David ir Kristy Kissell šeima – iššūkiai, atvedę prie Dievo gailestingumo

Davido ir Kristy Kissellių šeima šiuo metu gyvena Ohajaus valstijoje, JAV ir auginanti tris vaikus. Prieš devyniolika metų jų gyvenimą labai stipriai pakeitė vyriausiojo jų sūnaus Carsono ir jaunesniojo Kolbės reta genetinė liga – pūslinė epidermolizė. Tai labai sudėtinga būklė, kai net menkas odos įbrėžimas gali sukelti lupimąsi ir pūslelių susidarymą bet kurioje kūno vietoje. Iššūkiai, auginant vaikus su šia diagnoze, apvertė jų kasdienį gyvenimą, bet taip pat atvedė šeimą į gilesnę tikėjimo patirtį ir Dievo gailestingumo pažinimą. Galiausiai, per daugelį metų malda, sakramentai ir ypač Dievo gailestingumas tapo pagrindiniais šaltiniais, padedančiais šeimai neprarasti jėgų. Šiandien jie gyvena pasitikėdami Dievu ir vedami įsitikinimo, kad jų patirtis gali padrąsinti ir kitus.

Pastaruoju metu mes labai daug kalbame apie gerovę – tiek materialinę, tiek psichologinę. Tai kartais mums tampa netgi esminiu veiksniu priimant sprendimus, planuojant ir įsivaizduojant savo ateitį. Todėl man labai įdomu, kaip sunkumai ir iššūkiai, kuriuos patyrėte, padėjo jums augti tikėjime asmeniškai ir kaip šeimai? 

Davidas: Carsonui balandžio mėnesį sueis 19 metų, taigi mūsų kelias, rūpinantis abiem berniukais, tikrai ilgas… Kai Carsonas buvo mažas, supratome, kad mes patys to tiesiog neįveiksime, žmogui tokie iššūkiai atrodė per sunkūs. Tačiau tuo metu mums labai padėjo pokalbis su pažįstamu kunigu, mūsų parapijos klebonu tėvu Donu. Kalbėdamas su Kristy jis patarė, kad turime atiduoti, paaukoti šią ligą Dievui, taip pat skatino nepaliauti melstis ir priimti sakramentus. Šis pokalbis mus itin palietė, ir nuo pirmųjų Carsono metų malda tapo pagrindiniu šeimos prioritetu. Tai buvo būdas mums nepalūžti, kasdien gyventi su pasitikėjimu ir atsidavimu, kadangi iššūkiai su šiomis ligomis niekada nesibaigia. Kristy diena iš dienos rūpinasi sergančiais berniukais, keičia tvarsčius. Kartais tai užtrunka netgi keletą valandų. Toks yra mūsų kasdienis atsidavimas Viešpačiui, tikėjimas, kad jis mus per tai veda. Malda ir sakramentai, kaip mums patarė tėvas Donas, yra mūsų ramstis. Stiprina sekmadieninės šv. Mišios, kai galime – ir kasdienės, taip pat šeimoje meldžiamės rožinį ir Gailestingumo vainikėlį.

Kristy: Kai gimė Carsonas, mes pajutome, kad atsidūrėme kryžkelėje. Tai iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą, turėjome apsispęsti – ar gyvensime su Viešpačiu, ar pasirinksime kitokį kelią? Buvome įsišakniję savo tikėjime, abu užaugę tikinčiose šeimose, tačiau dabar galėčiau pasakyti, kad mūsų tikėjimas nebuvo toks tvirtas iki gimstant vyriausiam sūnui, išgirdus jo diagnozę. Tada supratome, kad tikėjimą turime iš tiesų pasirinkti ir paversti savo prioritetu. Aš tikiu, kad Dievas mus kvietė tai padaryti. Taip pat tuo metu pamačiau skelbimą apie parapijos mamų susitikimus – jaučiau labai stiprų poreikį ten nueiti. Taigi Dievas kvietė mane ieškoti bendruomenės ir draugystės su kitomis mamomis. Tai tikrai davė mūsų šeimai labai daug ir taip pat padėjo augti tikėjime.

Kaip atradote pamaldumą Dievo gailestingumui, koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su juo?

Kristy: Maždaug prieš 10 metų mūsų parapija pradėjo švęsti Dievo Gailestingumo sekmadienį. Taip sužinojau apie Dievo Gailestingumo vainikėlį. Pajutau, kad tai malda, kuria labai norėčiau melstis šeimoje – taigi pristačiau ją Davidui. Taip pat dažnai šia malda melsdavomės ir kartu su Carsonu, ypač kai maudydavau, kai būdavo labai sunku, tada mes kartodavome: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios, būk gailestingas mums ir visam pasauliui“.

Davidas: Ši malda tikrai yra gerai žinoma daugelyje katalikų bendruomenių JAV. Tiems, kurie ieško ir nori augti savo tikėjime, Dievo Gailestingumo vainikėlis yra ta malda, kuri padeda pagilinti santykį su Dievu. 

Ką gailestingumas reiškia jums asmeniškai, kaip jį suprantate? Bažnyčioje mes labai daug apie tai kalbame, kartais, atrodo, kad dėl to lengva pamiršti, ką tai iš tikrųjų reiškia…

Carsonas: Aš visada gailestingumą supratau taip, kad Dievas atleidžia mums mūsų nuodėmes. Manau, kad kiekvienas gali pabrėžti šiek tiek kitus gailestingumo akcentus, bet, mano supratimu, jis mums atskleidžia, koks mylintis ir atviras yra Dievas, kuris priima mus, kad ir kiek kartų sukluptume. Manau, kad tai ir buvo pagrindinė žinutė, kuri mane palietė, kai kalbėdavome apie gailestingumą.

Davidas: Taip pat manau, jog tai reiškia, kad Dievas yra nuolat mums atviras. Ir kad tobulumas žmogiškąja prasme yra neįmanomas, net neverta jo siekti. Mūsų tikslas – būti bendrystėje su Dievu, viena su Juo žinant, kad ir Jis yra su mumis, nesvarbu, kas benutiktų. Jis trokšta, kad mes visada sugrįžtume pas Jį su meile, tačiau be jo malonės tai padaryti kartais būna išties sunku. Kristus mums suteikia savo gailestingumą visais gyvenimo momentais mirdamas už mus ant kryžiaus. Dėl to esame patys kviečiami liudyti jį kitiems, taip pat kitiems būti gailestingi. Tai Dievo mums dovanojama malonė. 

Tik, žinoma, niekada neįgyvendinsime to taip tobulai, kaip sugeba Dievas. Nuolat stengiuosi Jo klausti: kaip aš, jo malonės dėka, galiu kitą kartą pasielgti geriau? Tokiais momentais turime turėti nuolankumo kreiptis į kitą žmogų, dažnai ir mūsų pačių šeimos narius ir pasakyti: „Aš suklydau“, o taip pat išgirsti: „Tau atleidžiama“. To su Kristy norime išmokyti šiuos berniukus. Kai jie suklysta ir įskaudina vienas kitą, jie turi išmokti prašyti vienas kito atleidimo. Taigi, kaip Dievas mums atleidžia, taip ir mes turime vieni kitiems atleisti.

Jūs labai dažnai kalbate apie atperkamąją kančią. Ką tai jums reiškia ir kaip tai suprantate? 

Kristy: Manau, kad susiejant mūsų kančias su Jėzaus kančia ant kryžiaus mūsų kentėjimai įgyja visai kitokią prasmę. Mes nuolat gauname iš Dievo labai daug malonių, bet tik kai patiriame kryžių, galime kartu su juo kurti Dangaus karalystę. Kančia yra mūsų gyvenimo realybė, neturime kito pasirinkimo. Dievas mums leidžia tai patirti, tačiau žvelgdami į Kristaus pavyzdį, mes suprantame, kad visa tai ne veltui. Visada yra didesnis tikslas, kurio mes dabar dar nematome, bet kurį pamatysime, kai susitiksime su Viešpačiu.

Man labai patiko mintis iš vieno jūsų, Davidai, interviu, kur sakote, kad mes visada klausiame Dievo, kodėl man tai nutiko? Bet neklausiame, ką Dievas iš tikrųjų daro arba kaip jis panaudos tą situaciją.

Davidas: Kančia man yra maldos forma – kai kenčiame, esame arčiausiai Kristaus, nes jis taip pat už mus kentėjo ant kryžiaus. Tie momentai, kai mes nesuprantame, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta, ir kai mes nieko negalime pakeisti, yra tikras pasitikėjimo išbandymas. Visgi jie leidžia suvokti ir pajusti, kad Dievo malonė veikia mumyse, padeda mums pasitikėjimą juo išlaikyti, ištverti sunkumus. Mes tikime, kad Dievas mūsų kančią-maldą panaudos tam, ko mes, žvelgdami žemiškomis akimis, dar nesuprantame. Pavyzdžiui, skaistykloje esančioms sieloms reikia mūsų maldų, ir mūsų aukos gali joms padėti. Arba žmonėms, kurie visame pasaulyje patiria įvairiausius sunkumus, apie kuriuos mes net nežinome. 

Ir tikrai ne visada yra lengva taip gyventi. Kartais lengviau pasakyti, nei padaryti. Dažnai dėl iššūkių gausos mes nusimename, ir tada sunkumai mus prislegia. Bet turime suprasti, kad tai yra žmogiškos emocijos. Tikėjimas nesibaigia, kai patiriame sunkumus. Carsonai, ar nori ką nors pridėti? Juk būtent tu visa tai išgyveni.

Carsonas: Man atrodo, kad išganymas visada yra susijęs su kančia. Aš stengiuosi gyventi taip, kad mano kasdienė kančia nebūtų veltui. Nors pripažįstu, kad kai kurios dienos būna tikrai be galo sunkios, bet reikia tai priimti ir prisiminti, kad visa tai nėra veltui. Galbūt dar nematome to vaisių, bet vieną dieną juos tikrai pamatysime danguje.

Man tai skamba kaip vilties žinia, nes labai dažnai nesuprantame, kaip sunkumams ir kančiai suteikti prasmę. 

Taip pat noriu paklausti, kaip jaučiatės šiandien? Ar yra kokių nors požymių, kad gijimas yra spartesnis nei įprastai ir būklė šiek tiek gerėja? Ar ji išlieka tokia pati?

Carsonas: Iš tiesų, aš nelabai prisimenu, kaip man sekėsi, pavyzdžiui, prieš šešerius metus. Įprastai ši liga su amžiumi sunkėja. Aš pradedu tai jausti, bet dar ne taip agresyviai, kaip tai pristato gydytojai. 

Kaip suprantu, nuolatinis gijimas reikalauja daug energijos, nes kūnas turi kasdien atsigauti?

Davidas: Taip, tačiau karts nuo karto pastebime Dievo veikimo ženklus, ar tai būtų mažos žaizdos, kurios greitai užgyja, ar įvairios procedūros ir operacijos, po kurių matome, kad gijimas vyksta sklandžiau nei praėjusį kartą. Tiesiog pastebi mažus Dievo priminimus: „Aš esu čia, žinau, kad tai sunku, tačiau tai leidžiama dėl didesnio gėrio, todėl žinok, kad aš visada esu su tavimi“. Šv. Faustina dienoraštyje kalba apie tuos gyvenimo momentus, kai mes labiausiai kenčiame ir jaučiame, kad Dievo tarsi nėra šalia. Tačiau jo buvimas tais momentais šalia yra toks stiprus, kad mus tarsi apakina. 

Turiu jums paskutinį klausimą. Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris nori labiau gyventi Dievo gailestingumu ir daryti daugiau gailestingumo darbų? Nuo ko jam geriausia pradėti?

Kristy: Manau, kad viskas prasideda nuo pasitikėjimo ir kasdien ištariamo taip – „Jėzau, aš pasitikiu Tavimi“. Tai buvo mano pirmasis žingsnis, norint būti gailestingesnei mūsų namuose ir šeimoje: suprasti, kad visi išgyvename sunkių dienų, todėl turime būti gailestingi vieni kitiems bei kartoti „Jėzau, aš pasitikiu Tavimi“, kai jaučiuosi apimta iššūkių. Man tai buvo labai geras pirmasis žingsnis, pasitikint Jo gailestingumu, žinant, kad jis yra su mumis ir kad visa tai, ką mes patiriame, turi tikslą, prasmę ir vertę. 

Davidas: Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau – malda ir sakramentai turi būti mūsų prioritetas. Žvelgdami atgal į praeitį, kai prieš daugelį metų išmokome melstis Dievo Gailestingumo vainikėlį, įvairias novenas ir skirtingas maldas, supratome, kad maldos gyvenimui reikia užaugti. Kartais mes meldžiamės, pavyzdžiui, Šv. Tėvo Pijaus noveną, kurią keletą dienų kartojame vakaro ir dienos metu. Vis atrandame, kaip svarbu naudotis tomis maldomis ir Bažnyčios grožiu, kuris mums yra taip lengvai prieinamas.

Dar norisi pabrėžti ieškojimą – tai pirmasis akstinas veikti. Kai yra noras augti, pažinti Dievą paprašius, kad jis per tai vestų, viskas ateina.

Carsonas: Man atrodo, kad yra labai svarbu klausti Dievo, kaip tu nori, kad aš skleisčiau tavo gailestingumą? Arba, kaip tu nori, kad aš skleisčiau tavo meilę? Juk nėra taisyklių ar vadovėlių – Dievas tau ir parodo, kaip gali geriausiai išreikšti Jo meilę ir Jo gailestingumą savo kasdieniame gyvenime.