„Teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ [1]
Tiriant Imanuelio Kanto samprotavimus apie bažnyčią, kaip pačią savaime ir jos idealą, juose atradau nuostabių dalykų, kurie patvirtina, kad per bažnyčią, iš tiesų, galime pasiekti Dievo karalystę žemėje. Nors toks kelias mums dar yra labai ilgas ir tolimas, tačiau negalime atmesti, tokios galimybės ir idėjos, kad ateityje galbūt mes visi būsime pajėgus tapti etine bendrija, kuri vadovaujasi, tik moraliniais įsakymais. Šiandien mes gyvenime teisinėje-pilietinėje (politinėje) būklėje – tai žmonių tarpusavio santykis, kuris yra pavaldus viešiesiems teisės dėsniams (valstybės įstatymams), tačiau ši būklė žmogui yra prievartinė. [2] Tokioje būklėje galima būtų norėti, kad piliečių sielos vadovautųsi dorybės dėsniais – tai, kas moralu ir teisinga savaime. Tačiau, kaip garsusis mąstytojas pats išsireiškia „Bet vargas įstatymų leidėjui, kuris į etinius tikslus (paremtus moralės dėsniais) orientuotus potvarkius norėtų įgyvendinti prievarta!“[3], tai sukurtų priešybę ir nepasitikėjimą valstybėje. Vis dėlto, pirma išsigryninkime, kas teisinei-politinei bendrijai, pagal jos dėsnius, principus ir valdymą yra priešinga.
Tai etinė bendrija, kuri pagal Imanuelį Kantą yra moralinė Dievo tauta. Joje žmonės vadovaujasi dieviškaisiais priesakais ir dorybės įstatymais (moralės dėsniai atitinka Dievo įstatymus), taip pat savo laisve pasirenka jungtis prie šios bendrijos. Skirtingai nei politinėje-teisinėje bendrijoje, etinė bendrija negali būti paremta prievarta, nes ji, tai – laisvė nuo prievartos[4], be to, žmogus, pasirenkantis moralę dėl prievartos, paprasčiausiai prieštarautų tokiems dėsniams. Nors filosofas pabrėžia, kad etinė bendrija yra sukuriama tik pačio Dievo, tačiau tai nepalieka vietos manyti, kad žmogus dabar turėtų būti neveiklus ir neprivalo prisidėti šio tikslo realizavimo. Tikrai ne. Žmogus kaip tik turi būti neabejingas ir veiklus, jam turi būti svarbi tokia moralinė bendrija, vedanti prie Dievo. Tad, žmogus privalo siekti savo moralinės paskirties išpildymo ir rūpintis moraliniais reikalais – gyvenant teisingą gyvenimą. Šitaip mes, kaip žmonių giminės visuma, galime pasiekti aukščiausiąją išmintį, kuri padės užbaigti „Dievo geranoriškas pastangas, kuriant Dievo karalystę žemėje.“. Taigi dieviškaisiais moraliniais įstatymais besiremianti etinė bendrija yra pavaldi bažnyčiai.[5] Čia išsiskiria du bažnyčios tipai: 1) Neregimoji bažnyčia – tai visų dorų (kurie gyvena teisingą, t.y moralės dėsniais paremtą gyvenimą) žmonių susivienijimas dieviškajai idėjai. 2) Regimoji bažnyčia – tai realių žmonių susijungimas į vieną visumą, kuris atitinka neregimosios bažnyčios idealą.[6] Todėl regimoji bažnyčia tampa Dievo (moraliosios) karalystės atstove žemėje, nes per ją žmonės susijungia į vieną visumą, kurioje ir siekia neregimosios (vidinės) bažnyčios idealo (tai visų dorų žmonių susivienijimas bei laikymasis moralinių ir dieviškųjų principų). Tikroji (regimoji) bažnyčia yra ta, kuri žmonių darbais atvaizduoja moraliniais principais paremtą Dievo karalystę žemėje.
Imanuelis Kantas išskyrė tikrosios (regimosios) bažnyčios požymius: 1) Visuotinumas – žmonių sukurta vienovė, paremta bendru tikslu, kuris būtinai veda į visuotinį susivienijimą vienintelėje bažnyčioje. 2) Pobūdis – susivienijimas, kylantis iš moralinių paskatų, o ne dėl kitokių šališkų ir savanaudiškų ketinimų. 3) Laisvės santykis – santykiai tiek tarp bažnyčios narių, tiek tarp bažnyčios ir politinės valdžios yra demokratinio pobūdžio. 4) Įstatymų nekintamumas – jie turi būti paremti patikimais aprioriniais pagrindiniais teiginiais ir būti nekeičiami. [7]
Taigi etinė bendrija, kaip bažnyčia, neturi politinei sistemai būdingo valdymo (tai nėra monarchinis, aristokratinis ar demokratinis valdymas). Imanuelis Kantas tikrąją bažnyčią nuostabiai sulygina su namų bendruomene (šeima), kuri yra vadovaujama neregimo moralinio tėvo (Dievo), kuris stiprina žmogaus valią, o šie garbindami jį sukuria bendrą, ilgalaikį ir savanorišką širdžių susivienijimą.[8] Etinė bendrija sudaro grynąjį religinį tikėjimą, kuriame žmonės gyvena pagal moralės dėsnius, t.y Dievo įsakymus ir kuris leidžia mums pasiekti galutinį moralinį mūsų tikslą. Toks moralinis (grynasis) tikėjimas kyla iš mūsų grynojo proto. [9] Taigi žmogus, kuris savo laisva valia gyvena teisingą gyvenimą, pagal moralės dėsnius arba dar kitaip kategorinį imperatyvą, tampa Dievui mielu žmogumi. Tokį gyvenimo būdą taikantis žmonės sukuria etinę bendriją ir padeda Dievui įkurti dangaus karalystę žemėje. Taigi, svarbu paminėti: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!“ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“.[10]. Kad galėtume turėti tokią regimąją (tikrąją) bažnyčią, privalome pradėti nuo savęs ir nuo mūsų gyvenimo, intencijų ir veiksmų būdo pertvarkymo. Svarbu yra turėti pavyzdį, siekiant tokio idealo, todėl Imanuelis Kantas būtent grynojo tikėjimo pavyzdžiu išskiria Jėzų Kristų (Dievo sūnų). Jis savo šventumu mus moko, ką reiškia atlikti savo moralinę pareigą (nešti savo gyvenimo kryžių), ką reiškia tikėti, mylėti priešą, kaip save patį ir t.t. Jis rėmėsi aukso taisykle: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“[11], tuo, apie ką Kantas kategoriniame imperatyve rašo: „Elkis taip, kad tavo valios maksimą visados galėtų kartu būti visuotinių įstatymų leidimo principas“, dėl to moraliniai principai, kurie nurodo, kad veiksmas turi būti atliekamas dėl jo paties moralumo, o ne siekiant kažkokio išorinio tikslo ar naudos – tai turėtų būti mūsų, kaip žmonijos, aukščiausio moralės principo įgyvendinimo būdas. Taip pat, jeigu mūsų moralės veikimui reikėtų atramos, mes visados galime atsigręžti į dešimt Dievo įsakymų, kuriuos randame Šv. Rašte, Išėjimo knygoje. Pagal Katalikų Bažnyčios interpretaciją šie įsakymai skamba taip:
- Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
- Netark Dievo vardo be reikalo.
- Švęsk sekmadienį.
- Gerbk savo tėvą ir motiną.
- Nežudyk.
- Nepaleistuvauk.
- Nevok.
- Nekalbėk netiesos.
- Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters.
- Negeisk svetimo turto. [12]
Šie įsakymai teoriškai padeda grynajam mūsų protui įsisavinti moralės dėsnius. Kai protingųjų būtybių bendrija – žmonija vadovausis šiais įstatymais ir kategoriniu imperatyvu savo noru, negeisdama jokios naudos ir palaimos iš to, tuomet jie savo valia laisvai galėtų susijungti į etninę bendriją, kurioje nereikėtų statutinių įstatymų (valstybės sukurtų), nes aukščiausias įstatymas būtų Dievo (moraliniai įstatymai).
Tad, galiausiai, pilnai veikiant ankščiau išvardintiems kriterijams, pasieksime ir tikrąją bažnyčią, kuri yra prilyginama arčiausiai Dievo žemės idealo. [13] Imanuelio Kanto samprotavimai apie tikrąją bažnyčią ir etinę bendriją pabrėžia, kad tikrąją Dievo karalystę žemėje galima pasiekti, būtent per moralinius principus ir dieviškuosius priesakus. Filosofas išskyrė neregimąją ir regimąją bažnyčias, pastarąją laikydamas Dievo karalystės atstove žemėje. Tad moralės dėsniai, grįsti grynojo tikėjimo ir kategorinio imperatyvo principais, yra pagrindas, kuriuo vadovaudamiesi žmonės gali sukurti etinę bendriją savo pastangomis. Ši bendrija, kuriama laisvai ir be prievartos, siekia įgyvendinti Dievo valią, taip artindama žmoniją prie aukščiausios moralinės išminties ir dieviškumo.
[1] Mt, 6,10
[2] „Religija vien tik proto ribose“, Vilnius, Pradai, 2000, 117
[3] Ten pat, 118
[4] Ten pat, 118
[5] „Religija vien tik proto ribose“, Vilnius, Pradai, 2000, 121-123
[6] Ten pat, 125
[7] Ten pat, 125-126
[8] Ten pat, 126
[9] Ten pat,127-129
[10] Mt, 7:21
[11] Mt, 7:12
[12] Iš, 20, 3-13
[13] Ten pat, 124-126