje. 1945 m. A. Vilainis trumpoje apysakoje aprašė, kaip motina ilgisi išvykusių vaikų: „Brangus sūnau! Po dviejų savaičių bus Kūčios. Aš skubu Tau išsiųsti laišką, kad spėtum jį laiku gauti. Mes nesėdėsim, Vytautai, kartu už bendro stalo. Bet vis tiek mes Kūčias švęsime drauge. Mūsų mintys kris ten, kur pasiliko vieniša sodyba. Gal ji visai tuščia. Gal ten švilpia piktas vejas, bet mes čia susirinksime, visi gyvi ir mirę. Ir broliukai bus iš tolimojo Sibiro, ir tėvelis iš mirties slėnio. (…) Vytautai! Mums niekada nebus tokių linksmų Kalėdų, kaip jos buvo prieš šešerius metus. Vytai! Sūnau! Tu dar grįši į namus… Aš kasdien meldžiuosi, ir tvirtai tikiu, kad ta malda bus išklausyta…“ 1946 m. Ateities pirmajame kalėdiniame numeryje pateikiamas dukters Giedrės „Kalėdinis laiškas motinai“: „Mamyte, aš žinau, kaip sėdi Tu šį vakarą mūs laukdama, vienišesnės už mūsų mažytę ežerų ir miškų apsuptą pirkutę. Tu sėdi vieniša su degančiu motinos skausmu krūtinėje prie ledinėmis gėlėmis užkerpusio lango (…). Bet mūsų dvasia namie, mes jaučiame Tave belaukiančią mūsų kiauras naktis, nesudėjusią bluosto iki Bernelių Mišių, iki pat ryto aušros“. Prisiminimai apie gausią Kučių vakarienę kaip idilė lydėjo kiekvieno lietuvio mintis: „stalas baltai apdengtas, visi šeimos nariai kartu susirinkę, laužymas paplotėlių, avižinis kisielius, šližikai, aguonų pyragaičiai. Visa tai mums šiandien yra neprieinama, atimta. Mes esame svetur ir svetur švenčiame Kalėdas.“

Nuo 1946 m. pamažu bręstant emigracijos į užjūrio šalis nuotaikoms, keitėsi ir pasakojimų naratyvas. Kalėdinėse apysakose atsirado vietos DP stovyklų gyvenimo atspindžiams, paliečiamos netgi jautrios socialinės problemos. 1947 m. Minties kalėdiniame numeryje pateikiama apysaka, kaip Kalėdų senelis aplanko vienišą jaunuolį, kuris yra ostrakizuotas (atskiriamas) kitų stovyklos gyventojų. Jis prasitaria seneliui: „Matai, seneli, nori mus visus „nevinčiavotus“, vyrus, prie nešvaraus elemento priskirti, nori ir į kitus lagerius iškelti. Neverti esame, vadinasi, čia gyventi ir šiuo rojumi džiaugtis“. Visuomenė tuo metu įtariai žiūrėjo į jaunus vienišus žmones, nes viengungis dažniausiai jų buvo laikomas neproduktyviu bendruomenės nariu. O tokių bendrai Vokietijoje buvo dauguma, kadangi dalis buvo išlaisvinti iš belaisvių stovyklų, kiti iš priverstinių stovyklų. Lietuvių tarpe dominavo šeimos ir vyresnio amžiaus asmenys, tad vienišo žmogaus radimasis bendruomenėje nesunkiai galėjo atkreipti dėmesį. Kalėdų senelis apdovanodavo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Viengungiams jis linkėdavo daugiau asmeninės iniciatyvos sudaryti lietuviškas šeimas, kad kitais metais jau galėtų apdovanoti jų mažuosius, kai kuriems esant reikalui pasisiūlydavo būti ir piršliu. O mergaitėms „nelaukti atjojant karalaičių iš užburtų pilių, per daug nepasitikėti svetimo šokolado skanumu, o daugiau atkreipti dėmesį į savuosius artojėlius-bernužėlius“. Taip pat susirasti antrą pusę skatino ir tai, jog šeimoms emigruoti į užsienio šalis buvo kur kas lengviau nei vyresniems ar vienišiems asmenims. Priimančios šalys buvo suinteresuotos, kad imigrantai būtų išsilavinę, sveiki, ir perspektyvūs. 1946 m. Dilingene gruodžio 24 d. buvo suruoštos net atskiros Kūčios nevedusiems ir be šeimų stovyklos gyventojams.

Reikia suprasti ir tai, kad ne visi skaitė ar rašė knygas bei straipsnius, ne visi mokytojavo ar dirbo prasmingą savanorišką darbą. Kai kurie laisvą laiką leisdavo žaisdami kortomis, gerdami ar spekuliuodami. Tokie elgesio modeliai be jokios abejonės kėlė moralinį susirūpinimą. Tačiau šiuo ypatingu laikotarpiu visuomenėje tokia nelegali veikla nebuvo laikoma nusikaltimu, kadangi didžiajai daugumai ji padėjo tenkinti elementarius žmogaus poreikius. 1946 m. arkivyskupas kardinolas Josefas Fringsas išgarsėjo sparnuotu posakiu „fringsen“, nes per Naujųjų metų nakties Mišių pamokslą morališkai pateisino nevisai legalų gyventojų apsirūpinimą maistu ir kuru. Nepaisant to, tai vis tiek prieštaravo okupacinės valdžios įstatymams. Štai anksčiau minėtas pasakojimas apie viengungio lankymą baigiasi tuo, jog Kalėdų senelis pagaunamas stovyklos policijos kaip spekuliantas, tačiau galiausiai Kalėdų senelį išlaisvina paslaptingieji draugai elfai.

Kalėdų šventimas

Kaip būdavo švenčiamos Kalėdos daugiausiai galima sužinoti iš naujametinių numerių, pristatančių švenčių atgarsius. Pagal galimybes DP stovyklose buvo suorganizuojama Kalėdų eglutė, papuošta tautinėmis spalvomis, obuoliais ir kitais blizgučiais. Pagrindiniai šventės rėmėjai būdavo vietinė administracinė valdžia, Raudonasis Kryžius bei išeivijos lietuvių fondai, pavyzdžiui, Bendras Amerikos lietuvių šalpos fondas ar net atskiros Amerikos lietuvių parapijos. Atsižvelgus į sunkias pokario sąlygas ir materialinį stygių, 1946 m. Frankfurto apylinkėse vaikams Kalėdų proga dalinti iš Italijos atvežti apelsinai ir obuoliai turėjo atrodyti tikra egzotika. 

DP stovyklos retai galėdavo pasididžiuoti nuosava bažnyčia, kadangi stovyklos būdavo įkuriamos neatsižvelgiant, ar yra maldos namai, ar ne. Pabėgėlių sielovada stovyklose rūpinosi Popiežiaus iniciatyva įkurta Tautinė Delegatūra, kuri turėjo kiekvienos tautybės skyrių. Lietuvos skyriui, Lietuvių Tautinei Delegatūrai vadovavo kun. Feliksas Kapočius. Tautinė Delegatūra rūpindavosi pabėgėlių pastoracijos organizavimu, kunigų socialinių ir materialinių poreikių aprūpinimu. Dvasininkai laiškuose kreipdavosi į savo bičiulius užsienyje prašydami jiems atsiųsti religinių priemonių: nešiojamų altorėlių, liturginių indų ir knygų. Dažnai Šv. Mišios būdavo aukojamos lauke ar mokyklose ant specialiai tam įrengtų altorių. Kartais stovyklą globojantis kunigas kapelionas pasikviesdavo kitus kunigus prieš šventes pravesti rekolekcijų tikintiesiems. Vienas žymiausių DP misionierių buvo jėzuitas kunigas Jonas Bružikas, spėjęs išgarsėti dar Lietuvoje kaip aršus pamokslautojas. 1948 m. Kemptene, Bernelių Mišios buvo aukojamos valgykloje ant specialiai ten įrengto altoriaus. Žinoma, kad 1946 m. Dilingene Piemenėlių Mišios prasidėjo 23 val. O kitą dieną vyko moksleivių koncertais, poezijos skaitymai, tautiniai šokiai. Dainos buvo paruoštos žinomų kompozitorių, gyvenusių stovykloje – Juozo Gaubo ir Jono Štarkos. Švenčių metu ganytojiškais laiškais savo žinią paskleisdavo ir Lietuvos egzilyje esantys vyskupai, stovyklas lankydavo administracinės valdžios pareigūnai. Hanau stovykloje Kalėdos atšvęstos pažymint šeimininkių kruopštumą: būtinas Kūčių stalo valgis – šližikų bliūdas, silkučių priguldytos lėkštės, konservuotos žuvelės, krūvos pyragaičių bei tortas.

Atsižvelgiant į tai, jog daugelis dipukų gyveno nepritekliuje, populiariausia dovana būdavo maistas. Visgi, net ir Kalėdų metu ne visos dovanos iš užjūrio rėmėjų pasiekdavo adresatus. 1947 m. buvo apiplėšti maisto siuntiniai iš Kanados ir Amerikos. Bambergo lietuvių stovyklos gyventojai gavo siuntinį, kuriame buvo išvogta 4 svarai taukų ir 2 svarai lašinių, kitame beveik 10 litrų – pusė turinio: pupelių kava, riebalai ir kitas konservuotas maistas. 1948 m. Vytautas Alantas Mintyje ragino skaitytojus pagalvoti ir apie alternatyvias dovanas, kaip knygas, „užuot pirkus niekniekius, nes gerų daiktų vis tiek negali nupirkti, pirkti gerą daiktą – lietuvišką knygą“. 

Kalėdos buvo ir metas iškeliauti, aplankyti draugus kitose stovyklose. Skautai turėjo galimybę išvažiuoti į tarptautines stovyklas Vokietijoje, kur susitikdavo su kitų tautų skautais. Jaunimo laikraščių redakcijos kartais atsiprašydavo dėl kitų metų numerio išleidimo, nes redaktoriai išvažiuodavę ilgesnių atostogų. Žiemos metu ateitininkai rengdavo MAS kursus bei kartu su vyčiais organizuodavo paramą ligoniams sanatorijose. Įdomu, jog lietuviai Kalėdų džiaugsmais pasidalindavo ir su kaimynais. 1947 m. Hersfelde prie lietuvių organizuojamų Kūčių prisijungė latvių DP, estė ir ukrainietis.

Gyvenimas DP stovykloje buvo ypatingai nepastovus ir nepatogus. Būstu neretai tekdavo dalintis su keliais asmenimis, trūko maisto, buitinių reikmenų, o nuolatinė nežinomybė kėlė papildomą stresą. Tačiau nepaisant šių iššūkių lietuviai jautė pareigą verstis savo amatais dėl stovyklos gerovės, todėl net asmenys, palikti už moralinio borto, susilaukdavo dėmesio ir atjautos, nelikdavo nepastebėti ir ligoniai. Šv. Kalėdų šventė stovyklose buvo galimybė pasirūpinti ne tik artimiausiais, bet ir kitais likimo broliais, drauge švęsti vilties atėjimą, džiaugtis.