„Dievas jo nenuvylė“. Pokalbis su kun. Donatu Litvinu apie Dievo tarną vyskupą Vincentą Borisevičių

– Kas yra šios baltos storos knygos ant stalo? – kažkada besisvečiuodama Telšiuose užklausiu bičiulio, Telšių krašto ateitininkų dvasios vado kun. Donato Litvino.

– Čia Vincento Borisevičiaus byla, su kuria šiuo metu dirbu.

Po šio atsakymo, atrodo, taip natūraliai kyla klausimas po klausimo, į kuriuos kun. Donatas kantriai atsako – nuo pirmųjų reakcijų sužinojus apie tapimą postulatoriumi iki detektyvinių istorijų beieškant sovietų nukankinto, nužudyto, bet žmonių istorijose gyvo Dievo tarno. Asmeninis pokalbis, kuris dėl savo turtingumo labai organiškai tapo vertu atsirasti žurnalo puslapiuose.

Ruduo daug kam asocijuojasi su nauja pradžia. Vieniems tai nauji mokslo, studijų metai, kitiems naujų projektų, darbų pradžia, Bažnyčioje pasiruošimo įvairiems sakramentams pradžia. Su kokiu nusiteikimu, planais, lūkesčiais žengi į rudenį?

Kai mokiausi mokykloje, nebuvau pats geriausias mokinys. Toks vidutinis. Bet man patikdavo eiti į mokyklą. Rugsėjo 1-oji man kelia nostalgiją. Tai būdavo graži šventė, susitikimas su mokytojais, bendraklasiais po vasaros atostogų. Dėl to jau baigęs mokyklą ir mokydamasis kunigų seminarijoje ir vėliau studijuodamas Romoje ar dabar gyvendamas Telšiuose džiaugiuosi mokslo metų pradžia. Kartais pakviečia į mokyklą pasveikinti jos bendruomenę. Tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi tą pozityvumą bei žinią, kad mokslas yra auginantis, brandinantis, to susitikimo metu perduoti. Juk mokykla šalia Bažnyčios yra ir dorybių perdavimo kelias.

O patį rudenį sutinku kaip Dievo dovaną. Iš tikrųjų kaip ir kiekvieną metų laiką. Žinoma, vasarą tie darbai, kuriuos įprastai dirbu, sulėtėja, pasineriu į kitas veiklas, o rudenį pasitinku vėl intensyviai tęsdamas savo pagrindinę veiklą – postulatoriaus darbą Dievo tarno arkivyskupo Vincento Borisevičiaus paskelbimo palaimintuoju byloje.  

Papasakok plačiau, ką reiškia būti postulatoriumi. Kaip juo tapai?

Kai baigiau kunigų seminariją, šviesios atminties vyskupas Jonas Boruta pašventino mane į kunigus ir nusprendė mane išsiųsti studijuoti į Romą, kad pagilinčiau Bažnyčios istorijos žinias. Pasikeitus vyskupui, kai Telšių vyskupu tapo Kęstutis Kėvalas (dabartinis Kauno arkivyskupas), kaip tik baigėsi Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus byla vyskupijos fazėje. Vyskupas atsivežė tą bylą į Romą, o kartu su ja ir man skirtą dekretą sakydamas: „Skiriu tave Vincento Borisevičiaus bylos postulatoriumi“. Man tai buvo staigmena, nuostaba maišėsi su išgąsčiu ir nerimu dėl per didelio darbo mano gležniems pečiams. Akys prisipildė ašarų, stovėjau, žiūrėjau į vyskupą, lingavau galva ir sakiau: „Ekscelencija, aš tikrai nepajėgus, nesugebėsiu, nemokėsiu dirbti šito darbo“. O tuo tarpu vyskupas paėmęs labai tėviškai už pečių (juk vyskupai yra kaip tikri tėvai kunigams) mane nuramino ir sako: „Donatai, viskas bus gerai… palengva… pabaik studijas… tu padarysi, pirmyn…“

Kad taptum postulatoriumi, reikia pabaigti ne tik ne vienas studijas, bet ir specialius kursus, skirtus postulatoriams. Juose apmokoma, kaip dirbti su bylomis tiek vyskupijos, tiek Romos lygmeniu. Į šiuos kursus po oficialaus skyrimo ir užsirašiau. Mokiausi, kaip rinkti, susisteminti informaciją apie kandidatą į šventuosius. Juk tai yra teisminis procesas, tad labai svarbu išlaikyti visas procedūras, tikslumus, kažko nepraleisti, nesufalsifikuoti. Taip pat turi nuolat bendrauti su Šventųjų skelbimo dikasterija. Jie dirba su daugybe bylų iš viso pasaulio, tad tai, kas mums yra aišku apie tam tikrą konkrečioje vyskupijoje gyvenusį kunigą, vienuolį ar pasaulietį, jiems tikrai nėra aišku (šypsosi). Būtent dėl to postulatorius turi labai preciziškai, stropiai, uoliai, sistemiškai ir net teisiškai padaryti šį darbą. To ir mokomės studijose. Žinoma, postulatorius nėra vienintelis, dirbantis šioje byloje. Yra visa komanda, kuri renka informaciją, daro apklausas, ieško žmonių, kuriuos būtų galima apklausti, dalyvauja ir istorikai. Tai yra daug žmonių, kurie nemokamai, iš idėjinių paskatų skiria savo laiką.

Kai byla jau yra atvežama į Romą, didžiausias darbas tenka postulatoriui. Jau nebelieka kitų žmonių – tik postulatorius ir relatorius. Pastarasis yra kaip darbo vadovas, šiam darbui, kuris yra vadinamas positio, vadovaujantis iš Šventųjų skelbimo dikasterijos. Positio yra jau visos vyskupijos lygmeniu surinktos medžiagos susisteminimas, apibendrinimas, aprašymas. Mano atveju vyskupijos lygmeniu jau nereikėjo dirbti, tad pabaigęs kursus, išlaikęs egzaminus, tęsiau darbą Romos lygmeniu (Romos fazėje, kaip mes vadiname).

Užsiminei apie tas skirtingas bylos fazes? O nuo ko viskas prasideda? Kas tampa akstinu konkretaus žmogaus bylai atsirasti?

Kaip makabriškai beskambėtų, pirmoji sąlyga užvesti bylą apie kandidatą į šventuosius (pradžioje į palaimintuosius, o po to į šventuosius) yra jo mirties faktas. Tai yra būtina sąlyga. Bet kokiam šioje žemėje dar gyvenančiam žmogui, nepaisant jo garbingumo, byla negali būti užvesta. Byla užvedama asmeniui, kuris yra jau miręs ir apie kurį sklinda taip vadinamas Fama sanctitatis (lotyniška frazė, dažniausiai į lietuvių kalbą verčiama kaip šventumo garsas). Tikriausiai gyvenime turėjome senelius ar kitus artimuosius, kurie mums atrodė šventai gyvenantys, bet jiems mirus nesiekiame, kad Vatikanas juos paskelbtų šventaisiais. O kai mirus kokiam žmogui pasklinda šventumo garsas, tai reiškia, kad gyvieji ne tiesiog kalba ar apkalba jį, bet galbūt meldžiasi, gal eina prie jo kapo ar palaidotų palaikų, patiria labai privačias, asmeniškas malones ir tą jautriai išgyvenę pradeda dalintis. Kai šis šventumo garsas pasiekia vyskupo ausis per kitus žmones (ir čia neturiu omeny kokias apkalbas) ar koks parapijos kunigas konkrečiai vyskupui pasako: „Ekscelencija, mūsų parapijoje / šventoriuje / kapinėse yra palaidotas dvasininkas ar pasaulietis, prie kurio žmonės vis eina melstis… reikia kažką daryti“,  tuomet vyskupas kreipiasi į Šventųjų skelbimo dikasteriją ir sako (taip vaizdingiau pasakysiu): „Mano vyskupijoje tikintieji eina, meldžiasi prie to kapo, ten kažkas vyksta, ir aš, kaip vyskupas, negaliu šių procesų sustabdyti, negaliu Dievo malonei užverti kelių ir statyti sienų, todėl prašom leisti mums pradėti atitinkamą procesą apie tą mirusį asmenį.“ Tuomet Šventasis Sostas, Šventųjų skelbimo dikasterija prašo atsiųsti trumpą informaciją apie asmenį (biografiją), kad būtų galima padaryti pirminę išvadą, jog iš šios minimalios informacijos nematome didelių prieštaravimų ar kontrastų to asmens gyvenime. Tuomet Šventųjų skelbimo dikasterija duoda nulla osta (patvirtinimą, kad nėra nieko prieštaringo) ir leidžia vyskupui pradėti kandidato į palaimintuosius bylą. Jis suburia tribunolą, teisėjus, notarus, kitus dalyvius ir pradeda bylą vyskupijos lygmeniu (t. y. vyskupijos fazė).

Tuo metu apie tą kandidatą yra renkama visa medžiaga – biografinė informacija, nuotraukos, parašyti straipsniai, netgi apie jį kas buvo parašyta. Vėliau jau renkami žmonių, kurie yra matę tą kandidatą į šventuosius ir yra bendravę, liudijimai. Kita kategorija – tų žmonių liudijimai, kurie yra girdėję apie tuos, kurie yra matę ir bendravę su kandidatu. Tai skirtingos šaltinių kategorijos, jų liudijimai gali kiek skirtis. Visi šie liudijimai fiksuojami. Taip pat vyskupijos fazėje suburiama istorikų komisija, kurie išsamiai aprašo visą kontekstą, kuriame gyveno kandidatas į šventuosius.

Tuo metu, kai byla vyksta vyskupijos lygmeniu, kandidatas į šventuosius jau turi titulą – jis yra vadinamas Dievo tarnu. Šį titulą kandidatas gauna tada, kai prasideda jo byla (kitaip tariant, kai gauna nulla osta). Kai apie Dievo tarną surenkama visa įmanoma medžiaga, išpildomi vyskupijos fazėje reikalingi kriterijai, tada vyskupas užbaigia procesą vyskupijos lygmeniu, yra pasirašomi reikalingi dokumentai, paliudijimai, kad visa informacija surinkta tikslingai, sąžiningai, niekas nėra nuslėpta, pameluota (beje, visų liudijimai fiksuojami davus priesaiką). Po bylos uždarymo vyskupijos lygmeniu ji persikelia į Romą.

Kaip tuomet atrodo bylos „gyvenimas“ Romoje?

Šventųjų skelbimo dikasterijoje byla yra atidaroma, pareigūnai apžvelgia pirminius dokumentus. Kadangi medžiagos kiekis yra labai didelis, dikasterijoje peržiūrima tik pirminė informacija – vyskupo atsiųstas aprašymas, liudijimai, kad procesas atliktas sąžiningai, stropiai, teisingai. Po šios apžiūros dikasterija paskelbia: „Prasideda Romos fazė“. Romos fazėje reikia paskirti postulatorių. Tai gali būti tas pats postulatorius, kuris dirbo vyskupijos fazėje, bet gali būti paskirtas ir naujas. Pastarasis atvejis įvyko ir Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus byloje, kai buvau skirtas jos postulatoriumi. Šį darbą tęsiu iki šiol. Postulatoriaus darbas šiame etape – visą didžiulį informacijos kiekį susisteminti, apibendrinti, išryškinti tai, kas svarbiausia, nesismulkinti detalėse. Visa tai reikia dikasterijai pateikti italų kalba.

Čia norėčiau paaiškinti vieną dalyką – visos visame pasaulyje įvykusios, vykstančios ir vyksiančios bylos vykdomos vienu iš trijų kelių. Kitaip tariant, kandidatas į šventuosius gali juo tapti vienu iš trijų būdų – dorybių keliu, kankinystės keliu arba gyvenimo paaukojimo keliu. Šį aspektą svarbu paminėti, nes postulatorius, konsultuodamasis su relatoriumi, turi nuspręsti, kuris iš trijų kelių yra apie kandidatą į šventuosius. Kai pasirenkamas kandidato dorybių kelias, yra išryškinamas nepraprastas gyvenimo būdas, jo gyvenime atsiskleidžia netgi, galima sakyti, lengvai antgamtiška dorybė. Šiuo atveju, kad kandidatas būtų paskelbtas palaimintuoju, yra reikalingas stebuklas, ir dar vienas stebuklas, kad būtų paskelbtas šventuoju. Antrajame – kankinystės – kelyje reikalinga atskleisti, kad kandidatas į palaimintuosius patyrė kankinystę – ne šiaip kokią, bet in odium fidei (iš neapykantos tikėjimui). Kitaip tariant, kandidatas buvo nukankintas, praliejo kraują ir mirė būtent dėl Kristaus, o ne dėl kokių politinių ar kitų priežasčių. Trečiasis kelias – tai gyvenimo paaukojimo kelias. Jį 2016 metais įvedė popiežius Pranciškus. Iki tol buvo tik du keliai. Šiuo keliu vyksta byla tada, kai kandidatas į palaimintuosius paaukojo savo gyvenimą. Pavyzdžiui, sesė vienuolė misijoje Afrikoje slaugo sunkia užkrečiama liga sergančius ligonius. Po to (yra tam tikri terminai) ji pati užsikrečia ir nuo šios ligos miršta. Kitaip sakant, ji gali apsispęsti nedaryti šio darbo, bet ji darė ir pasiaukojo. Bet tai nebuvo kankinystė, ji nemirė dėl Kristaus pagal kankinystės apibrėžimą. Beje, šis kelias iš dalies galėtų būti taikomas mums puikiai žinomam šventajam Maksimiljonui Kolbei. Nors jo byla buvo kankinystės kelias, nes jis mirė kankinio mirtimi, bet kartu jis savo gyvenimą paaukojo, kad išgelbėtų kito žmogaus gyvybę.

Dirbdamas su Vincento Borisevičiaus byla, aš jau neskiriu daug dėmesio jo dorybių keliui, man nereikia žiūrėti ir į gyvenimo paaukojimo kelią, nes dirbu ties jo kankinyste. Per aprašytus liudijimus, straipsnius, jo paties sakytus pamokslus, kitą surinktą medžiagą, istorinį kontekstą turiu išryškinti jo kankinystės fenomeną, parodyti, kad jis tikrai buvo persekiojamas, kankintas ir savo kraują praliejo dėl Kristaus.

Kai positio jau parašytas, jis atiduodamas į Šventųjų skelbimo dikasteriją. Šią medžiagą svarsto teologų ir istorikų komisijos, o jei kandidatui į palaimintuosius reikalingas stebuklas, bylą svarsto ir medikų komisija. Kai svarstoma kankinystės byla, palaimintajam nereikalingas stebuklas (jo gyvenimas ir pralietas kraujas jau laikomas stebuklu). Šios komisijos apsvarsto ir balsuoja už tą positio. Po šio balsavimo yra padaroma positio santrauka, kuri išsiuntinėjama visame pasaulyje esantiems kardinolams, vyskupams (daugiau nei 30 žmonių grupei), kurie pagal popiežiaus paskyrimą priklauso Šventųjų skelbimo dikasterijos komisijai. Perskaitę kandidato į palaimintuosius santrauką, jie svarsto, ar jų vyskupijoje, jų šalyje galėtų būti pamaldumas šiam asmeniui arba kažkoks šventumo garsas iš šios surinktos medžiagos; ar tikrai šis asmuo nėra tiesiog gera asmenybė, nuostabus žmogus, nuveikęs daug gerų darbų, ar jis tikrai yra Dievo akivaizdoje, ir žmonės galės melstis per jį prašydami Viešpaties malonių. Vatikanui gavus grįžtamąjį ryšį po šio etapo, jei jis maksimaliai teigiamas, paruošiama trumpa santrauka, kuri pristatoma popiežiui. Popiežiui perskaičius šią medžiagą ir po ja pasirašius, Dievo tarnas tampa garbinguoju Dievo tarnu. Nuo tos akimirkos jau gali būti pradėtas procesas, paskelbiant asmenį palaimintuoju.

Pokalbyje vis girdžiu žodžius „byla“, „teismas“ „tribunolas“, „liudijimai“. Skamba taip, lyg žmogus būtų teisiamas, nors iš tiesų jį norima iškelti. Kodėl abiem atvejais vartojamos tos pačios sąvokos?

Terminija gali skambėti klaidinamai turint tą kontekstą, kuriame mes gyvename, bet teismas yra būtinas, kad pilnai išlaikytume objektyvumą. Kai civiliniuose teismuose teisiamas nuožmus, sunkus nusikaltėlis, kurio nusikaltimai visiems aiškūs ir žinomi, vis tiek vyksta teisminis procesas, kad kiek įmanoma būtų objektyviai išsiaiškintos visos įmanomos aplinkybės, priežastys. Taip ir kandidatų į šventuosius bylose teismas reikalingas tam, kad kandidatas būtų kiek įmanoma objektyviau pristatomas. Tiek mano baigtuose postulatorių kursuose, tiek vadovėlinėje medžiagoje yra rašoma, kad nereikia pristatyti kandidato į šventuosius kaip levituojančio ant žemės, nevalgančio, tik Eucharistija gyvo… reikia net kartais parašyti, kad jis turėjo žmogiškų silpnybių, trūkumų. Būtent todėl per tuos teisminius procesus, surinktą medžiagą, daromas apklausas ir yra išlaikomas objektyvumas. Nereikia šių žodžių bijoti, veikiau stengtis pakeisti savo mąstymą šiuo klausimu.

Donatai, minėjai, kad žinia apie tavo paskyrimą tau išties buvo netikėta, net truputį sukrečianti. Kada tavo išgąstį, sutrikimą sužinojus apie būsimą didelį darbą pakeitė ramybė, entuziazmas, lengvumas?

Matyt, per postulatorių kursus, kurie labai gerai mane įstatė į vėžes, iš jautrumo perkėlė į tokią sveiką plotmę. O sveikas priėmimas įvyksta tada, kai supranti, kad ne tu, mielas broli ar sese (postulatoriais gali būti ir pasauliečiai, tai reiškia ir moterys), kažką darai, o pats Dievas daro. Tu tik išpildai technines sąlygas (šypsosi). Ne tu nuspręsi, ar kažkas bus ar nebus šventuoju.

O kai dar nesi tų postulatoriaus kursų ėjęs, kai neturi atitinkamo pažinimo, tai viskas tikrai atrodo ne tavo jėgoms – milžiniškas, didingas ir labai nepaprastas darbas, o juk tu – eilinis žmogelis, jaunas kunigas, kuris svajoja parapijoje į klausyklą nueiti ir Mišias paaukoti (šypsosi). Postulatorių kursus vedę dėstytojai ne tik profesionaliai mokė postulatorius, kaip dirbti su bylomis, bet ir nuolat perduodavo labai gerą žinią, kad tai – Dievo darbas, Dievas nori, kad tas kandidatas būtų palaimintuoju, o mes esame tik įrankiai. Tai mane labai nustebino ir pritrenkė.

Dabar tik galiu pasakyti, kad man nepaprastai patinka šis darbas ir esu dėkingas visiems vyskupams, kurie manimi pasitikėjo ir iki šiol pasitiki bei suteikia šią galimybę. Jaučiu, kad tai yra geras mano pašaukimo išpildymas. Žinoma, būna sudėtinga, nes darbo daug, kartais jo vaisių nematai, ateina nuovargis, nusivylimas, reikia daug kantrybės. Bet… kai atsisėdu dirbti, truputėlį pasimeldžiu, paprašau Dievo tarno Vincento Borisevičiaus: „Žinai, taigi čia tu turi mane užtart pas Viešpatį ir duot tos išminties ir kantrybės darbuotis“. Tada tikrai tampa nepaprastai smagu ir įdomu rinkti medžiagą.

Donatai, įsivaizduok, kad tave, kaip postulatorių, pakvietė į kokią radijo laidą papasakoti apie Dievo tarną vyskupą Vincentą Borisevičių, jo asmenybės ypatingumą klausytojams, kurie nedaug ką apie šį asmenį yra girdėję. Kokiais svarbiausiais šios asmenybės bruožais, gyvenimo momentais pasidalintum?

Vincentas Borisevičius yra didinga ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir Lietuvos asmenybė. Nesinori nueiti į kraštutinumus, dramatizuoti, bet tikrai jiems kalbėčiau apie tai, kad tai – žmogus, pergyvenęs du Pasaulinius karus, o tie, kurie pergyvena tokius didžiulius istorinius lūžius, mano manymu, yra išskirtiniai žmonės, turintys didelę gyvenimo patirtį, mąstymo brandą. Toks yra ir Vincentas Borisevičius. Be to, jis gimė tuo metu, kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos sudėtyje. Yra išlikę istorinių momentų, atskleidžiančių, kad jo tėveliai ir skaitė, ir saugojo, ir bent jau šiek tiek prisidėjo prie lietuviškos spaudos, kuri tuo metu buvo uždrausta, platinimo. Tai reiškia, kad V. Borisevičius augo labai patriotinėje, lietuviškoje aplinkoje. Taip pat ir religingoje, nes jo tėveliai buvo labai religingi.

1. Borisevičius išvyksta studijuoti į seminariją ir 1910 metais jį įšventina į kunigus. Jauną kunigą labai greitai užgriūna Pirmasis pasaulinis karas. Kaip ir daug kitų lietuvių, slenkant frontams, V. Borisevičius pasitraukia į dabartinės Baltarusijos teritoriją. Čia jis rūpinasi lietuvių išeivių, pabėgėlių šelpimu, renka aukas, net valdo finansinę kasą, skirtą jų pragyvenimui. Lietuviai juo labai pasitiki. Vienas istorikas, visai neseniai parašęs knygą apie penkias didžiąsias Lietuvos gimines, paminėdamas Radvilas rašo, kad viena iš Radvilų giminės palikuonių net savo sidabrinį servizą pardavė ir tuos pinigus atidavė į Borisevičiaus rankas, kad jis galėtų šelpti nuo fronto bėgančius lietuvius.

Grįžęs į Lietuvą, dar būdamas gan jaunas kunigas, jis pradeda ne tik dirbti Marijampolės gimnazijoje kapelionu bei tikybos mokytoju, bet ir tampa miesto tarybos nariu. Juk jis – išsilavinęs žmogus, baigęs ne tik kunigų seminariją, bet ir studijavęs Friburge, matęs pasaulio, turintis platesnį žvilgsnį, suprantantis ir sociopolitinius reiškinius. Dirbdamas miesto taryboje jis padeda miesto valdyme ir netgi kurį laiką (3 mėnesius) yra miesto tarybos pirmininkas (pagal šių dienų apibrėžimą jis eina miesto mero pareigas). Visa tai rodo, kad žmonės juo pasitiki, mato jo gabumus organizuoti, valdyti situacijas.

Vėliau Vincentas Borisevičius tampa naujai įkurtos Telšių vyskupijos ir kurijos kancleriu, vyskupas Justinas Staugaitis – Nepriklausomybės akto signataras – jam patiki dar vieną milžinišką darbą – būti pirmosios įkurtos Telšių vyskupijos kunigų seminarijos rektoriumi. Šį darbą jis atlieka nuo nulio – nėra nei patalpų, nei jokios infrastruktūros, nei logistikos ir t. t. Turi viską sukurti pats – ir kur klierikams gyventi, ir kur jiems kunigystei ruoštis, ir kaip juos ruošti, kad jie būtų geri kunigai (tai buvo didelis V. Borisevičiaus troškimas). Jis puikiai atliko šį darbą nuo techninių aspektų – kad klierikai turėtų kur gyventi, kaip maitintis – iki ugdymo – kad seminaristai turėtų gerus profesorius, kunigus, pavyzdžius.

Svarbu aspektas, kuris galėtų būti įdomus mažiau religingai aplinkai – V. Borisevičiaus akademinis gyvenimas. Jis buvo labai produktyvus akademikas. Tuo metu būta įvairiausių nuomonių Bažnyčios atžvilgiu, būta ir jau pradėjusių komunistuoti žmonių, nusistačiusių prieš Bažnyčią, tikėjimą. V. Borisevičius šalia savo pagrindinių darbų rašydavo apologetinius atsakomuosius tekstus į visokius išpuolius prieš Bažnyčią, religiją, lietuviškumą. Jis tam skirdavo labai daug laiko. Taip pat skaitydavo konferencijas, važiuodavo į visokius renginius, labai daug rašė apie jaunimo auklėjimą, ugdymą. Yra išlikusių daug jo straipsnių. Vincentas Borisevičius tikrai darė įtaką to meto visuomenei, paliko daug vaisių…

Labai svarbu paminėti jo šalpos veiklą. Ir prieš tai, ir jau tapęs vyskupu, jis aktyviai šelpdavo žmones. Jo sesuo pasakodavo, kad brolis šaltą žiemos dieną išeidavo su pirštinėmis, o pareidavo be pirštinių, nes pamatydavo kokį vargstantį, šąlančiomis rankomis žmogelį. Jis žinodavo, kad sesutė jam kitą dieną numegs naujas, tad tų pirštinių negailėdavo. Jis ir finansiškai šelpdavo. Lietuvos ypatingasis archyvas yra išsaugojęs įrašus, kuriuose atrandamos konkrečios sumos, skirtos ir jaunimo organizacijoms – pavasarininkams, ateitininkams. Tai vėlgi parodo jo rūpestį jaunais žmonėmis, kad jie būtų išsilavinę, augtų dori, sąžiningi, tikintys Dievą, kuriantys, statantys tą jauną Lietuvą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, V. Borisevičius jau buvo vyskupas. Yra išlikęs jo 1944 metais rašytas laiškas Telšių vyskupijos tikintiesiems, kuriame jis kaip ganytojas suprasdamas, kad karo frontas ne visus vienodai paliečia ir vieni mažiau, kiti daugiau yra nukentėję, rašo, kad tie, kurie turi ūkius, karves, gyvulius, turi iš ko gyvent, pavalgyt, priglobtų tuos, kurie bėga, kurių namai sugriauti, kad jiems sušelptų, paaukotų. Jis netgi duoda ganytojišką rimtą pastabą savo tikintiesiems, kad, neduokdie, išnaudosit vargstantį ar tą, kuris stokoja, nes tokiu atveju jūs užsitrauksit Dievo rūstybę. Juk kas našlaitį ir našlę globoja, tą pats Dievas globoja. Dievo tarną atrasime ir tautų teisuolių sąraše kaip asmenį, prisidėjusį prie žydų gelbėjimo. Tokių detalių jo gyvenime tikrai ne viena.

Artėjant jo gyvenimo finalui, sovietams okupavus Lietuvą, vyskupo Vincento Borisevičiaus buvo prašoma bendradarbiauti su saugumu. Bet jis elgėsi labai kilniai, oriai, pagal savo sąžinę ir įsitikinimus. Būdamas tikras lietuvis ir tikras Katalikų Bažnyčios sūnus savo atsakomajame laiške vietiniam saugumui jis rašė, kad negali bendradarbiauti su šia bloga, nuodėminga, ydinga, prieš žmogaus teises einančia, žmogų pavergti, suvaržyti siekiančia sistema. Už tai jis buvo suimtas, kankintas ir įkalintas, jam buvo pateikti sufalsifikuoti kaltinimai ir galiausiai jis buvo nužudytas. Vis mąstau – galėtume sakyti, kad blogis laimėjo, žinodami, kad Borisevičių tardė, kankino, galiausiai nušovė ir įmetė į duobę kaip niekam nežinomą asmenį… Bet tie žmonės, kurie eina su Dievu, visada yra laimėtojai. Sovietinė sistema sugriuvo, šiandien laisvai kalbame apie V. Borisevičiaus gyvenimo pavyzdį ir jam yra užvesta byla, kad jis būtų paskelbtas palaimintuoju ir daugybei tikinčiųjų visame pasaulyje būtų įkvėpimas bei pavyzdys.

Kada vėl buvo pradėta kalbėti apie vyskupą Vincentą Borisevičių? Kada žmonėse atėjo ta nuojauta, įsitikinimas, kad jis jau yra Dievo artume, kad yra vertas būti iškeltu į altoriaus garbę?

1. Borisevičius niekada nebuvo užmirštas. Tuomet, kai jis buvo suimtas, o 1946 m. lapkričio 19 d. sušaudytas ir užkastas Tuskulėnų dvaro vietovėje, Lietuva išgyveno patį juodžiausią, nuožmiausią sovietų okupacijos laikotarpį. Viskas buvo slepiama. Sovietinis saugumas apie V. Borisevičiaus nužudymą pranešė tik sesei, bet klaidinančiai pasakė kitą mirties mėnesį ir dieną. Visgi sovietmečiu jis nebuvo pamirštas. Pirmoji knyga apie V. Borisevičių – Andriaus Baltinio „Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“ – buvo išleista 1975 metais Romoje. Knygoje pristatyta jo biografija, parodytas nepaprastai gražus ir įkvepiantis jo gyvenimas, ganytojiška veikla jau tapus vyskupu, jo laiškai. Ir tiems lietuviams, kurie pasklidę po pasaulį, ir tiems, kurie gyvena okupuotoje Lietuvoje (kiek įmanoma juos pasiekti), tai turėjo būti padrąsinimo ir įkvėpimo šaltinis nepaliauti siekti tiesos, teisingumo, laisvės, nepriklausomybės, nepaliauti pasitikėti Dievu. Vincentas Borisevičius tikrai pasitikėjo Dievu.

Kitas labai svarbus momentas, parodantis, kad žmonės jo nepamiršo, tai 1989 m. prasidėjęs parašų rinkimas siekiant Vincento Borisevičiaus reabilitavimo. Kai 1946 m. jį nuteisė ir sušaudė, sovietinis teismas pagal savo procedūras irgi atliko teisminį procesą ir pagal savo tvarką visa tai išpildė labai teisingai ir teisėtai. Tik kaip sakiau, jo kaltinimai buvo sufalsifikuoti, taip pat buvo pritaikyta per griežta bausmė. Taigi, žmonės renka parašus kreipdamiesi į tą pačią sovietinę sistemą siekdami V. Borisevičių reabilituoti ir išteisinti. Ir tai įvyksta! V. Borisevičius yra išteisinamas taip pat paminint, kad tuo metu sistemoje dirbę jų pirmtakai priėmė per griežtą sprendimą V. Borisevičiaus atžvilgiu ir jo nereikėjo sušaudyti. Sovietinė valdžia 1946 m. galimai labai norėjo juo atsikratyti, bijojo, kad jis „kurstys“ žmones net būdamas lageryje ar kalėjime.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius netgi nežinodamas, nei kur V. Borisevičius yra palaidotas, nei kur jo palaikai, kreipiasi į minėtą Šventųjų skelbimo dikasterija ir prašo pradėti vyskupo Vincento Borisevičiaus paskelbimo palaimintuoju bylą. Šventųjų skelbimo dikasterija jau tada pagal turimą informaciją apie tą asmenį duoda minėtą nulla osta, t. y. leidimą pradėti bylą. Tada vyskupas A. Vaičius sukuria tribunolą ir taip prasideda byla. Ir tik 1994 metais, kai žmonės vėl imasi iniciatyvos ir ragina vyskupus, jau esant Lietuvai nepriklausomai, labiau iškelti mūsų tautos ir Katalikų Bažnyčios herojus, jų nepamiršti, nusprendžiama ieškoti V. Borisevičiaus palaikų. Kur palaidotas Teofilius Matulionis žinome, apie Mečislovą Reinį žinome, kad mirė tremtyje, o apie Vincentą Borisevičių buvo žinoma, kad jo palaikai turi būti Lietuvoje. Atgarsiai apie žmonių norą surasti V. Borisevičiaus palaikus pasiekė to meto Lietuvos Respublikos prezidentą Algirdą Brazauską, kuris valstybiniu lygmeniu įgaliojo Lietuvos valstybės saugumo vadą surasti palaikus. Jų ieškojimas buvo valstybinė užduotis, nes ją buvo duota vykdyti pačiam aukščiausiam pareigūnui. Proceso įgyvendinimas buvo patikėtas geriausiems to meto archeologams, teismo medicinos ekspertams. Buvo gauta informacija ir buvo žinoma, kad Tuskulėnų dvaro teritorijoje būdavo užkasami saugumiečių nušauti ar kitaip nužudyti kaliniai. Per visą sovietinį laikotarpį teritorija buvo apstatyta Vidaus reikalų ministerijos pastatais, aptverta ir labai saugoma. Būta įtarimo, kad toje teritorijoje, kur ir Borisevičius buvo nužudytas, buvo užkasami visi nužudytųjų palaikai. Atliktas milžiniškas ir labai profesionalus darbas, kuris davė vaisių – V. Borisevičiaus palaikai buvo atrasti ir identifikuoti. 1999 m. vyko iškilmingos valstybinės laidotuvės, vyskupas iš Vilniaus buvo pergabentas į Telšių vyskupiją ir palaidotas Telšių vyskupijos katedros kriptoje, nes čia jis buvo ganytojas ir iš čia jis išvažiavo į sovietinį kalėjimą, kuriame buvo su juo susidorota.

Dar 1995 metais monsinjoras Alfonsas Svarinskas pašventino V. Borisevičiaus gatvę Kazlų Rūdoje. Jis ten negyveno, bet buvo iš Vilkaviškio rajono, Bebrininkų kaimo, tad Kazlų Rūda nebuvo labai tolima vietovė, be to, tai jau didesnis miestelis. Iki šiol Vincentas Borisevičius yra palaidotas Telšių katedros kriptoje; čia ateina ir vietos žmonės, ir turistai, atranda užrašytą biografiją ir tokiu būdu apie šį asmenį sužino daugiau.

Kaip pavyksta suderinti asmeninį santykį su šiuo Dievo tarnu ir postulatoriaus, siekiančio objektyviai pristatyti kandidatą, veiklą? Ar kai dirbi su byla, savo jausmus, žavėjimąsi šia asmenybe atitrauki turėdamas galvoje, kad rašai mokslinį darbą, ar procesas visgi yra organiškesnis?

Kas mane bežavėtų, aš matau galutinį Vincento Borisevičiaus gyvenimo išsipildymą – kuo ir kaip gyveno, taip ir numirė. Visuose savo gyvenimo lygmenyse buvo už tiesą, teisingumą – ir asmeniniame gyvenime, ir su kitais žmonėmis; tokią nuostatą atrandi ir jo raštuose, ir jo kalbose. Bet svarbiausia, kad tokia nuostata galiausiai jį atveda į finišą – jo kankinystę ir nužudymą, kraujo praliejimą. Kiek beskaityčiau, kiek bemąstyčiau, kiek bebandyčiau suvokti, suprantu vieną labai paprastą dalyką – tokios gyvenimo pabaigos, tos kankinystės jis galėjo išvengti. Ir tam nereikėjo atsisakyti kunigystės, vyskupystės. Tiesiog reikėjo truputį žemiau nuleisti kartelę, truputį atsisakyti savo principų, kažkiek bendradarbiauti su sovietine valdžia. Juk tu gali kolaboruoti su sovietine sistema (ir kai kurie tai darė) neišduodamas labai reikalingos informacijos… gal kokiais trupinėliais paberti. Tokiu būdu ir jie tavęs nepersekios, ir tu galėsi laisvai veikti. V. Borisevičius niekur nesutiko to daryti, elgtis neteisingai, nesąžiningai, nuleisti kartelę žemyn.

Iš jo gyvenimo nėra tokios informacijos, kuri būtų labai netinkama. Tikrai nieko tokio nėra atrasta. Gal kažkam galėtų pasirodyti, kad kartais jis būdavo per griežtas klierikams. Bet jis pats buvo labai uolus ir pavyzdingas dvasininkas ir to reikalaudavo iš būsimųjų kunigų, studentų, kad ir jie išlaikytų atitinkamą lygį. Manęs tai niekaip negąsdina, manau, kad tai normali savybė.

Turėdamas šią jo gyvenimo perspektyvą, ypač jo gyvenimo pabaigą, truputėlį daugiau nei pusmetį to gyvenimo pabaigos, tą jo nušovimą, kankinystę, kraujo praliejimą, matau, kad mane tai tikrai nuoširdžiai veda pirmyn. Byloje yra liudijimai tų, kurie kaip nuteistieji kalėjo bendroje kameroje su vyskupu. Štai Borisevičius tardomas, jo tardymai vykdavo 18–19 valandų. Pasodina jį ant taburetės, ir jis visas tas 18 valandų turi sėdėti. Tardytojai, apsauga pasikeičia, o jis sėdi. Jį vis paspardo, padaužo, paspjaudo, paklausinėja ir po to parveda į kamerą. Miegoti neleidžia, nes koridoriuje uždega ryškią šviesą. Taikomos visokios psichologinės, techninės priemonės, kad žmogus būtų išbalansuotas, kad tariamąjį nusikaltėlį būtų galima ištardyti, paveikti. Kartu su vyskupu kalėję dalijosi: „Jis grįžęs kalbėdavo apie sakramentus, apie Švč. Trejybę kalbėdavo, apie Šv. Mišias“.

Kartais pasiduodu pasaulio dvasiai ir bandau kiek įmanoma kvestionuoti tuos liudijimus, bet juk žmonės juos davė su priesaika, be to, kodėl jiems reikėtų fantazuoti tokius įvykius. Jie nefantazuoja, o tiesiog buvo bendroje kameroje su vyskupu, kuris nukankintas, valandų valandas sėdėjęs ant kėdės, nemiegojęs, vis tiek sako, kad Dievas yra, pasakoja apie sakramentus – malonės ženklus, kurie stiprina gyvenimą. Kai skaitau tokius liudijimus ir matau vyskupo gyvenimo pabaigą, mane tai įkvepia.

Mūsų dienų kontekste šio Dievo tarno pavyzdys gali būti aktualus ne tik man, kitiems kunigams, bet visiems žmonėms. Galvoju ir apie asmeninį gyvenimą, kai susiduriame su iššūkiais, kai tenka aukotis artimoje aplinkoje. Auka dažnai mums asocijuojasi su kažkuo blogu, su menkavertiškumu. Nieko panašaus. Šeimoje motina, tėvas aukojasi, kažkokioj srity mes visi turime tam tikro pasiaukojimo, už kurį negausi pinigų, materialinės naudos ir išvis niekaip nebūsi įvertintas. Bet tai yra tikro, kilnaus, prasmingo gyvenimo sudedamoji dalis. Mes, deja, tai dažnai užmirštame. Taigi Borisevičiaus pavyzdys tiktų net ir tokiame pozityviame kontekste – nepamiršti aukotis ar kuriant šeimas, ar vaikų susilaukiant, ar skiriant dėmesį jaunimo ugdymui, apie ką jis yra kalbėjęs.

Kitas lygmuo – kai susiduriame su globaliais sudėtingais procesais – karas, perversmai valstybėse, priešiškos ideologijos. Kaip likti autentišku, principingu, ištikimu Kristui ir tėvynei Lietuvai? Vincento Borisevičiaus pavyzdys, jo ėjimas iki galo akivaizdžiai tai parodo ir drąsina.

Nežinau, kaip man pavyksta asmeniniame gyvenime ar būnant su žmonėmis išlaikyti tokią kartelę, bet galvoju, kad jeigu aš kažkiek griūnu, tai be Borisevičiaus aš visai sugriūčiau. Dievas mane per Borisevičių saugo ir veda, ir tas darbas turbūt duotas, kad taip galėčiau atsilaikyti, išbūti ir savo pašaukime.

Donatai, o koks buvo šio vyskupo santykis su ateitininkais?

Nesu radęs infomacijos, kad jis būtų tiesiogiai priklausęs ateitininkijai, davęs įžodį, bet neseniai atradau informaciją, kad jis rašė straipsnius į „Ateities“ žurnalą. Ir tą šelpimą, apie kurį prieš tai buvau užsiminęs, reikėtų suvokti kiek giliau. Jis šelpė ateitininkiją, nes matė labai tikslingą, labai sveiką, katalikišką, prolietuvišką organizaciją, kurioje auga dori, sąžiningi žmonės, kurie paskui kurs šeimas ir gražią Lietuvą ir bus aktyvūs Katalikų Bažnyčios nariai. V. Borisevičius studijavo užsienyje, o XX a. pradžioje, ypač Italijoje, buvo aktyvi katalikų veikimo organizacija, kurią net patys popiežiai globodavo ir skatindavo. To atitikmenį jis matė ateitininkuose, iš dalies ir pavasarininkuose. Vyskupas yra prisidėjęs ir prie ateitininkų rūmų statybos. Tai tik byloja, kad jis mato visus gerus ženklus toje organizacijoje ir nori, kiek įmanoma, ją palaikyti ir paremti. Jeigu šiandien Vincentas Borisevičius būtų gyvas, jis irgi palaikytų ateitininkiją.

Žinau, kad tu irgi prisidedi prie ateitininkijos veikimo. Šiuo metu esi Telšių krašto ateitininkų dvasios vadas. O kada įvyko tavo pirmieji susitikimai su ateitininkais?

Pirmieji susitikimai su ateitininkija buvo mano gimtojoje Gargždų parapijoje, kurioje veikė labai graži Kazimieros Sipienės globojama kuopa. Tuo metu buvau Šv. Mišių patarnautojas, mačiau labai gražų būrelį žmonių, kurie renkasi į tą kuopą, gieda šventosiose Mišiose, organizuoja visokius renginius, padeda bažnyčioje įvairiose veiklose, važiuoja į stovyklas, susitikimus. Kartais kuopos globėja pakviesdavo ir mus – patarnautojus – dalyvauti toje veikloje. Nors niekada nebuvau davęs įžodžio, tačiau su ateitininkais iš Gargždų parapijos turėjau labai artimą ir glaudų ryšį.

Vėliau besimokydamas seminarijoje ir studijuodamas Romoje, su konkrečiom kuopom bendraudavau mažiau, bet mano geriausi draugai, artimiausi žmonės yra neatsiejami nuo Bažnyčios, ir dalis tų žmonių irgi susiję su ateitininkais, tad sekdavau ir žinodavau, kaip ši organizacija veikia.

Atėjus laikui, dabartinis Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius nusprendė mane paskirti ateitininkų dvasios vadu Telšių krašte. Dabar vyksta toks santykių atnaujinimas – nors jau antri metai, kai turiu šį paskyrimą, vis bandau geriau pažinti ir tiksliau atrasti savo vietą, ką galėčiau nuveikti. Nors vyskupo prašymu pagrindinė užduotis yra melstis už ateitininkus (tą darau kas mėnesį aukodamas Šv. Mišias), bet visada yra noras padaryti dėl tų jaunų žmonių kažką daugiau. Norisi, kad jauni žmonės atrastų ateitininkus, įsijungtų į šią organizaciją, kuopas, kurios yra plačiai pasklidusios po Telšių vyskupiją. Palengva šiuo klausimu darbuojamės ir su Dievo, gerų žmonių pagalba, tikiu, kad pavyks kai ką nuveikti.

Knieti paklausti, kokie yra artimiausi Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus bylos planai, etapai. Kada galėtume sulaukti jo paskelbimo palaimintuoju?

Šiuo metu pabaigiau tų žmonių, kurie liudijo apie Vincentą Borisevičių, vertimus ir aprašymus bei visų dokumentų, susijusių su Dievo tarnu (pamokslai, kalbos, konferencijos, apie jį rašyti straipsniai ir netgi ta byla, kuri buvo užvesta sovietinio teismo, visokie tardymai) vertimus bei aprašymus italų kalba. Man beliko parengti visos šios didžiulės dalies bendrą aprašymą, o tada jau pereisiu prie kitos dalies, kai jau konkrečiai pristatysiu Vincento Borisevičiaus kelią į kankinystę ir tą pagrįstumą, parodymą, kad jis tikrai buvo kankinys. Kaip minėjau, jis buvo nukankintas dėl tikėjimo į Kristų. Čia svarbu pristatyti istorinį kontekstą (sovietmetis Lietuvoje), detaliai aprašyti, pagrįsti tai, kas skaitantiems yra tolima, mažai pažįstama. Dar reikės Borisevičiaus detalios biografijos aprašymo. Žinoma, visi šie tekstai bus rašomi italų kalba. Tada visą šį darbą, tą vadinamą positio, jau atiduosiu Šventųjų skelbimo dikasterijai. Atsakyti į klausimą „kada“ yra sudėtinga. Aš pats savo darbus tikiuosi užbaigti kitą pavasarį, bet darbai Šventųjų skelbimo dikasterijoje gali užtrukti ir 2–3 metus.

Su kokia žinia ir linkėjimu norėtum išlydėti žurnalo skaitytojus?

Vincentas Borisevičius yra nuostabus pavyzdys, kaip nepalūžti, nepasiduoti išbandymams, bet likti ištikimiems Kristuje. Ypač tada, kai, atrodo, blogis siautėja ir daug neteisybės galime savo gyvenimuose patirti – ar asmeniškai, ar per globalius procesus, arba kai kartais tenka ir Dievo tylą išgyventi. Vincento Borisevičiaus gyvenime atrastume daug momentų, kuriems galėtume priskirti Dievo tylą. Bet jis nepaliovė Dievu pasitikėti, ir Dievas jo nenuvylė. Dabar kalbame apie šį asmenį kaip apie kandidatą į palaimintuosius neabejodami, kad jis jau yra Dievo akivaizdoje, o tai yra mūsų, kaip katalikų, didžiausias laimėjimas. Visas blogis, visos neteisybės žlugo, jų nebeliko. To norisi linkėti visiems skaitytojams – nepasiduoti blogiui ir neteisybei, bet visada išlikti tiesoje, išlikti visada su Kristumi.