Moksleivių ateitininkų žygio „Pasūdyk Lietuvą“ būrelis po sunkios, itin kaitrios dienos, įžengia į Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią. Kai kurie basi, daugelis ištroškę ir tikrai labai pavargę. Prieš Šv. Mišias išgirstame nuostabų balsą, kviečiantį bendrai maldai. Tuo metu dar nežinojau, bet prieš beveik dešimt metų, pirmą kartą gyvenime išgirdau Deimantę Narkutę – šlovinančią Dievą ne tik balsu, bet ir visa širdimi.
Kaip pradėjai giedoti bažnyčioje?
Pradžioje atėjau į Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje, kad pasiruoščiau Pirmajai Komunijai. Tuo metu mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, muzika man buvo artima, o bažnyčioje buvo chorelis, prie kurio norėjau prisijungti. Įdomu tai, kad nuo pat pirmų žingsnių bažnyčioje Viešpats drąsino pamesti tai, kas ne iš Jo. Buvau labai drovi ir ilgą laiką nedrįsau pasakyti, kad noriu prisijungti į chorą. Atsimenu, prašiau ir mamos, kad ji padėtų, susitartų už mane, tačiau ji sakė, kad turiu pati eiti, pati paprašyti. Ačiū jai už tai. O iš tikrųjų, juokinga prisiminti, nes ten jokio priėmimo ar perklausos nebuvo, tiesiog reikėjo prieiti ir paprašyti. Galiausiai kažkurį sekmadienį po Šv. Mišių sukaupiau visą drąsą ir išreiškiau savo norą prisijungti. Jokių sąsajų su tuo, ką šiandien vadinu šlovinimu, ten nebuvo, tačiau tai padėjo man pasilikti bažnyčioje iki pat Sutvirtinimo sakramento. Pamenu, po Sutvirtinimo sakramento viena bendruomenės moteris sako: „Deimante, aš nusipirkau gitarą, noriu išmokti ja groti, gal galėtum mane pamokyti?“ Susitikome, pradėjome susipažinti su akordais, tačiau užsikalbėjome ir tuomet buvau paprašyta išmokyti groti giesmę. Nepamenu kaip, bet gitara buvo padėta į šalį, moteris iš kažkur namuose ištraukė klavišinius, pradėjome giedoti ir tą patį vakarą gavau pasiūlymą padėti šlovinti Šv. Mišių metu, kol atostogauja šlovintojai, kurie įprastai tarnaudavo. Būdama keturiolikos metų gavau pirmąją man ant pečių krentančią atsakomybę šlovinti sekmadienio Šv. Mišiose vasaros metu. O rudenį, grįžus šlovintojams, klebonas man pasiūlė šlovinti Šv. Mišiose pirmadienio vakarais. Tada šlovindavau viena (teisingiau būtų sakyti, kad tuo metu giedojau, o ne šlovinau), tačiau per tuos metus geriau susipažinau su liturgija, supratau, kodėl ir kada skamba viena ar kita giesmė, kokios yra Šv. Mišių dalys. Man tai buvo nauja patirtis, kurios dėka Viešpats mane labai paaugino. Taip pat mano suvokimą apie šlovinimą labai formavo LJD (Lietuvos jaunimo dienų) šlovinimo choras, prie kurio prisijungiau 2015 metais. Esu dėkinga už tą laiką. Tais pačiais metais atsidūriau KAIROS rekolekcijose, kurių metu pajutau troškimą savame mieste atrasti bendraamžių, kurie norėtų kartu melstis ir šlovinti. Tikiu, kad KAIROS buvo tas momentas, nuo kurio pradėjo keistis daug dalykų ir mano šeimoje. Grįžusi pasidalinau su mama tuo atrastu troškimu ir paprašiau, kad mama kartu melstųsi šia intencija. Mano mama tuo metu nebuvo praktikuojanti katalikė, tačiau, matydama kaip tai man brangu, sutiko. Dievui laiminant mano troškimą, pavyko sutikti bendraminčius, su kuriais sukūrėme grupę „dėl Tavęs“.
Žinoma, kas yra liturginė, sakralinė muzika, o kas yra šlovinimas? Kaip tu jį apibrėži?
Man šlovinimas yra širdies malda kasdienybėje, šlovinant ne tik giesme, bet ir visu savo gyvenimu. Galvojant konkrečiai apie šlovinimą giesme – tai galimybė kurti santykį, apsakyti savo meilę Dievui. Šlovinimas giesme man yra artimiausia maldos forma, kurios metu galiu dėkoti už viską, ką Jis yra padaręs, atnešti visus savo džiaugsmus, sunkumus, jausmus ir net kai labai sunku, galiu šlovinti pasitikėdama, kad Viešpats yra kartu toje situacijoje.
Šiuo metu šlovinu Dievo Gailestingumo šventovėje Šv. Mišiose, tačiau sutrinku, kai mane pavadina vargonininke, nes aš savęs tokia nelaikau. Šlovintojos terminas man artimesnis.
Ar šlovinimo giesmės turi bendrų bruožų? Pavyzdžiui, lengvai įsimenamą tekstą, pakartojimus?
Sutinku, kad šlovinimo giesmės gali būti ir labai panašios, tačiau ir labai skirtingos žodžiu, harmoniniu pagrindu ar melodija. Bendras bruožas, kurį esu pastebėjusi, atlikimas, bet ne iš stilistikos pusės (nors dauguma giesmių yra sukurtos angliškai vadinamu Worship stiliumi, kuris užsienyje yra kaip atskiras žanras), tačiau žodžio kartojimas, kad žodis, ištartas lūpomis, paliestų ir žmogaus širdį. Su grupe esam turėję patirčių, kai vieną giesmę sukom visą valandą. Man atrodo, esminis dalykas, kad žmonės, kuriems nori padėti sutikti Kristų, šlovinimo metu galėtų prisijungti kartu giedoti.
Kur gali skambėti šlovinimas? Ar tik Šv. Mišių metu, o gal visur, kur žmonės susirenka melstis?
Mano nuomone, gali skambėti visur. Pati esu susidūrusi, kad galima šlovinti ir Šv. Mišių metu, ir Švč. Sakramento adoracijos metu, ir susirinkus maldos grupelėje, ir net susirinkus draugams pavakaroti, sėdint ant sofos, kas gali atrodyti ir nelabai tinkama kitiems. Norisi išskirti, kad šlovinimo metu nesvarbu, kur tai vyktų, svarbiausia širdies pozicija.
Ar visi šlovintojai yra iš charizmatinių judėjimų?
Kiek esu sutikusi, dažniausiai šlovintojai būna charizmatai. Tačiau, mano nuomone, esminės šlovintojo savybės – šlovinti širdimi ir turėti santykį su Kristumi, kad galėtų padėti ir kitiems giesmės metu sutikti Jį.
Ko reikia norint šlovinti? Sakykime, susitinka keletas draugų, kurie pasiima gitarą ir sako: „Mes eisime šlovinti“. Ar to užtenka?
Reikia Šventosios Dvasios, kad Ji įkvėptų į mūsų širdis šlovinimo giesmę, kad tai būtų ne tik graži giesmė, tačiau iš mano širdies kylanti giesmė.
Ne kartą minėjai, kad seniau giedojai, o dabar šlovini. Kuo tai skiriasi?
Giedant atlieki muziką, bet širdies, sąmoningumo ten nebūtinai yra. Savo kelionės metu, nuo Pirmosios Komunijos iki Sutvirtinimo sakramento, Bažnyčioje pasilikau dėl choro, draugų, priimančių žmonių, netgi todėl, jog galėdavau eiti pagiedoti psalmę. Svarbiausia man buvo muzikiniai dalykai, vieta savęs pačios realizacijai, o tai neturėtų būti šlovintojo širdyje. Šie dalykai padėjo man pasilikti bažnyčioje ir ačiū Dievui už tai, kad Jis rado būdą, kaip mane pakviesti, nes mano šeima nebuvo praktikuojantys katalikai. Dabar dėkoju už tai, kad Jis pradėjo veikti mano širdy ir keisti požiūrį, įkvėpė troškimą kurti santykį, šlovinti giesme iš meilės Jam.
Viena vietų, kur meldžiamasi giesmėmis, yra Taizé bendruomenė. Ar Taizé giesmės irgi yra šlovinimo giesmės?
Man atrodo, visos giesmės šlovina Dievą, šlovinti galima ir atliekant klasikinę ar džiazo muziką, taip pat ir su Taizé giesmėmis, tačiau galvojant apie šlovinimo giesmes charizminiame judėjime, jos yra kitokios. Kartais terminų nebuvimas labai painioja dalykus.
Teko girdėti, jog mėnesį praleidai Jungtinėse Amerikos Valstijose dalyvaudama misijoje. Ar gali papasakoti daugiau?
Į Ameriką mane pakvietė Danielis diSilva, kuris nuo 2015 metų skelbia žinią apie Dievo Gailestingumą ir Dievo Gailestingumo šventovę Vilniuje. Jis gyvena JAV, yra „Original Divine Mercy Institute“ įkūrėjas. Kiekvienais metais šis žmogus bent keletą kartų atvyksta į Lietuvą. Mes su juo susipažinome rudenį, kai vyko Šv. Faustinos iškilmė. Tuo metu jis Lietuvoje organizavo renginį „Divine Mercy Summit“, kurio metu vyko įvairūs susitikimai, konferencijos. Dievo Gailestingumo šventovėje buvo aukojamos Šv. Mišios, kurias transliavo visame pasaulyje. Manęs, kadangi ne taip seniai buvau grįžusi iš misijos Sione (Didžioji Britanija), o ir kasdienybėje dažnai meldžiuosi šlovinimo giesmėmis lietuvių ir anglų kalbomis, paprašė šlovinti angliškai. Po Šv. Mišių prie manęs priėjo Danielis diSilva ir paklausė, ar esu buvusi Amerikoje, kai atsakiau, kad ne, tai paklausė, ar norėčiau nuvažiuoti, atsakiau: „Taip!“. Tada, nieko nelaukdamas, pasiūlė man atvykti į sausio pabaigoje suplanuotą turą ir jo metu šlovinti. Tikrai maniau, kad čia juokai, todėl lengvai pritariau, tačiau jis pasiėmė mano paštą, o kitą dieną parašė dėl kelionės į JAV. Aš buvau girdėjusi apie šį žmogų ir tai, kad jis skelbia žinią apie Dievo Gailestingumą, tad pasitikėjau juo. Simboliška, jog jis norėjo, kad į turą vyktų žmogus, giedantis Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Kelionės metu aplankėme keletą Amerikos valstijų, tikslas buvo skelbti žinią apie Dievo Gailestingumą, šv. Faustinos viziją, pavaizduotą paveiksle. Per mėnesį turėjome daugiau nei 10 susitikimų (tikslaus kiekio neatsimenu), kurių metu būdavo laikas šlovinimui ir dvi mokymų dalys: viena apie paveikslo istoriją, kita – apie jo prasmę ir svarbą pagal pal. Mykolą Sopočką – šv. Faustinos dvasinį palydėtoją. Viso turo metu Danielis diSilva kartu vežiojosi originalaus dydžio Dievo Gailestingumo paveikslą, kad jį galėtų pamatyti susirinkę žmonės ir susipažinti su tikrąja šv. Faustinos vizija, nes Amerikoje plačiai pasklidusi ne originalioji šio paveikslo versija.
Ar yra šlovintojų giesmynai? Kas kuria šlovinimo giesmes? Iš kur jos yra gaunamos?
Pačioje pradžioje, tik prasidėjus charizmatiniams judėjimams Lietuvoje, dauguma šlovinimo giesmių buvo išverstos iš kitų kalbų. Vėliau, sustiprėjus pirmosioms charizminėms bendruomenėms, giesmės buvo pradėtos kurti ir lietuvių. Aišku, aš nebuvau toje kartoje, tad pasakoju iš istorijų, kurias esu girdėjusi. Šiuo metu giesmės taip pat verčiamos, nes yra tikrai turtingas pasaulinis lobynas, tačiau ir Lietuvoje turime nemažai šlovinimo giesmių kūrėjų.
Ar pati kuri?
Kuriu, kartais viena, o kartais ir su kambarioke Ieva. Vasaros pabaigoje su grupe „dėl Tavęs“ įrašėme keletą giesmių. Porą jų galima rasti YouTube platformoje, dar pora laukia išleidimo. Viena iš jų buvo ir mūsų su kambarioke maldoje gimusi giesmė.
Ar yra taisyklės, kaip kurti šlovinimo giesmę?
Nemanau, kad žodis „taisyklės“ čia tinkamas. Žinoma, tekste neturėtų būti erezijų ar prieštaravimų Dievo žodžiui ar Bažnyčios mokymui. Man pačiai dažniausiai giesmė gimsta maldos metu, kartais, kaip paskutinioji, būna įkvėpta psalmės žodžių ar Šventojo Rašto. Giesmę „Tik Tavo artume“ sukūriau karantino metu, kai buvo sunkus laikas, vienatvė, ir iš to, ką išgyvenau, ką atnešiau pas Jį, gimė giesmė. Viskas taip natūraliai išeina, labai retai būna, kad atsisėsčiau ir specialiai kurčiau.
Jeigu mūsų skaitytojai galvoja, kad irgi norėtų šlovinti, kur reikėtų eiti?
Yra šlovinimo grupių, kurios turi savo dinamiką, branduolį, tad jos nepriima papildomų žmonių, bet yra tokių, kur gali ateiti, prisijungti į repeticijas, pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo dienų choras ar pal. Jurgio Matulaičio parapija Vilniuje. Tikiu, kad yra ir daugiau atvirų vietų, tačiau, manau, kad tam, jog šlovintum, tau nereikia kažkokios grupės. Galima eiti ten, kur vyksta šlovinimas ir šlovinti drauge, galima šlovinti ir savo kambarėlyje. Galbūt yra svarbu suprasti, atpažinti, kur esi pašauktas būti, kokie talentai tau dovanoti, kaip juos naudoti.
Vilniaus Arkivyskupijos jaunimo centre šį pavasarį vyksta augimo aikštelės. Viena jų – šlovinimo aikštelė. Kas ten vyksta, ko galima išmokti?
Praeitą pavasarį, prieš Šv. Velykas, grįžau iš misijos Sione, kurioje praleidau septynis mėnesius. Ten yra katalikų pasauliečių bendruomenė, kurios tikslas – evangelizacija. Būdama šioje bendruomenėje prisijungiau prie „One Hope Project“ katalikų šlovintojų bendruomenės projekto – šlovinimo akademijos. Dalyvavau jau antrus metus vykdomoje programoje, skirtoje šlovintojų ugdymui. Laikas ten man buvo labai prasmingas, nes nuo tada, kai pradėjau šlovinti ne tik balsu, bet ir širdimi, rinkausi vietas (chorą, teminius savaitgalius), kur galėčiau daugiau sužinoti apie šlovinimą, tačiau gaudydavau nuotrupas, o nuvykusi į „One Hope Project“ gavau pilną paketą. Kursuose buvo ir naujų, ir jau žinomų dalykų, tačiau būtent kursai padėjo susisteminti visas turimas žinias. Kai su VAJC galvojome, kaip padėti jauniems lyderiams augti, pamatėme, kad būtent šlovinimas gali būti ta veikla. Dažnai su komanda organizuodami renginius susiduriame su problema, jog kviesti šlovinti tenka vis tuos pačius žmones, nėra jaunesnės kartos, nes mažai yra tokių lyderių, kas ją paaugintų. Gimusi aikštelės idėja analogiška mano patirčiai Didžiojoje Britanijoje, tik trumpesnio formato: penki susitikimai ir vienas ilgesnis savaitgalio susitikimas. Mūsų siekis – suteikti kuo įmanoma daugiau žinių, įkvėpti juos tarnauti ir suteikti galimybę patirti tai savo širdimi. Įvadinio susitikimo metu kalbėjome, kas yra šlovinimo esmė, jog tai ne mano muzikiniai talentai, ne aš pats, o Kristus centre. Šlovinimas kyla iš santykio ir meilės Jam. Daugelį kartų akcentuojame, kad centras yra Kristus, nes dažnai nutinka, kad tai tampa tam tikra savirealizacijos forma (kaip pradžioje buvo ir man pačiai). Man džiugu, jog galime nukreipti ir parodyti, jog tam, kad eitum šlovinti, pirmiausia reikia turėti santykį. Šlovintojo misija ne tik šlovinti pačiam, bet būti budriam Šventosios Dvasios vedimui ir padėti kitam susitikti Kristų. Misija – kitas žmogus, kuris yra šalia. Jeigu neturi maldos gyvenimo, negali uždegti kitų žmonių, nors Dievas visaip veikia… Pamenu mūsų šlovinimo grupės pradžią ir tai, kiek ten stebuklų įvyko. Mes nebuvom dvasiškai stiprūs, bet mus augino Dievas. Būdavo, kad žmones tai paliesdavo ir ne mes tai darydavome, bet Kristus per mus. Antras aikštelės susitikimas buvo apie šlovinimo dinamiką tarnaujant, būsimas susitikimas – apie šlovinimą liturgijoje. Parinkome kalbėtojus, kurie yra ilgamečiai šlovintojai, tad su jų pagalba bandome sukurti apčiuopiamus mokymus, kurie būtų pradžia.
Visa tavo širdis ir jėgos šlovinimo muzikoje, o kokie tolimesni planai, svajonės?
Dar sprendžiami reikalai čia su Tuo, kuris aukščiau (juokiasi). Gyvenu sprendimų laikotarpyje, kur tiriu, į kur esu kviečiama. Turiu troškimą būti jauno žmogaus evangelizacijos kelionėje, tačiau mėginu atrasti, kokiu būdu tai turėčiau daryti.
Nuotraukos
