Dipukų Kalėdos: džiaugsmai ir vargai pabėgėlių stovyklose

Lygiai prieš 80 metų nacionalsocializmo įsigalėjimas buvo pakirstas, tačiau jo kaina – Baltijos valstybių laisvė. 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą reokupuojant Lietuvą, iš jos pasitraukė visa vokiečių okupacinė kariuomenė bei virš 60 tūkst. lietuvių pabėgėlių, besigelbstinčių nuo antrojo sovietinio „rojaus“. Dauguma sekė paskui kareivių konvojus, kiti traukėsi kaip galėjo: per miškus ir kaimus, bandydami pasiekti traukinių stotį ar atokesnes vietoves, saugančias nuo karo griausmų. Sąjungininkų traiškoma nacionalsocialistinė Vokietija tapo laikinuoju pabėgėlių prieglobsčiu. Kun. Vytautas Bagdanavičius pirmąsias Kalėdas svetur prisiminė taip: „Mes dalyvaujame Miuncheno džiaugsmuose ir jo nelaimėse. Mes kartu su visais miuncheniečiais džiaugiamės kavos daviniu už pavyzdingai pergyventą oro puolimą. Bet taip pat ir kiekvienas lėktuvas, kuris kėsinasi į Miuncheną, kartu kėsinasi ir į mūsų gyvybę.“ Radikaliai pasikeitęs pabėgėlių gyvenimas vertė prisitaikyti prie naujų laikmečio iššūkių, ieškoti kitų būdų puoselėti tautinę tapatybę, o kiekvienos artėjančios Kalėdos tapdavo jautriu momentu, žadinančiu gimtinės, paliktų artimųjų ir namų ilgesį. Šiame trumpame tekste kviečiu skaitytojus persikelti į neramius pirmuosius pokario metus, aplankyti lietuvių pabėgėlių – dipukų – stovyklas ir skaitant patirti jų Kalėdas, apie kurias dabar galime sužinoti iš stovyklose leistos spaudos.