Dievo šviesa prie mūsų kojų – AF atstovų konferencija 2025

Pirmąjį kartą dalyvavau Ateitininkų federacijos atstovų konferencijoje ir pasakysiu taip – aš nesu tradicinis ateitininkas. Vaikystėje nedalyvavau jaunučių ar moksleivių kuopose, vasaras leisdavau kaime ir Palangoje, o ne Berčiūnuose, o „Twix“ visą vaikystę man ir tebuvo batonėliu. Viena vertus, apmaudu, kita vertus, žinau, jog vis tiek esu ateitininkas. Esu, nes nuo paauglystės siekiau daryti daugiau. Netingėjau, o mokiausi ir dirbau dėl geresnio rytojaus sau ir savo aplinkai ir mano varomoji jėga buvo tikėjimas Kristaus mokymu. Kitaip tariant, esu paklydėlis ateitininkas, intuityviai gyvenęs šios organizacijos principais. Įžodį davęs tik kaip studentas, bet visuomet taip gyvenęs. Ir tokių „naujųjų“ ateitininkų atsiranda vis daugiau.

Pavyzdys – naujoji Studentų ateitininkų sąjungos valdyba. Šiemet ji sudaryta iš būtent „naujųjų“, idėjinių ateitininkų. Vos prieš keletą metų su organizacija susipažinusių studentų, tačiau iškart ją pamilusių dėl pačių Ateitininkų federacijos principų ir vertybių. Ką tai reiškia? Nemanau, jog nuo vaikystės ateitininkuose užaugusiems verta sunerimti. Jūsų niekas negali pakeisti. Tačiau reikia džiaugtis, nes gretos papildomos didesniu būriu pasiruošusių „Visa atnaujinti Kristuje“.

Šioji valdyba tam tikrai turės puikių resursų. Suvažiavimo metu Studentų ateitininkų sąjungos nuostatai buvo papildyti mokinyste, kaip vienu iš veikimo principų. Kaip apibrėžiama: „Mokinystė – tai kryptingas augimo sekant Kristumi procesas. (…) Esminis tarnystės kitiems elementas – asmeninis ryšys ir reguliarūs susitikimai, sekant paskui Kristų kartu.“ Tad naujoji Studentų ateitininkų sąjungos vizija – savo aplinką atnaujinti Kristuje pradedant nuo asmeninių santykių gyvynimo tikėjimo ir dvasinių studijų pagalba. Tai ne tik jau ne vienerius metus Lietuvos studentų aplinkoje pasiteisinantis metodas, bet ir viltingas žvilgsnis, atkreipiantis dėmesį į ateitininkų tėvų svarbiausiuoju pripažintą principą – katalikiškumą.

Džiugu, jog panašiai mąsto ir kitos federacijos sąjungos. Ar tai būtų Jaunučių ateitininkų sąjungos valdyba, besidalijanti meilės apraiškomis vaikų veiduose, ar įkvepianti Moksleivių ateitininkų valdybos pirmininkės Marijos Zaleskytės kalba apie kiekvieno širdyje įrašytą meilės poreikį, viena akivaizdu – mes visi trokštame bendrystės, o ji nuostabiausiai ir iki galo patiriama per bendrystę tikėjime. Tai tokia bendrystė, kuri suvienija darbams visam gyvenimui, iki pat sendraugio įžodžio. Kuri įkvepia pasikliauti bendražygiais ir gyvuoti kartą po kartos.

Taigi, aš nesu tradicinis ateitininkas. Ir būtent dėl to, aš turiu „pirmojo karto“ patyrimo privilegiją, vis iš naujo atrasti ir gėrėtis, kad Lietuva turi tokią nuostabią dovaną, kaip ateitininkai. Dinamišką, prie šiandienos prisitaikančią, tačiau tvirtą ir savo principuose nepajudinamą meilės ir bendrystės organizaciją. Ateitininkų federacijos pirmininkas Gediminas Plečkaitis savo kalbą pradėjo popiežiaus Pranciškaus mintimi, kad tikėjimas yra kaip šviesa, kuri kelią apšviečia tik tiek, kiek mums reikia, norint žengti kitą žingsnį. Pirmininkas tai pateikė kaip patarimą, ką daryti, kai vien tikėjimas neišsprendžia visų šios žemės problemų. Tačiau aš papildyčiau, jog būtent tai ir yra tas atsakymas į mūsų kasdienes problemas. Priimti tai kaip dovaną, kad Dievas nuolat prisitaiko prie mūsų aplinkybių. Dėl to Jo šviesa nešviečia toli iki pat kelio pabaigos, bet nusileidžia tiesiai prie mūsų kojų. Ten, kur mes esame. Tokioje organizacijoje, kurioje dirbama šiandien. Ir tai yra viltis.

Dar daugiau Ateitininkų federacijos atstovų konferencijos vaizdų atrasi čia

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai