„Dievas jo nenuvylė“. Pokalbis su kun. Donatu Litvinu apie Dievo tarną vyskupą Vincentą Borisevičių

– Kas yra šios baltos storos knygos ant stalo? – kažkada besisvečiuodama Telšiuose užklausiu bičiulio, Telšių krašto ateitininkų dvasios vado kun. Donato Litvino.

– Čia Vincento Borisevičiaus byla, su kuria šiuo metu dirbu.

Po šio atsakymo, atrodo, taip natūraliai kyla klausimas po klausimo, į kuriuos kun. Donatas kantriai atsako – nuo pirmųjų reakcijų sužinojus apie tapimą postulatoriumi iki detektyvinių istorijų beieškant sovietų nukankinto, nužudyto, bet žmonių istorijose gyvo Dievo tarno. Asmeninis pokalbis, kuris dėl savo turtingumo labai organiškai tapo vertu atsirasti žurnalo puslapiuose.

Ruduo daug kam asocijuojasi su nauja pradžia. Vieniems tai nauji mokslo, studijų metai, kitiems naujų projektų, darbų pradžia, Bažnyčioje pasiruošimo įvairiems sakramentams pradžia. Su kokiu nusiteikimu, planais, lūkesčiais žengi į rudenį?

Kai mokiausi mokykloje, nebuvau pats geriausias mokinys. Toks vidutinis. Bet man patikdavo eiti į mokyklą. Rugsėjo 1-oji man kelia nostalgiją. Tai būdavo graži šventė, susitikimas su mokytojais, bendraklasiais po vasaros atostogų. Dėl to jau baigęs mokyklą ir mokydamasis kunigų seminarijoje ir vėliau studijuodamas Romoje ar dabar gyvendamas Telšiuose džiaugiuosi mokslo metų pradžia. Kartais pakviečia į mokyklą pasveikinti jos bendruomenę. Tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi tą pozityvumą bei žinią, kad mokslas yra auginantis, brandinantis, to susitikimo metu perduoti. Juk mokykla šalia Bažnyčios yra ir dorybių perdavimo kelias.