Dievo Gailestingumas už 16 tūkstančių kilometrų: Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas Samoa saloje

Gegužės 20–26 dienomis Samoa sostinėje Apijoje vyko Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas. Šis kongresas – penktasis, jie pradėti rengti 2008 m. Pirmasis įvyko Romoje, kiti – Krokuvoje, Bogotoje, Maniloje. Šįkart, po kelių renginio datos atidėjimų dėl pandemijos, Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas nusikėlė į Ramiajame vandenyne esančią vieną mažiausių pasaulio valstybių, kurią nuo Europos skiria 16 tūkstančių kilometrų. Šiuos kilometrus įveikė ir nedidelė delegacija iš Lietuvos – arkivyskupas Gintaras Grušas, Inesa Čaikauskienė ir Mykolas Juozapavičius. Šiltą birželio pavakarę Inesa dalijosi įspūdžiais jaukioje Šv. Faustinos namelio verandoje Antakalnyje, Vilniuje, iš kur pradėjo sklisti Dievo Gailestingumo žinia.

Pasaulio pakrašty. Kodėl Samoa?

Pasakodama įspūdžius, Inesa dalijasi, kad šio regiono žmonėms užsiminusi, jog jie gyvena pasaulio pakrašty išgirdo atsakymą: „Tai jūs mums esate pasaulio pakraštys“. Bet išties natūraliai kyla klausimas, kodėl šį kongresą, iki tol sulaukusį didelio susidomėjimo ir dalyvių skaičiaus iš viso pasaulio, sumanyta rengti tokioje daug kam Vakaruose mažai girdėtoje ir sunkiai pasiekiamoje šalyje – tolimoje, keistoje, neįprastoje vietoje ir laike. Inesos teigimu, aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra, matyt, Dievas pasirenka vietą ir laiką, kaip kažkada buvo pasirinktas ir Vilnius. Tačiau taip pat buvo justi ir vietos arkivyskupo Alapati Lui Mataeliga, kuris, deja, išėjo į amžinybę nesulaukęs kongreso, pastangos pakviesti rengti šį renginį būtent pas juos. Inesa liudija, kad atvykus tapo visiškai suprantama, jog šiai vietai ypač reikėjo tokio renginio: „Samoa nutolusi nuo visų žemynų, kuriuose vyksta svarbiausi katalikams renginiai, o žmonės ten dega gyvu tikėjimu, džiaugsmu, yra įkvėpti Gailestingumo žinios, ji jiems be galo svarbi“. Todėl šis kongresas buvo pastiprinimas ir dovana šiai mažai šaliai ir visam aplinkiniam regionui, nes didžioji dalis dalyvių buvo būtent iš aplinkinių šalių ir salų. Samoa ir aplinkinės salos – nėra labai turtingos šalys, todėl dalyvauti tokiame renginyje, jei jis vyktų Europoje, įveikti tas dešimtis tūkstančių kilometrų, o ir atvykti aplankyti piligriminių vietų daugeliui šalies gyventojų nebūtų įmanoma. Mes irgi dabar išgirdome ir žinome, kas toji Samoa. Kongresas jiems atnešė ir daug iššūkių – kelis sykius atidėtas, prieš pat renginį ištikusi vienintelio arkivyskupo, pagrindinio kongreso globėjo, mirtis. Jie liko kaip avys be piemens, tačiau Inesa dalijasi, kad patys organizatoriai liudijo, kiek daug patirties ir supratimo atnešė šie visi iššūkiai ir apskritai renginio organizavimas. 

Samoa išsiskiria savo klimatu – tai atogrąžos, kuriose itin karšta ir drėgna, sunku įkvėpti. Inesa pasakodama įspūdžius juokavo: „Išlipusi iš lėktuvo pagalvojau, kad vis dėlto negalėčiau būti misionierė. O pirmą dieną vis kartojau sau, kaip nuostabu, kad mes turime keturis metų laikus – sunku įsivaizduoti, kaip galima nuolat matyti tą patį, kad ir nuostabų vaizdą, nuolat jausti karštį ir drėgmę, laikyti užtrauktas langų užuolaidas“. Tačiau ši mintis keitėsi apsipratus ir susipažinus su šalies kultūra. Žmonės gyvena labai paprastai, ir toks paprastas gyvenimo būdas mums jau gali pasirodyti itin tolimas ir keistas. Paprastumas glūdi visame kame – kasdienybėje, požiūryje į šeimą, vaikus, darbą, maldą. Atvykusius nustebino labai ryški bendruomenės svarba: „Važiuodami pakeliui vis matydavome, kad yra namas, o priešais jį stovi dar vienas dažnai net didesnis pastatas. Kilo klausimas, kam jie naudoja tokį pastatą. Pasirodo, tai yra bendruomenės susitikimų vietos, kuriose šeimos meldžiasi (kai kuriose vietose tarp 6–7 valandos yra įprastas laikas maldai, vadinamas Sa), aptaria svarbiausius klausimus, problemas, dalijasi kasdienybe“.

Šalyje labai svarbų vaidmenį šioms bendruomenėms palaikyti atlieka Bažnyčia, nors jų čia yra įvairių, vyrauja krikščioniška dvasia, yra katalikų ir anglikonų. Katalikybę išpažįstančių – apie 20 procentų. Jų tikėjimo praktikoje gražiai išryškėja šalies kultūra ir tradicijos. Inesa dalijasi: „Jų tikėjimas man atrodo labai džiugus ir pakilus. Įspūdingos architektūros katedra, nepaprastas giedojimas, Šv. Mišių metu visi apsirengę šviesiai, rankomis supintus gėlių vainikus gauna kiekvienas ateinantis į Šv. Mišias. Į Šv. Mišias jie eina kaip į džiaugsmingą susitikimą su Viešpačiu. Jų metu atnašas lydi čiabūviu apranga vilkintys bendruomenės nariai su šūksniais ir tradicinių šokių elementais. Jausmas toks stiprus – tarsi visa gentis palydėtų Karalių, Viešpačių Viešpatį į altorių.“

Liudyti Gailestingumą

Gailestingumo kongreso programą sudaro paskaitos ir liudijimai, tam buvo skirta kiekvienos renginio dienos pirma dalis. Paskaitos ir liudijimai, o ir apskritai pats renginys sumanytas tam, kad būtų aktualizuotas, parodytas, nuolat liudijamas Dievo Gailestingumas. Inesa primena, kad 2000 m., kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė ses. Faustiną šventąja, kalbėjo, jog trečiojo tūkstantmečio pagrindinė žinia žmogui yra Dievo Gailestingumo žinia. Jis sakė, kad mes nežinome, ką mums atneš ateitis – matome technologinį progresą, pasiekimus, tačiau bus ir daug nusivylimų, skausmo, įtampos, nusikaltimų žmogaus orumui. Visa tai, ką mums atneš ateitis, ieškos atramos ir paguodos, kuri slypi Gailestingumo žinioje. Po Jono Pauliaus II mirties Gailestingumo mylėtojai pradėjo rutulioti kongreso idėją, kad ši žinia neliktų užmiršta, o būtų gyva, aktualizuojama, vis prisimenama tame laikmetyje, vietoje, tuose įvykiuose, kuriais gyvenama. Kongreso metu skaitomi pranešimai sustiprina kiekvieną dalyvį, jie yra apie Dievo Gailestingumo veikimą žmogaus gyvenime. Čia galima išskirti kelis pranešimus, kurių pagrindines mintis Inesa pasižymėjo užrašuose. Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos, kuriai priklausė ir šv. Faustina,  sesuo Teresa de la Fuente cituodama Jono evangelijos 3 skyriaus 16 eilutę („Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“) priminė evangelinės žinios esmę, o į Dievo Gailestingumo paveikslą kvietė pažvelgti kaip į Velykų slėpinio iliustraciją – prisikėlusį ir laiminantį Kristų, iš kančios perėjusį į gyvenimą. Jo rankose kančios ženklai (vinių dūrių vietos), iš ietimi perverto šono išbėgęs vanduo ir kraujas – mirties konstatavimo ženklas ir Dievo meilės iki mirties įrodymas. Užrašas po paveikslu, kurį Jėzus perdavė per šv. Faustiną, yra vienintelis Dievo prašymas žmogui – pasitikėti Jėzumi, kalbėti su juo tiesiai ir asmeniškai, atnešti jam savo gyvenimą, kad Dievas galėtų teikti žmogui reikiamas malones. Pasaulyje gerai žinomas Gailestingumo žinios skleidėjas Šiaurės Amerikos marijonų vienuolijos prioras tėvas Chrisas Alaras viename iš savo pranešimų Gailestingumo žinią atskleidė trijomis įsimenamomis frazėmis: melsti Dievą gailestingumo, būti gailestingiems vieni kitiems ir visiškai pasitikėti Dievu. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas buvo paprašytas prisiminti jubiliejinius Gailestingumo metus (2016 m.), tačiau savo pranešime jis aptarė platų jubiliejinių metų kontekstą, nes Dievas veikia per istoriją, o ne tik per vieną renginį. Taigi, jis išskyrė 1933 m. vykusį Atpirkimo jubiliejų, kurį užbaigiant Vilniuje buvo pirmą kartą pagerbtas Dievo Gailestingumo paveikslas, kun. M. Sopočka tąsyk pamoksluose akcentavo Dievo Gailestingumą. Kitas svarbus istorinis momentas – Jono Pauliaus II pontifikatas, nes jo metu Katalikų Bažnyčioje išplito Gailestingumo pamaldumas, taip pat arkivyskupas minėjo 2000 m. jubiliejų, Faustinos paskelbimą šventąja bei Gailestingumo žinią, kurią popiežius siuntė kaip gyvybiškai svarbią trečiojo tūkstantmečio žmogui. Paminėti ir 2008 m., kai popiežius Benediktas XVI palaimino Pasaulinių Gailestingumo kongresų idėją bei 2016 m., kuriuos popiežiaus Pranciškus paskelbė jubiliejiniais metais, norėdamas visais įmanomais būdais pasiekti kiekvieną žmogų, ne tik tą, kuriam jau brangus ir atrastas Gailestingumas. Išskirtas ir šiuo metu vykstantis Sinodas, artėjantys jubiliejiniai metai Romoje ir Atpirkimo jubiliejus, vyksiantis 2033 m. Štai tokio Gailestingumo šimtmečio kontekste gyvenam ir jį galime įvertinti tik iš laiko perspektyvos. O mūsų Vilnius – viso to dalis, galima sakyti, pradžios taškas. Arkivyskupas kvietė visada prisiminti, kad Evangelijos pagal Luką 15 skyrius yra skirtas visiems, kurie jaučiasi pasimetę, nes ten sudėti palyginimai apie gailestingąjį Dievo veikimą. 

Kita svarbi kongreso dalis – malda. Po pranešimų ir liudijimų vykdavo adoracija, kasdien – Šv. Mišios. Po pietų renginio dalyviai keliaudavo lankyti vis kitų Samoa parapijų, jose dažniausiai švęsdavo Šv. Mišias, vykdavo agapė bei kultūrinė programa. Kongreso metu vyko Kryžiaus kelias, bet ne mums įprastu būdu aplankant Kryžiaus kelio stotis, tačiau pagrindines scenas vaidinant žmonėms. Taip kongresas tampa erdve susitikti ir bendrauti, pažinti vieniems kitus. Inesa dalijasi, kad bendraujant su žmonėmis atsiskleidė gražus jų maldos ir darbo santykis – dirbti paprastus kasdienius darbus ir su meile, atsidavimu melstis. Malda jiems yra didžiausias džiaugsmas. 

Susitikimas Vilniuje

Apie Vilnių kongrese buvo kalbama daug. Pirmiausia dėl to, kad renginyje dalyvavo arkivyskupas Gintaras Grušas, skaitė pranešimą, aukojo Šv. Mišias, bendravo su dalyviais parapijose. Taigi, žmonės apie Vilnių sužinojo per žmogišką santykį su arkivyskupu. Daugelis kitų kalbėtojų taip pat pranešimuose ar liudijimuose minėjo Vilnių. Pavyzdžiui, buvo atvykę ir tėvai marijonai iš Amerikos, Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos seserys. Jie taip pat kalbėjo apie Vilnių kaip Gailestingumo žinios pradžios vietą, Gailestingumo paveikslą. Beje, originalaus dydžio Dievo Gailestingumo paveikslo drobė taip pat pasiekė Samoa – lietuvių delegacija ją paliko Dievo Gailestingumo šventovei kalnuose, šalia kurios palaidotas arkivyskupas, taip siekęs, kad kongresas vyktų Samoa. 

 Renginio pabaigoje buvo paskelbta, kad kitas Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas 2026 m. vyks Vilniuje. Inesa, kuri atsakinga už kongreso organizavimą, dalijasi, kad smagu perimti estafetę, nors su džiaugsmu gauname ir didelę atsakomybę: „Tai yra malonė ir atsakomybė, bet labiausiai tikiuosi, jog šis renginys bus liudijimas mums patiems, kad pamaldumas Dievo Gailestingumui yra labai gyvas visame pasaulyje ir kad čia, Vilniuje, esame gavę nepaprastą dovaną. Samoa vykusiame kongrese vis tik dalyvavo daugiausia Okeanijos regiono tikintieji, todėl Vilniuje vykstantis kongresas bus po ilgesnės pertraukos ir galime sulaukti itin daug dalyvių“.

Visą informaciją apie Vilniuje vyksiantį Pasaulinį Gailestingumo kongresą rasite www.wacomvilnius.org