DI ir civilizacija: viltys, pavojai ir netikėtai pasigirstantis transcendencijos balsas

Gailestingumo kongreso ketvirtosios dienos popietinių susitikimų metu antropologas dr. Saulius Matulevičius apžvelgė dirbtinio intelekto arba trumpiau DI kuriamą pokytį mūsų istorijoje. Kalbėtojas pristatė šį pokytį ne kaip egzistencinę grėsmę ar naują revoliuciją, o kaip neišvengiamą modernybės tikslą – Apšvietos epochos, varomos progreso pažadu kulminaciją, jos baigiamąjį veiksmą.

Matulevičiaus požiūriu, modernybė pasižymi tuo, jog viskas yra susisteminta, atkartojama, padauginama ir nuspėjama. Kalbėtojas pristatė tai kaip simetriją – mąstymą pagrįstą modeliais, taisyklėmis ir vis didesniu efektyvumo siekiu. O mūsų aplinka, žinojimas, darbas – tai įvairūs simetrijos sluoksniai, sujungti vienas su kitu: simetrija programavimo kalbose, simetrija infrastruktūroje, simetrija enciklopedijose ir vadovėliuose, simetrija moksle, simetrija ekonomikoje ir t.t.

Būtent tokio mąstymo kontekste DI tampa tik galutiniu šio simetriškumo tašku. Jis apjungia visas šias simetriškas sistemas ir išreiškia super-simetrišką sistemą. Taigi, Apšvieta įpareigojo žmogų mąstyti sistemiškai, o visa kas šiam mąstymo būdui netinka – kas asimetriška – atidėti į šalį. Tokiu būdu menai, muzika, iš integralaus bendrojo lavinimo buvo perkelti į konservatorijas, meno mokyklas – mistifikuoti ir nurašyti kaip asimetriški, neefektyvūs ir nepasiduodantys susisteminimui. Matematika ir tikslieji mokslai tapo mūsų švietimo sistemos šerdimi. Bet net ir matematika tapo supaprastinta – kaip algoritmais grįstas uždavinių sprendimas, o ne kaip mūsų pasaulį aprašanti kalba, verta tyrinėti pati savaime.

Apšvieta turėjo atsakymą, kas padaro žmogų žmogumi – protas ir gebėjimas savarankiškai mąstyti priežastiniais ryšiais, tvarkingai kaupiant žinias. Šio trijų šimtų metų projekto rezultatas – žmogus, išvystęs tik vieną savo – simetriško mąstymo pusę ir apleidęs asimetriškąją.

Taigi, čia mus ištinka paradoksas – mašina, kuri yra sukurta simetrijos pagrindu, pranoksta mus pačius – žmogus sutinka savo atspindį, tik daug efektyvesne forma. Tad kyla neatidėliotinas klausimas – kas tuomet yra žmogus? Kas yra unikaliai žmogiška ir būdinga tik mums?

Tris šimtus metų šis klausimas buvo nustumtas į paraštes ir viešai nediskutuotas. Tačiau mašina mus priverčia vėl į jį atsigręžti. Anot S. Matulevičiaus, šis klausimas, keliamas DI kontekste, kviečia mus pažvelgti į mūsų asimetriškąją pusę – į gebėjimą žengti žingsnį už įsteigtų taisyklių lauko ir klausti klausimų „Kodėl?“, „O kas jeigu?“ ir „Ką visa tai reiškia?“. Šie klausimai nepriklauso simetriškumo laukui ir gali mums padėti bent iš dalies priartėti prie to, kas mes esame.

Taigi, asimetriškumas yra susijęs su mūsų atvirumu transcendencijai, kuri yra neaprašoma taisyklėmis, neuždaroma į logišką ir metodišką aprašymą. Asimetriškumas yra pajėgus priimti Apreiškimo paslaptį ir į ją atsiliepti. Tad čia S. Matulevičius, analizuodamas žmogaus būklę ir tos būklės vienpusiškumo išryškėjimą DI akivaizdoje, su viltimi pažymi, jog šis mūsų skurdo suvokimas neišvengiamai veda mus į simetriškumo ir asimetriškumo integraciją.

„DI era bus iššūkis tiems, kurių asimetriniai gebėjimai buvo suardyti“, – teigia S. Matulevičius. Anot jo, darbai, kuriuose pagrindinės funkcijos susijusios su duomenų apdorojimu, skaičiavimu, procesų organizavimu, galiausiai bus pakeisti dirbtinio intelekto. „DI era bus palanki tiems, kurie gebės mąstyti asimetriškai – turės drąsos bandyti naujus dalykus“, – tęsė S. Matulevičius. „Naująją super-simetrijos erą mes turėsime tyrinėti drąsiai, leisdamiesi vedami pasitikėjimo Dievu. Mums reikės švyturių, kuriuos popiežius Leonas mums jau įžiebė „Magnifica humanitas“ enciklikoje, nurodydamas, kad turime nepasiduoti visa apimančiam efektyvumo siekiui, kuris žmogaus orumą aukoja naujojo Babelio bokšto statyboms“, – teigė S. Matulevičius.

Taigi, esminė diskusijos mintis, jog DI epochoje mūsų tikslas yra ne tik atnaujinti mūsų asimetrinius gebėjimus, bet ir gebėti integruoti simetriškumą bei asimetriškumą – siekti pilnatvės, tokiu būdu užtikrinant, kad žmogiškasis orumas nebūtų pajungtas vis naujoms efektyvumo bei galios siekio formoms.