Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas

XX a. pirmoji pusė Lietuvai buvo kupina iššūkių. 1918 m. moderniosios Lietuvos paskelbtą nepriklausomybę keitė įvairios santvarkos ir ideologijos. Jau 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, o šią sistemą pakeitė nacistinės Vokietijos režimas. Šie pokyčiai atnešė ne tik fizinių, bet ir dvasinių sukrėtimų. Abejingumas, neužtikrintumas, nesaugumas, nutautinimas ir svetimų ideologijų primetamas mąstymas – tokia buvo to meto realybė.

Nepaisant brutalių rėžimų įsigalėjimo, tokiu neramiu metu išryškėjo žmonės, kurie sugebėjo tapti moraline atsvara žmonėms. Vienas iš jų buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas, kurio veikla ir gyvenimo būdas atspindėjo ne tik dvasinį pašaukimą, bet ir buvo pavyzdys tikėjimo, drąsos ir meilės tiesai bei žmogui.

Gyvenimo kelio pradžia ir pašaukimas kunigystei

Kun. Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) gimė 1905 m. Kovo 12 d. Talkonių kaime. Lipnickų šeima buvo gausi, turėjo net devynis vaikus (7 sūnus ir 1 dukrą). Lipniūno kelias į kunigystę prasidėjo 1925 m. įstojus į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune, vėliau studijas jis tęsė Lilio universitete ir Paryžiaus katalikų institute. Dar būdamas klieriku, Lipniūnas aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, daug dėmesio skyrė jaunimui ir jo švietimui.

Veikla ir konfliktai A. Smetonos režimo metu

Kunigo pamokslai ir paskaitos turėjo didžiulę įtaką katalikų jaunimo organizacijoms (ateitininkams, pavasarininkams, angelaičiams). Uždraudus moksleivių ateitininkų veiklas mokyklose, Lipniūnas padėjo jiems susiorganizuoti tolimesnei veiklai pogrindyje. Tuo metu Lietuvoje įsigalėjus Antano Smetonos režimui, visuomeninės organizacijos, įskaitant katalikiškas jaunimo organizacijas kaip ateitininkai, susidūrė su valdžios spaudimu ir apribojimais. Siekiant centralizuoti visuomeninį gyvenimą ir kontroliuoti jaunimo ugdymą, stiprios organizacijos, turinčios savo ideologijas, buvo traktuojamos kaip grėsmė.

Kunigas A. Lipniūnas, matydamas šį spaudimą ir siekį apriboti jaunimo laisvę, aktyviai stojo ginti jų teises burtis ir veikti. Jis ragino tikintį jaunimą nebijoti priešintis valdžiai, kuri varžo jų visuomeninį veikimą. Toks Lipniūno veikimas buvo traktuojamas kaip antivalstybinis. Jis buvo įtrauktas į baudžiamų kunigų sąrašą kaip labiausiai politikuojantis dvasininkas, jam buvo iškeltas didžiausias bylų skaičius – net 15 bylų, tai dukart daugiau nei visiems kitiems su politika susijusiems kunigams.

Nepaisant persekiojimo, kunigo pamokslai skatino kovoti ir gyventi maldos dvasia. Vienas iš pavyzdžių – 1930 m. spalio 9 d. Panevėžio katedroje pasakytas pamokslas:

„Melskimės už visus tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai prisideda prie tikėjimo slopinimo Lietuvoje. […] Visais amžiais kartojasi toji pati scena: dvi karalystės visais amžiais randa mūsų žemėje vietos – kruvinų kovų, keršto ir, iš antros pusės, – meilės, maldos ir užuojautos. Toje kovoje iš vienos pusės eina Bažnyčia su visais geros valios žmonėmis, tiesos, grožio ir gėrio ieškotojais, o iš antros – atitolęs nuo tikrosios Bažnyčios pasaulis, dažniausiai be aukštesnių idealų, be tiesos ir meilės. Pasitaiko vienas kitas ir geros valios žmogus.“[1]

Veikla sovietinės okupacijos metais

Situacija šalyje kardinaliai pasikeitė prasidėjus totalitarinių režimų okupacijoms. Šios santvarkos siekė sunaikinti tautos dvasinį pagrindą ir bet kokią rezistenciją. Visą tai matydamas, kun. A. Lipniūnas aiškiai suvokė grėsmę ir neliko abejingas, jis visa savo veikla reagavo į neteisybę, smurtą ir bandymą palaužti žmonių dvasią.

Sovietams užėmus Lietuvą, Lipniūnas ir toliau drąsiai pamokslavo, skatino tikinčiuosius išlikti ištikimais Kristaus mokiniais ir nepasiduoti skleidžiamoms ideologijoms. Kunigo pamokslai buvo stebimi ir fiksuojami KGB agentų. Viename iš pranešimų rašoma, kad:

„ [kun. A. Lipniūnas] savo pamoksluose Šv. Mykolo, Šv. Onos bažnyčiose ir Aušros Vartų koplyčioje jis sistemingai „varo kontrrevoliucinę propogandą“.“[2]

Jis buvo tris kartus suimtas ir tris kartus paleistas. KGB buvo įtraukę kunigą į ištremtų asmenų sąrašą dėl jo pamokslų ir įtakos tautiečiams, tačiau prasidėjęs karas tarp Sovietų Sąjungos ir Nacistinės Vokietijos pakeitė šiuos planus.

Veikla nacių okupuotoje Lietuvoje

Sovietų pasitraukimas ir nacių okupacijos pradžia 1941 m. birželio mėnesį atnešė dar vieną priespaudos, represijos ir teroro bangą. Nors atrodė, kad Lietuva išlaikys atkurtą nepriklausomybę, greit paaiškėjo, jog naujojo režimo ketinimai niekuo nesiskiria nuo pastarojo okupanto. Tautos pavergimas, jos resursų išnaudojimas, dvasinio ir intelektualinio elito naikinimas – visa tai tęsėsi. Tačiau kun. A. Lipniūnas nepabūgo ir toliau tęsė savo veiklą, pamoksluose smerkė nacių vykdomą prievartą, rasizmą ir bandymus palaužti žmogaus dvasią. Jo pamokslai pasimetusiems ir išsigandusiems tautiečiams tapo vilties ir pasipriešinimo ženklu.

Jis taip pat nevengė kalbėti ir apie blogus okupantų darbus:

„Vakar naktį nuo priešo kulkos žuvo mūsų tautietis Gedimino gatvėj. […] O buvo taip: vienas vokietis pradėjo kabinėtis prie merginos, kurią namo lydėjo lietuvis. Pastarajam bandant apginti merginą, vokietis paleido kelis šūvius ir lietuvį nušovė. Vilniuje kilo pasipiktinimo banga, bet kaltininkas nebuvo nubaustas.“[3].

A. Lipniūnas nevengė ir kritikos nacistiniam rėžimui:

„Nesukalbamas teroristas Hitleris; Hitleris – išsigimęs katalikas; papirkimai, moralinis teroras, šnipinėjimas – tai kasdieninė nacionalsocialistų duona.“[4]

1941 m. A. Lipniūnas įsteigė Laisvės fondą, kurio tikslas buvo remti pinigais ir maistu vargstančius tautiečius, jis šelpė studentus ir inteligentus. Taip pat kunigas aktyviai veikė ir ateitininkų organizacijoje, skaitė paskaitas, ragino būti gerais katalikais bei įtraukė studentus bei moksleivius į Laisvės fondo veiklą, kad šie galėtų padėti skurstantiems. Lieka nepamirštas ir faktas, jog kun. A. Lipniūnas 1941 m. aktyviai dalyvavo Žuvusiųjų karių ir partizanų laidojimo komitete. Jame jis rūpinosi žuvusiųjų šeimomis, subjaurotus mirusiųjų kūnus pats kunigas plovė, o vėliau ir pats laidojo, už savo lėšas pirko jiems karstus.

Kun. A. Lipniūno aktyvi veikla ir drąsa neliko nepastebėtas nacių valdžios. Dėl jo pamokslų, nacistinio režimo kritikos, pagalbos žydams, pogrindinės veiklos Lietuvių fronte ir šalpos organizavimo Laisvės fonde 1943 m. jis išsiunčiamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Tarnystė Štuthofo koncentracijos stovykloje

„Kaip matote, aš iki šiol lieku Štuthofo lageryje. Kol kas, ačiū Dievui, esu gyvas, džiaugiuosi gera sveikata ir man ne taip blogai sekasi.“[5]

Taigi 1943 m. kartu su kitais lietuvių inteligentais (tarp jų Stasiu Yla, Baliu Sruoga ir kt.) A. Lipniūnas atsiduria Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko miesto. Štuthofas tuo metu buvo vienas baisiausių mirties fabrikų, kur kaliniai buvo kankinami, sekinami badu ir naikinami tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Joje tarp žmoniškumo ir žvėriškumo nebeliko ribų. Tačiau net ir tokiame pragare Dievo tarnas A. Lipniūnas išliko dvasinės vilties ramstis kitiems kaliniams. Antanas Kučas prisiminimuose dalinasi:

„<…> kuo toliau, tuo labiau kun. Lipniūnas darėsi stovyklos „kapelionu“, virto stovyklos legenda, kokia jis buvo Vilniuje, Šv. Jono sakykloje“.[6]

Žmonėms ypač reikėjo tikėjimo, todėl jie ieškojo kontakto su kunigu A. Lipniūnu, norėdami dvasinių patarnavimų, Eucharistijos, išpažinčių. Kunigas suprato, kad tikėjimo gyvenimas čia yra ypač reikalingas. A. Lipniūnas klausėsi išpažinčių net per spygliuotą vielą (pavyzdžiui moterų, atskirtų nuo savo vyrų) arba per atstumą teikė išrišimą viešai kariamiems ar šaudomiems kaliniams. Vėliau, perkeltas į vienuoliktą baraką, kunigas A. Lipniūnas kartu su kunigu Yla kiekvieną dieną aukodavo Šv. Mišias, padedant kitų kalinių, tarp jų Albino Makowskio, slapčia dalindavo Ostiją. Šv. Komunijos priėmimas kaliniams tapdavo stipria dvasine paguoda.

„Mirties žygis“ ir gyvenimo pabaiga

1945 m. sausio 25 d., artėjant sovietų frontui, pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Prasidėjo „mirties žygis“ – padalinti į 7 kolonas, 11 tūkstančių išsekusių kalinių buvo varomi į Vokietijos pusę. Jei kalinys atsilikdavo nuo kolonos, jis iš karto būdavo sušaudomas sargybinių.

Kun. A. Lipniūnas kartu su kitais kaliniais buvo priverstas dalyvauti šiame brutaliame žygyje. Nepaisant fizinio išsekimo, jis palaikė kitus kalinius dvasiškai, atlikdavo religines apeigas:

„Jis prieidavo prie suklupusiųjų, kad galėtų suteikti nuodėmių atleidimą ir palaimintų mirštantį kalinį.“[7]

Jis atiduodavo savo turimą maistą, taip pamaitindamas kitus nuvargusius kalinius. 1945 m. kovą jie pasiekė Lenkijos miestą Pucką, kuris jau buvo užimtas sovietų armijos. Taip kovo 12 d. per savo 40-tąjį gimtadienį kun. A. Lipniūnas tapo laisvas ir laikinai apsigyveno pas našlę Jankowską[8].

Nepaisant savo paties nepritekliaus, jis Pucke bandė organizuoti labdarą – rinko drabužius, kuriuos mainė į duoną ir dalindavo ją neturintiems maisto. Tačiau Pucke jis susirgo dėmėtąja šiltine, vėliau ir plaučių uždegimu. Nenorėdamas mirti, savo kambario šeimininkei susikrimtęs dalinosi: „Tiek ruoštasi, tiek išvargta, o dabar reikės…“[9].

1945 m. kovo 31 d., Didįjį šeštadienį, kun. Alfonsas Lipniūnas mirė ir buvo palaidotas Pucko miesto kapinėse. Dėka kalinių ir S. Ylos tvirto įsitikinimo dėl kunigo A. Lipniūno šventumo, jis buvo palaidotas kapinių centre atskirai nuo buvusių kalinių bendro kapo.

„Šventojo mirtis yra jo užgimimas, mes tikim, kad tavo mirtis, mūsų Broli, yra tavo pergalė. Ir šiandien mes meldžiamės ne už tave, kaip mirtingąjį, bet į tave, kaip šventąjį. […] Ir tavo balsas skambės ne tik Aušros Vartuose ir Jono bažnyčioje – jis skambės per visą Lietuvą. Ir tavo maldos stiprins visus.[10]

Beatifikacijos procesas

1989 m. rugsėjo 12 d. kunigo A. Lipniūno palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Lietuvoje, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje, kaip pageidavo vyskupas K. Paltarokas. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m. kreiptasi į Panevėžio vyskupą dėl beatifikacijos proceso pradėjimo, tačiau tuo metu vyskupija neturėjo kompetentingų žmonių šiam procesui vykdyti.

Kun. Alfonso Lipniūno šventumo pripažinimo siekimas prasidėjo 2006 metais, kai Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje tuometinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas inicijavo jo beatifikacijos procesą. Ši byla buvo kruopščiai ruošiama vyskupijos lygmeniu ir 2021 metais Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM sėkmingai užbaigė šį etapą. Parengta dokumentacija buvo perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje, taip pradedant antrąjį bylos nagrinėjimo etapą. Pradiniu bylos postulatoriumi buvo kun. dr. Robertas Pukenis, o nuo 2018 metų šias pareigas perėmė kun. Vitalijus Kodis.

Taigi kunigas A. Lipniūnas savo gyvenimo veiksmais išties liudijo Dievo tarno pavyzdį. Nepaisant brutalių santvarkų įsigalėjimo Lietuvoje, A. Lipniūnas netylėjo neteisybės akivaizdoje. Tai buvo žmogus, kuris rinkosi tiesą, meilę ir pagarbą žmogaus orumui. Tai tikrai įkvepiantis pavyzdys ir šiandienos pasaulio įtampose. Tad mes meldžiamės kunigo A. Lipniūno užtarimo, kad mūsų širdys ir darbai visada liudytų Kristų. Prašome, kad neteisybės akivaizdoje turėtume drąsos atstovauti tiesą ne aklos jėgos, o meilės ir tikėjimo galia.

Alfonsai Lipniūnai, melski už mus!

[1] Panevėžio kraštotyros muziejus, fondas 5490, b. R. 4809, p. 96

[2] 1940 10 28 LSSR NKVD komisaro Aleksandro Guzevičiaus raštas SSRS NKVD komisarui Lavrentijui Berijai, LYA, f. K-1, ap. 1, b. 149, p. 28, 39.

[3] Yla S. Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Monografijos apmatai, p. 121.

[4] Lipninckas A. Naujasis pasaulis. Įspūdžiai iš kelionės į Ameriką.

[5] 1943 12 19 A. Lipniūno laiškas vyskupui K. Paltarokui, PVKA, f. ALFA-33

[6] Gervydas A. [Antanas Kučas] Už spygliuotų vielų, p. 119

[7] V. Kodis, R. Laukaitytė, A. Bubnys Alfa p. 100

[8] Adresu ul. Jana III Sobieskiego, 5.

[9] Yla S. Žmonės ir žvėrys, p. 343.

[10] Kun. S. Ylos pamokslas pasakytas per A. Lipniūno laidotuves Pucke 1945 03 31. PVKA. f. ALFA – 198, p. 3.