Diplomatijos mokykla – ką reiškia atstovauti Lietuvai, tautai ir bendruomenei?

Kovo 8 d. Ateitininkų federacijos atstovavimo kabinetas kartu su šv. Tomo Moro klubu organizavo renginį apie diplomatiją pavadinimu – „Diplomatijos mokykla: „Atstovauti kam – Lietuvai, tautai, bendruomenei…“ Renginio metu dalyviai per paskaitas ir pranešimus gilino žinias apie diplomato profesiją, dalyvavo edukaciniame ture Lietuvos Respublikos prezidentūroje ir taip pat galėjo pasirinkti vieną iš kelių paskaitų, skirtų pagilinti žinias apie URM darbą bei taip pat atliko praktinę užduotį kurdami publicistinį tekstą.

Šiame straipsnyje norėčiau apmąstyti ilgametės diplomatės Gintės Damušytės tris ypatingai svarbias žinutes, kurios svarbios tiek diplomatijoje, tiek ir NVO veikloje. 

Žmones institucijose yra tiek pat svarbūs kiek pati institucija

Dalyvaujant veikloje, kuri vyksta institucijos vardu gali lengvai įsigalėti toks mąstymas, jog pati institucija yra aukščiau žmogaus. Ši mintis yra tikrai aktuali, nes organizacija pati iš savęs niekada nėra tikslas. Ateitininkų federacijos atveju, šią nuostatą siekiama ugdyti per ateitininkiškus – visuomeniškumo, katalikiškumo, šeimyniškumo ir tautiškumo principus. Jei pavyzdžiui, atsitinka taip, kad laikui einant kuris nors narys atsiriboja nuo organizacijos, tai nereiškia, kad ji neatliko savo misijos, tačiau greičiausiai nukreipė kurio nors organizacijos puoselėto gėrio ar tikslo link. Pavyzdžiui, kai kada tenka sutikti žmones, kurie jaunystėje buvo aktyvūs ateitininkai, tačiau dabar nėra taip stipriai įsitraukę į organizacijos veiklą. Tačiau negalima sakyti, kad ateitininkų veikla ir principai neturėjo svarbaus poveikio jų gyvenimui. Juk nuolat atsiranda naujų pareigų ir negali visko atiduoti organizacijai. 

Taip pat Gintė Damušytė pabrėžė empatiją žmonėms. Labai svarbu yra rūpintis, kad žmonės jaustųsi gerai tarp kitų organizacijoje – ​​būtų išklausyti, paguosti. Man tai primena kun. Arvydo Žygo žodžius: „Ateikite visi, kas tik norite. Ateikite tikintys ir netikintys, ateikite atradę ir ieškantys“. Taigi man labai įstrigo, kad žmonės, kurie atkūrė Ateitininkų federaciją 1989 m. taip pat visada pabrėždavo, kad žmonės yra ypač svarbūs ir taip pat tai yra mūsų pareiga – mylėti vienas kitą, kaip ir mūsų Dangiškasis Tėvas mus myli. Taigi ši atrodo paprasta veiklos nuostata atspindi ir mūsų Viešpaties didįjį meilės įsakymą.

Autoriteto ir reputacijos svarba

Būdamas dar visiškai šviežias organizacijos narys labai džiaugiausi ateitininkų reputacija, kai teko organizuoti MAS (Moksleivių ateitininkų sąjunga) vasaros žygį. Ji labai padėjo bendraujant su įvairiomis įmonėmis ir kitomis organizacijomis. Supratau, kokią didelę pagalbą gera reputacija teikia ateitininkiškai veiklai. Gera reputacija suteikia pasitikėjimą ir vien žiūrint iš praktinės pusės, tai leidžia organizuoti daugelį kasmet vykstančių veiklų. Tuo tarpu, žvelgiant į platesnę visuomenę, esame tikrai dar šiek tiek subkultūra, kuri kartais lieka nepastebeta. Tačiau norisi svajoti apie didžius dalykus. Gera reputacija ir žinomumas tikrai palengvina bendravimą siekiant tikslo. Man įstrigo mintis iš paskaitos, kad kai tenka galimybė būti pirmiems pristatantiems Lietuvą, tada galime sudaryti tikrai gerą įvaizdį apie mūsų šalį. Panašiai, jei atskiras žmogus, organizacija ar bendruomenė sudaro teigiamą įspūdį, tada nereikia bandyti sugriauti kažkokių mitų, kurie apsunkina bendradarbiavimą. Ir tai, žinoma, apima išties kiekvieną bendruomenę, kuriai atstovaujame. Tačiau nereikia būti diplomatu, kad galėtum atstovauti, nes mes patys nuolat atstovaujame savo šalį, tikėjimą, šeimą, mokyklą, profesiją – viską, kas apima žmogaus identitetą. Taigi tikslas – gyvenime atstovauti kuo daugiau prasmingų dalykų.

Nuoširdus asmeninis bendravimas

Diplomatijos mokyklos metu ne kartą buvo minima, kad diplomatai privalo bendrauti nuoširdžiai. Tai iš dalies prieštarauja populiariai nuomonei, kad diplomatai yra apsukrūs ir veikiantys tik iš išskaičiavimo. Tai suprantama, nes nenuoširdumas visada yra pakankamai lengvai pastebimas. Žmones nujaučia, kai žmogus kažką slepia. Pats iš asmeninės patirties galiu teigti, jog tiesa tikrai išlaisvina: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31-32)“. Juk turbūt kiekvienas tikintis yra patyręs norą pasiduoti pagundai apsimesti nesantis kataliku ar ateitininku, ypač bendraudamas su draugais arba klasiokais. Tačiau, kai neslepiu savo įsitikinimų, tada pasijuntu laisvas dalintis ir išties atsiranda galimybė apaštalauti tokiu būdu. Tampa lengviau užmegzti pokalbius ir būna tikrai paprasčiau kalbėti tikėjimo temomis. Deja, ta laisvė nepanaikina naštos. Išreikšdamas tiesas, kurios nėra priimtinos, tikrai sulauksi pasipriešinimo. Atveriant savo širdį pasidarai pažeidžiamas, bet tokį kryžių mes nešame. Man patiko momentas, kai pabaigoje aptarėme renginį ir dalyviai nepabijojo pasiskųsti dalykais, kurie jiems nepatiko, bet kartu ir išreiškė dėkingumą už organizatorių darbą. Taigi nuoširdumas – išreikšti savo tikrąjį požiūrį ir neveidmainiauti. Tad norisi palinkėti atvirumo gyvenimo džiaugsmuose ir išbandymuose – visa širdimi siekti neiškreipti tiesos ir bendrauti atvirai.

Taip pat norėčiau padėkoti renginio organizatoriams iš Ateitininkų federacijos atstovavimo kabineto ir šv. Tomo Moro klubo už nuostabų renginį. Išsinešu daug minčių iš šio renginio ir taip pat dėkoju visiems pranešėjams už jų pasidalinimus.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai