DI grąžins ugdymą į šeimą?

Keičiantis laikams, kai kurie žmonių gyvenimo akcentai tampa svarbesni, o tai, kas kažkada buvo pažangu, nueina į paraštes. Svarbu išlaikyti budrumą ir įžvelgti tai, kas keičiasi ir kaip turėtų atrodyti ugdymas ateityje. Ne atmetant ir nurašant tai, kas buvo, bet įžvelgiant pakitusias socialines bei ekonomines žmonių būvio sąlygas ir identifikuojant visuomenių raidoje kilusias problemas, iš bendrosios ugdymo tradicijos pasirinkti naudingiausius elementus ir juos pritaikyti nūdienos realijomis.

Vienas iš tų elementų, kuris, mano nuomone, ateityje sugrįš į ugdymo centrą – mokymas šeimoje. Kaip taip?

Vienareikšmiškai didžiausia problema šių laikų Lietuvoje bei Vakarų civilizacijoje – demografinė krizė. Kad ir kokį pasaulį bekurtume, kad ir kokį ugdymą beformuotume, visa tai bus perniek, jeigu tiesiog nebus žmonių, kurie jame gyventų ir kuriuos reikėtų ugdyti. Tai visai naujas, nepažįstamas reiškinys, todėl nenuostabu, kad sunkiai randama būdų jam spręsti, o siūlomi sprendimai gali atrodyti keisti ir prieštaraujantys dabartiniams visuomenės būvio modeliams.

Kaip gi su tuo susijęs ugdymas? Jis yra daugialypiai su demografija susijusi sritis. Per ugdymo sistemą visuomenė naujai kartai perduoda savo vertybes ir vyraujantį gyvenimo modelį. Jeigu ateičiai būtų perduotas demografijai palankus modelis, galima būtų tikėtis, kad ateinanti karta išspręs šią problemą. Taigi ugdymo objektas – vaikai, kurie atsiranda būtent šeimose, todėl ir ugdymo sistema turėtų ugdyti ir ruošti vaikus šeimai ir jos gyvenimui.

Tačiau panašu, jog dabartinė ugdymo sistema iš esmės atskiria tėvus nuo ugdymo proceso. Vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namų aplinkoje, o ir tėvai nelaiko savo pareiga jų ugdyti – „tai mokyklos darbas“. Todėl vaikas ar jaunuolis savo gyvenimo nesusieja su šeima – savo realizaciją jis gali pasiekti ir be jos, remdamasis vien valstybinėmis ar privačiomis institucijomis, kuriuos suteikia ir socialinę apsaugą, ir išsilavinimą, ir netgi kuria psichologinės pagalbos institucijas. Taip, paskutiniu metu padidėjo tiek tėvų dėmesys savo vaikų ugdymui, tiek suintensyvėjo švietimo sistemos bandymai įtraukti juos į ugdymo procesus. Bet ar mokykla yra pajėgi tą išpildyti, nepaneigdama savo esmės? Juk ji remiasi būtent ugdymo monopolio turėjimu. Tėvų įtraukimas tik gimdo visą eilę šiam monopoliui neigiamų padarinių, kaip kad padidėjusį vaikų nedrausmingumą ir didėjantį spaudimą mokytojams, kas savo ruožtu mažina šios profesijos populiarumą. Panašu, kad bandymas į mokyklą įtraukti tėvų elementą yra labiau prievartinis, kylantis iš išorinių subjektyvių veiksnių ir organiškai nederantis su mokyklos, kaip ugdymo centro vizija.

Todėl siekiant gerinti demografinę situaciją ir stiprinti šeimas, ugdymo centras gali būti pamažu perkeltas į šeimos (ar šeimų grupių) erdvę. Tiksliau, kaip jau minėta, grąžintas. Vienas iš tradicinio ugdymo elementų būtų pritaikytas naujoms realijoms, atsižvelgiant į anksčiau nenumatytus iššūkius.

Tą leidžia ir šiuolaikinės technologijos. Anksčiau viena iš svarbiausių mokyklos funkcijų buvo sujungti mokytojus ir mokinius, žinių turėtojus su jų ieškotojais. Kartu mokykla suteikdavo fizinę patalpą, kurioje gali būti kaupiamos žinios (knygų ir mokymosi daiktų pavidalu), o mokyklinė disciplina leido mokytojams ir mokiniams būti vienu metu ir vienoje vietoje bei esant maksimaliam tiek mokytojų, tiek mokinių skaičiui.

Tačiau skaitmeninės technologijos panaikina laiko ir vietos apribojimus. Vienas mokytojas gali pasiekti neribotą skaičių mokinių neribotu laiku. Lieka tik mokymosi priemonių apribojimas (pvz. neįmanoma visuose namuose įrengti chemijos laboratorijos). Tačiau tai gali būti sprendžiama papildant ugdymą šeimoje įvairiomis išvykomis, stovyklomis, seminarais arba tokių priemonių reikalaujantį ugdymą perkeliant į aukštesnes klases. Todėl mokykla praranda savo, kaip mokytojų ir mokinių jungties vaidmenį, kaip ir žinių kaupimo vietos, kas yra prarasta jau anksčiau, o šiuo metu jos vaidmenį puikiai atlieka ir dirbtinis intelektas. Ne tik mokiniai, bet ir juos mokyti norintys tėvai, jo pagalba gali prieiti prie norimos informacijos. Lieka tik motyvacijos klausimas, tiek vaikų, tiek jų tėvų. Nerandu priežasčių galvoti, jog tėvų motyvacija mokyti savo vaikus būtų mažesnė už mokytojų, kaip ir vaikų motyvacija mokytis namuose, o ne mokykloje.

Taigi ugdymo centro perkėlimas iš mokyklos į šeimą, leistų prisiminti senas pameistrystės tradicijas, kai tėvai efektyviai ir nuosekliai perduoda savo amatą vaikams, kartu su pagarba jam ir amatui reikalingos infrastruktūros suteikimu. Ugdymas šeimoje taip pat leidžia įgyvendinti visapusišką ugdymą, jau nuo ankstyvos vaikystės parodyti, jog žmogus savo gyvenime susiduria su gausybe skirtingų faktorių, kaip kad darbo ir šeimos derinimas. Augdami šeimoje, jaunuoliai greičiausiai neatmes šeimos kaip prioriteto, o atvirkščiai, orientuos kitas veiklas – mokslus, darbus, pomėgius – atsižvelgdami į šeimą ir ieškodami tos profesijos, kuri labiausiai atitiktų jo turimus talentus ir nereikalautų ilgų studijų, atitraukiančių nuo šeimos bei atidedančių jos kūrimą.

Todėl, mano nuomone, dėl spaudimo stiprinti šeimas ir dėka skaitmenizacijos atsiradus reikiamoms galimybėms, ateityje ugdymo centras pasislinks nuo mokyklos į šeimą. Netikėta, bet galbūt DI tikrai grąžins ugdymą į šeimą…