Dievo Gailestingumo koplyčios (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose) zakristija, suskamba kun. Gabrieliaus telefonas:
– Klausau. Čia Visoriuose. Koks korpusas? O korpusas. Trečiame aukšte. Taip, žinau. Gerai. Tai 11 val. būsiu. Iki greito (padeda telefono ragelį). Dar vienas ligonis. Visoriuose. Teritorija, kurioje tarnauju, nėra tik Santariškės. Reiks jau automobiliu važiuoti.
Iš barokinių bažnyčios skliautų į ligoninės koridorius. Kaip atrodo kunigo tarnystė vienoje didžiausių ligoninių Lietuvoje? Kodėl tarnystė ligoninėje yra tokia prabangi kunigui? Ką daryti, kai kitas kenčia? Prieš pusmetį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionu paskirtas studentas ateitininkas, kun. Gabrielius Satkauskas dalijasi, jog tarnystė ligoninėje – vienas didžiausių jo išsipildžiusių troškimų.
Ar jau iš vakaro žinai, kokia bus rytojaus diena? Ar dienos planas nuolat kinta?
Man vienas artimas žmogus sakė: „Taigi tu esi savo laiko šeimininkas! Kodėl tu niekur nespėji?“ Viduje svarstau, kad kasdienybėje nesu savo laiko šeimininkas. Tikrai nesu. Žmonės į mane kreipiasi bet kada, o sergančių žmonių yra labai daug. Žinoma, esama tendencijos kviesti kunigą ligonių lankymo valandomis, kai į ligoninę atvyksta artimieji. Tuo metu jie ir pakviečia mane. Tačiau esu kviečiamas ir naktimis priimamajame, stebėjimo palatose, kai atvyksta nauji ligoniai.
Dauguma žmonių nekviečia kunigo iki paskutinio momento, nes ligonio sakramentą supranta kaip laidotuvių sakramentą, t. y. kad kunigas kviečiamas tada, kai žmogus miršta. O juk mirtis gali ištikti bet kuriuo metu, tad ir aš turiu būti pasiruošęs.
Visgi toks ligonių sakramento supratimas yra labai klaidingas. Juk aš ateidamas pas ligonį meldžiuosi jam sveikatos, stiprybės, o ne jį laidoju. Gal kiek šaržuoju, tačiau man labai norisi truputėlį pakeisti žmonių supratimą šiuo klausimu, perlaužti klaidingą prietaringumą apie ligonių sakramentą kaip mirštančiojo sakramentą. O jei iš tiesų žmogus jau miršta, tai atliekamos kitokios apeigos ir maldos jų metu taip pat kitokios. Tokios apeigos vadinamos viatiku. Viatikas – tai Komunijos suteikimas paskutinėje kelionėje, lyg pastiprinimas paskutinėje žmogaus kovoje.
Ne tik dėl mirties netikėtumo negaliu būti savo laiko šeimininku. Teologiškai nei vienas nesame savo laiko šeimininkai. Esame tik prievaizdai, nuomininkai, nes šį laiką gavome iš Dievo, taip pat kaip ir turtą, sveikatą. Už jį turėsime duoti apyskaitą. Jėzus daug kartų sako budėti, tad ir aš stengiuosi tai daryti. Nepasakyčiau, kad sekasi taip tobulai kaip tam britų sargybiniui – išsitiesusiam, pasirengusiam. Tenka daug bėgti, derinti, vėluoti. Visgi kol kas visur pavyksta spėti.
Jau prieš paskyrimą į Santaros klinikas pandemijos metu intensyviai lankei ligonius. Kada atpažinai, kad ši žmonių grupė tau ypač svarbi ir jai norėtum daugiau patarnauti nei įprasta parapijos kunigui?
Dar paauglystėje norėjau būti mediku, tarnauti ligoniams juos gydydamas. Kai atradau pašaukimą į kunigystę, pats ėjau savanoriauti į ligonines. Tuo metu buvau paskutinių klasių moksleivis. Prisimenu momentą, kai atėjau į ligoninę ir tiesiog paklausiau, kaip galėčiau padėti. Taip pradėjau lankyti ligonius Nacionaliniame vėžio institute. Kai buvau gimnazijos mokinių prezidentas, rinkdavau moksleivių grupes, su kuriomis Santariškėse lankydavome onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Santariškėse lankydavausi ir kaip Jaunųjų medikų akademijos dalyvis. Čia eidavome stebėti operacijų. Taigi, ši vieta man pažini jau nuo seno.
Mokydamasis Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje visada svajodavau metinei praktikai sekmadieniais būti paskirtas į Santariškes. Tačiau nei karto nepaskyrė, tad buvo kiek apmaudu. Labai troškau būti arti ligonių. Dabar mano troškimas išsipildė su kaupu. Esu kapelionas. Didelė malonė čia būti. Net sakyčiau, kad tarnauti kunigu ligoninėje yra prabanga. Malonės ir dvasinio džiaugsmo prasme aš labai prabangiai gyvenu.
Matai šią malonę per konkretų Dievo veikimą žmonėse, kuriuos sutinki ligoninėje?
Būtent! Ligoninėje jau nebėra ką vaidinti. Tai stipriai skiriasi nuo to, ką patyriau ankstesnėje tarnystėje didelėje, gražioje parapijoje. Joje daug šventiškų akimirkų: santuokos, krikštai. Labai dažnai nepažinodavau tų žmonių, kuriuos tuokdavau ar kurių vaikus krikštydavau. Kai klausdavau, ar jie priims Komuniją, dažnai nesuprasdavo mano klausimo, o kartais net klausdavo, kam to reikia. Šis konvejeris taip mane vargino, jog būdavo net sunku tomis akimirkomis išgyventi tikėjimą. Nors liturgijos, apeigų buvo apsčiai, bet atstumas, minių gausa dažnai trukdydavo susitikti žmogų, Dievą, išgirsti Jo balsą, pamatyti veikimą. O į ligoninę ateina konkretus žmogus. Kartais jis būna palūžęs, bet yra visiškai atviras Dievui. Jėzus sako, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Dievas labiausiai veikia tokio žmogaus gyvenime. Žmogus, kuris stoja akistaton su svarbiausiais gyvenimo klausimais, išgyvena atsivertimą.
Šioje koplyčioje, kai švenčiame apeigas, nėra minių. Ateina mažoji kaimenė, saujelė, pagal kiekį – apaštalų ratas. Tačiau kiekvieną kartą jaučiu jų alkį. Mane kaip kunigą tai skatina stipriai pasitempti, daug labiau nei tarnaujant minioms. Čia gali kasdien aukoti šv. Mišias, kurioms turi pasiruošti pamokslą. Šv. Mišiose dalyvaujantys tai jaučia, nes jie tikrai ateina čia atgaivinti savo dvasią. Jie neateina į šią koplyčią prie progos ar iš reikalo, nes kažką iš pažįstamų krikštija ar laidoja, bet nuoširdžiai ieškodami tikros atgaivos, paguodos. Tokiu atveju negali duoti šabloniškų atsakymų ar atlikti savo pareigas abejingai. Klinikose sielovada vyksta su kiekvienu asmeniu, tad čia patiri prabangą matyti žmogaus virsmą – atsivertimą. Dėl savo sąlygų ir aplinkybių ši vieta tampa labai gera žemė – pasėjus Evangelijos grūdą, jis labai greitai duoda vaisių. Žinome, kad ligos momentas, krizė arba palaužia, arba pilnai perkeičia, atnaujina, subrandina. Kai ligoninėje matai atsivertimus, žmonių paiešką ir jų Dievo alkį, ko daugiau kunigiškoje tarnystėje bereikia…
Minėjai, kad ligos metu žmogus dažnai tampa dar labiau atviresnis Dievo patirčiai. Matyt ir laikinumo, trapumo, amžinybės klausimams šiame ribiniame laike gali atsirasti daugiau vietos ir laiko. Kiek šiais klausimais tau tenka kalbėtis su pacientais, jų artimaisiais, personalu? Ko žmonės ieško, kokius klausimus kelia su tavimi susitikdami?
Klausimai, kurie kyla ligoniui, yra esminiai, egzistenciniai, patys giliausi: kodėl aš kenčiu, kodėl egzistuoja kančia, blogis, kodėl aš išvis esu, kam esu. Tie augustiniški klausimai – kas aš esu ir kur aš einu. Stengiuosi diskutuoti rezervuotai, ne primesti atsakymo, bet vesti, būti šalia, parodyti kryptį – į Jėzų, į tabernakulį. Taip pat stengiuosi parodyti maldos prasmę, nurodyti į Šventąjį Raštą, paminėti, kad verta jį skaityti ir domėtis. Susitikus svarbu priminti, kad žmogus yra visada laukiamas. Ligoninėje yra ir tų žmonių, kurie labai atsiveria Dievui, ir tų, kurie labai užsidaro. Tai būna rečiau. Tokiu atveju reikia švelnaus liudijimo. Kaip palyginime apie Gailestingąjį Tėvą: gali ateiti bet kada ir tęsti pradėtą kelionę; durys yra atviros, esi laukiamas, brangus.
Mes šiais laikais norime labai greitai gauti aiškius, tvarkingus atsakymus, bet sielos kelionė svarstant šiuos klausimus vyksta iki pat mirties. Turime būti dvasiniais realistais. Neturiu atsakymų į visus klausimus, o jei ir žinau kokį atsakymą, dažnai nežinau, kaip jį pasakyti. Nežinau, ar išvis tai įmanoma. Teoriškai galima, bet retai jis bus išgirstas ir suprastas. Pats žmogus turi atrasti. Mano užduotis tą sunkią akimirką paguosti, sustiprinti, įkvėpti, parodyti kryptį, kuri yra Jėzus. Tam reikia išminties, įsiklausymo, kam dabar kviečia ir popiežius Pranciškus. Vieni iš gražiausių Kristaus žodžių: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti. Aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Turime parodyti šį slėpinį.
Ar ligoninėje reguliariai susitinki su tuo pačiu pacientu, ar visgi dažniau tai yra vienkartinis kapeliono vizitas pastiprinti, įkvėpti, po kurio žmogus keliauja pats.
Labai dažnai susitinkame daug kartų. Turiu tokią draugę, kuri tuoj švęs 80 metų jubiliejų (turbūt teks jį švęsti ligoninėje). Kiekvieną ar kas antrą dieną jai nunešu šv. Komuniją, pasikalbam, sekmadienį kartu meldžiamės, turime apeigas. Jau ir kitos toje palatoje esančios pacientės draugėmis tapo. Atsimenu, ateinu vieną dieną į skyrių, o gydytoja manęs klausia: „Kur einat, kapelione?“ O aš sakau: „Pas drauges, aš čia trumpam“. (Juokiasi). Gydytoja taip keistai pasižiūrėjo į mane.
Kartą užsukęs į tą pačią palatą sutikau naują jų draugę. Ji buvo po operacijos. Taip nustebo, kas čia vyksta. Kitą dieną ji jau vaikščiojo, pasisveikino. Dar kitą dieną paprašė šv. Komunijos, Ligonio sakramento. Nereikia nei siūlyti, nei primesti, o atsivertimai vis vyksta. Bet reikia nepatingėti: prisiminti, ateiti, aplankyti. Išsaugoti savyje nuoširdumą, jautrumą. Nėra lengva prisiminti, kai klinikose tiek daug korpusų, palatų. Susimaišo. Kartais net nežinau, kur užsirašyti, kad rasčiau, prisiminčiau, atsekčiau.
Čia, ligoninėje, vyksta tikra sielovada. Šią savaitę kasdien turiu krikštus reanimacijose. Po jų sutinku tų kūdikėlių tėvelius, jie pasakoja, kaip jaučiasi jų vaikelis, kaip sekėsi operacija, seku ligos eigą, procesus. Žinau, kad 3 dienos vaikeliui yra esminės, tad matau, kaip tėveliai rūpinasi, vis vaikšto į reanimaciją, nerimauja, meldžiasi. Tuo metu ieškau žodžių, kaip galėčiau pastiprinti, meldžiamės šv. Mišiose. O po to būna visaip: kartais pasveiksta, gyja, dėkoja, o kartais praeina verkdami pro koplyčią. Pastaruoju atveju suprantu, kad kažkas negerai. Tokia sielovada gali trukti savaitę, mėnesį. Tokioje kelionėje atsiranda ir dvasinės draugystės. Nežinau, kiek jos truks. Kartais kelionės būna labai ilgos, bet eigoje žmogus pasikeičia iš esmės.
Dirbi ne tik su ligoniais, bet ir ligoninės personalu. Ko jie tikisi iš tavęs? Ko ieško?
Ligoninė nėra parapija, bet esama bendruomenės: medikai, sesutės, kitas personalas. Tai pusseptinto tūkstančio darbuotojų. Kapelionas yra skirtas ir jiems. Tai viena svarbiausių tarnystės dalių – juos atnaujinti, atgaivinti, melstis už juos, sustiprinti Evangelija. Jie labai sunkiai dirba, tarnauja. Nuolatos tenka juos sutikti Mišiose.
Kartais tas susitikimas būna labai spontaniškas. Praeitą savaitę nuėjau į vieną skyrių aplankyti ligonio ir tik man išėjus iš palatos manęs jau susirinkę laukė gydytojai sakydami: „Palaiminkit, prašom, mūsų skyrių“. Ir taip nutinka labai dažnai. Štai prieš kelias dienas buvau vaikų reanimacijoje. Ten guli kūdikėliai. Gydytojai patys susirinko ir sako: „Prašom palaiminti, pasimelsti. Labai sunki ši savaitė“. Žinoma, gydytojai nori santykio, bendravimo, susitikimo ir pokalbio prie kavos. Kartais ateina dvasinio pokalbio į koplyčią. Esama ir tradicinių susitikimų Advento, šv. Kalėdų laikotarpiu, kai kapelionas atneša kalėdaičių, o kartais tiesiog susitinku su visu skyriumi, net kai nėra ypatingos progos.
Dėl artimo santykio su kapelionu dažnai gydytojai ir supranta šią vietą kaip savo parapiją. Čia yra jų kunigas, tad esu kviečiamas ir namus palaiminti, ir jų artimuosius, ir sakramentus teikti. Visgi manau, kad svarbiausias jų poreikis yra palaikyti juos maldoje, kad žinotų turintys užnugarį. Juk mediko tarnystė nepraprastai sunki…
O ko tikisi ligonio artimieji? Koks tavo santykis su jais?
Pirmiausia būti, parodyti kryptį, įkvėpti, kartu pasimelsti. Pirmas susitikimas su artimaisiais kartu būna susitikimas ir su ligoniu, tad visi kartu ir meldžiamės. Taip pat pakviečiu, jei jie nori, į šv. Mišias. Mūsų koplyčiai duotas Dievo Gailestingumo vardas, tad visada duodu Gailestingojo Jėzaus paveiksliuką, kurio kitoje pusėje yra Dievo Gailestingumo vainikėlio malda. Kartais sakau: „Galite melstis akimis, kai nėra jėgų arba kai bus jėgų, pasimelskite už savo artimąjį šį vainikėlį. Bendrystė vėliau tęsiasi maldoje, o tai duoda išeitį, kelią, kaip artimiesiems eiti per šią sunkumų pelkę.
Pakalbėkime apie tavo gyvenimo tempą. Tavo dažna susisiekimo priemonė buvo ir yra motociklas. Bet atrodo, kad tapęs ligoninės kapelionu šia transporto priemone naudojiesi dar dažniau. Ar tavo gyvenimo tempas pagreitėjo, ar jis visada toks buvo?
Na gal čia yra mano charakterio problema (juokiasi). Prieš mane šioje ligoninėje tarnavo ramūs kapelionai. Kai mane čia paskyrė, jie labai nustebo, jog šalia turėsiu ir kitų paskyrimų: Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, ateitininkijoje. Jie manęs klausė: „Kaip tu spėsi?!“, o aš atsakydavau: „Spėsiu spėsiu kažkaip“. Vėliau pastebėjau, kad į centrą, į senamiestį tik kartą per savaitę pavyksta atvykti (ir tai ne visada). Prieš važiuodamas greitai susirašau visus darbus, kuriuos turiu centre atlikti ir bandau motociklu ne kamščių metu nuvykti. Juk iš tiesų tai čia, Santariškėse, man reikia būti, budėti, nes iškvietimai būna bet kada. Net jei nebūna iškvietimų, daug žmonių tiesiog ateina, prašo sakramentų, užsimezga pokalbiai. To nebūtų, jei manęs čia nerastų. Taigi, bandau ką galiu pasiruošti iš anksto, optimizuotai sutvarkyti, atrasti tokį veikimo būdą, kuris man padėtų kuo daugiau laiko praleisti ligoninėje.
Taip pat turiu troškimą kartu su gydytojų pamaina būti naktiniuose budėjimuose, jiems padėti. Klinikose tokia didelė pjūtis, jog yra neįmanoma aprėpti visų darbų. Nuolat galvoju, ką dar padaryti, kad kuo plačiau būtų galima veikti. Juk šalia pusseptinto tūkstančio klinikose dirbančių žmonių yra dar trys tūkstančiai lovų ligoniams.
Iki pandemijos klinikos turėdavo savanorių komandą, kuri per dieną pereidavo per visus ligoninės skyrius klausdami, kas norėtų susitikti kunigą, kas norėtų sakramentų, kokia kalba… Kapelionas, gavęs iš savanorių sąrašą, kitą dieną pasidarydavo planą, kad kuo efektyviau pereitų per visas klinikas ir spėtų aplankyti visus ligonius. Sekmadieniais kunigas aplankydavo nuo 70 iki 100 pacientų.
Dabar tokios komandos nėra, nes į skyrius patekti gali tik darbuotojai. Daugelio darbuotojų krūvis didesnis nei vienas etatas, tad man pačiam tenka eiti per visus korpusus, kurie yra išties dideli, arba bandyti surinkti darbuotojų komandą. Reikia atnaujinti visą veikimo modelį, sugalvoti, kaip efektyviai veikti. Kitu atveju lieka daug ligonių be sakramentų, nors jų norėtų. Taigi, tarnystės klodai čia neišsemiami.
O gal galima rasti būdų, kaip ligoninėje nedirbantys žmonės galėtų prisidėti prie tavo tarnystės? Ar matytum jiems galimybę prisidėti prie šios didelės pjūties?
Įmanoma. Ligoninė kartais su savanoriu sudaro sutartį, tačiau pastarasis ne tik turi būti motyvuotas ir įsipareigoti ilgam laikui, bet ir lankyti įvairius kursus, dalyvauti mokymuose. Tokiu atveju jam leidžiama savanoriauti viename konkrečiame skyriuje. Jis negali eiti į kitus skyrius, nes tai gali kelti pavojų ligoniams. Taigi, yra variantų, bet jie gan riboti, neišsprendžiantys problemos. Šiuo metu mes atnaujinam lankymą vaikų onkologijos skyriuje. Yra kelios savanorės, kurios praėjo mokymus, pasirašė sutartį ir eis lankyti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų. Turiu svajonę, kad ateityje studentai, kuopos, korporacijos reguliariai ateitų lankyti šių vaikų. Skyrių čia yra labai daug. Žmonės į Santaros klinikas atvyksta iš visos Lietuvos. Taigi jei kas nors turi rimtą motyvaciją įsipareigoti ilgalaikei savanorystei, tikrai atrasime, ką veikti.
Tavo tarnystė intensyvi, reikalaujanti fizinių, psichologinių, dvasinių jėgų. Nors ir minėjai, kad visada turi būti pasiekiamas, budėti, bet normalu, kad kiekvienam asmeniui yra reikalingas poilsis. Kaip tu ilsiesi?
Turiu nemažą iššūkį šioje srityje. Dar reikia ieškoti būdų. Atsipalaiduoti padeda aktyvus laisvalaikis. Visgi yra sunku rasti laiko, nes vakarais anksti temsta ir tokiu atveju nesu savo laiko šeimininkas. Į sporto klubą nueiti sudėtinga. Poilsį atrandu maldoje, buvime su Dievu, kai galiu pažvelgti į visas situacijas Dievo žvilgsniu. Taip pat atgaivina bendrystė, susitikimas su bičiuliais. Šiuo metu kuriame kunigų bendruomenę, kol kas gyvename dviese, bet jau turime koplytėlę. Vakarais susitinkame vakarienės, kartu aptariame praėjusią dieną. Kai turiu laisvą dieną, mėgstu nueiti į muziejų. Vilniuje kultūrinis gyvenimas labai gyvas, esame tuo turtingi.
Vis bandau ugdytis poilsio kultūrą ir žinau, kad negalima to palikti savieigai. Kaip ir medikai aš irgi susiduriu su tuo pačiu iššūkiu – skirti laiko poilsiui, laisvalaikiui.
Ko norėtum paprašyti skaitytojo, kuris savo aplinkoje sutinka sergantį asmenį? Su kokia nuostata mes turėtume tai daryti?
Ateitininkams svarbiausias principas yra katalikiškumas, tad būkime gerais katalikais. Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą, Bažnyčios teisę, jeigu katalikas suserga ir jam yra bent mažiausias mirties pavojus, mūsų pareiga yra kviesti kunigą suteikti Ligonio sakramentą. Kai gatvėje pamatome auto įvykį, iškart kviečiame greitąją. Juk būtų nepilietiška, net nežmogiška nekviesti greitosios, laukti paskutiniosios ir svarstyti: o gal jis nesusižeidė, gal tam žmogui nereikia mediko, nueisiu pats pasižiūrėti. Panaši situacija gali ištikti ir sielą, kai nekviečiam kunigo, atidedame. Tai kalbu ne tik kaip ligoninės kapelionas. Ir pats esu priėmęs Ligonio sakramentą. Matau, kaip tai yra veiksminga. Branginkime tikėjimą, Ligonio sakramentą, kurį Jėzus paliko kaip dovaną, ir būkim gerais katalikais. Nebijokim drąsinti, kviesti priimti šį sakramentą, kai tik kas nors suserga. Pats liūdniausias momentas, kai iš baimės pakviesti kunigą jis nepakviečiamas, o žmogus miršta. Tada būna labai liūdna tiek artimiesiems, tiek man kaip kunigui.
Kokią žinutę norėtum nunešti žmonėms, kurių artimieji šiuo metu susidūrė su sunkia liga ir dėl šio artimojo nerimauja, liūdi.
Svarbu būti su ligoniu, nebijoti, priimti jo nervingumą, nuovargį. Ligonis turi teisę rūstauti, būti prastos nuotaikos, nes jis serga. Mes kartais piktinamės, kad sunkus ligonis priekaištauja, nesupranta, nors mes stengiamės jam padėti. Bet mes turime suprasti, kad jis kenčia. Net jei nemalonus žodis išsprūsta ar būna nejautrumo mūsų atžvilgiu, turime suvokti, kad tai yra jo liga, ne jis pats.
Turim pareigą tapti balzamu, atrama šiame sunkiame etape. Artimiesiems svarbu tokiu metu pasirūpinti ligonio fiziniu, dvasiniu gyvenimu, būti su juo, tačiau nepamiršti ir savo dvasinio gyvenimo, gyventi jį intensyviau – nebijoti užeiti į bažnyčią, koplyčią, pabūti, kalbėtis apie situaciją su Dievu, melstis Rožinį, dažniau švęsti šv. Mišias, priimti Komuniją, patirti Dievo malonių ir dalytis jomis su ligoniu. Labai svarbu nelikti vieniems. Paradoksalu, bet dažnai labiau kenčia ne ligonis, bet artimieji, ir jam pagalbos reikia daugiau nei sergančiam. Mūsų svarbiausias santykis yra su Dievu, tad išbandymuose, sunkumuose reikia dar labiau prie jo prisiglausti.
Gabrieliau, kokia tavo kaip Santaros klinikų kapeliono svajonė?
Pastatyti koplyčią vaikų onkologijos korpuse. Jiems per toli čia ateiti. Tos šeimos, tie vaikai lieka be Jėzaus. Santaros klinikos didelės, tad vienos koplyčios neužtenka.
Nuotraukos
Evgenios Levin nuotraukos
