Darbas ar požiūris: ką keisti?

Kiekvieną rytą, kaip ir dauguma žmonių pasaulyje, keliuosi į darbą. Ruošiu pusryčius, verdu kavą ir galvoju: kaip gerai būtų dabar grįžti į lovą ir miegoti toliau! O gal pasiimti nedarbingumą? Arba nusipirkti loterijos bilietą? Juk kažkas neseniai laimėjo milijoną eurų. Gal šį kartą pasiseks ir man? Manau, net žmonėms, kurie labai myli savo darbą, kartais norisi pasilikti namie, nes kiekvieną dieną eiti į tą pačią vietą, matyti tuos pačius kolegas, daryti tas pačias užduotis gali būti tikrai varginanti patirtis. Atrodo, jog gyvenimas bėga, o tu prarandi mėnesius ir metus biure. Tačiau, ar tikrai mus išsekina pats darbas?

Pagal Nacionalinio biotechnologinės informacijos centro (JAV) tyrimą, mūsų smegenys sudaro tik apie 2 proc. kūno masės, tačiau sunaudoja net apie 20 proc. viso organizmo deguonies. Todėl nenuostabu, kad po ilgos ir įtemptos dienos galime jaustis pavargę ne mažiau nei po fizinio krūvio. Ne kartą pastebėjau, jog po darbo jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžusi ne iš biuro, o iš sporto salės, nors visą dieną praleidau sėdėdama. O po to net savaitgalį nepavyksta pailsėti, nors galiu dvi dienas prabūti namie gulėdama lovoje su knygomis. Kartais atrodo, kad darbas taip vargina, kad net ir tokio poilsio nebepakanka.

Pastebėjau, jog kartais ir po darbo mintyse vėl ir vėl grįžtu prie skirtingų įvykių: vienas kolega grubiai atsakė į žinutę, kitas apkaltino mane klaida, vadovas neįvertino mano iniciatyvos, o ryt vėl laukia darbo diena su sunkiomis užduotimis. Nuo tokių minčių jaučiu tik dar daugiau nuovargio. Psichologijoje toks reiškinys vadinamas nuolatiniu, įkyriu permąstymu (ruminating). Tai vis pasikartojantis grįžimas prie tų pačių minčių ir bandymas vėl ir vėl išanalizuoti jau įvykusias situacijas. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 719 įvairių profesijų darbuotojų, būtent šis įprotis buvo stipriausiai susijęs tiek su ūmiu, tiek su lėtiniu dėl darbo patiriamu nuovargiu. Pasirodo, toks mąstymas nepadeda išspręsti problemų, tačiau dažnai atima jėgas ir neleidžia kokybiškai pailsėti.

Blogiausia yra tai, kad tokiu atveju darbo diena nesibaigia išėjus iš biuro. Ji tęsiasi transporte, parduotuvėje, namuose prie vakarienės stalo ir net prieš užmiegant. Kartais net savaitgaliais ar per atostogas prisimename nebaigtas užduotis arba kolegas, kurie mums pasakė kažką nemalonaus. Fiziškai ilsimės, tačiau mūsų mintys vis dar dirba. Todėl nuovargį jaučiame nuolatos. Tada gali kilti klausimai: kodėl aš taip pavargau? Gal čia yra perdegimas ir reikia išeiti iš darbo? Tačiau iš tikrųjų priežastis gali būti ne pačiame darbe, bet mūsų požiūryje į jį.

Dažnai žmonės, kurie skundžiasi dėl savo darbo vietos, išgirsta: „Jei tau nepatinka tavo darbas, tiesiog pakeisk jį“. Tačiau galima išeiti iš vienos įmonės, pailsėti, susirasti kitą darbą ir po kelių mėnesių vėl susidurti su nuovargiu ir nerimu. Vieni pataria pradėti savo verslą. Bet ne kiekvienas žmogus nori ar gali tapti verslininku. Be to, ir ten reikia dirbti, kartais net daugiau nei aštuonias valandas per dieną, be savaitgalių ir atostogų. Kiti siūlo įsigyti įvairius mokymus, žadančius per kelis mėnesius padėti gauti milijonus į savo sąskaitą dirbant po 2-3 valandas per dieną kažkur prie šiltos jūros. Skamba kaip svajonė, tikrai. Tačiau ir toks kelias tinka ne visiems. Kažkam iš tiesų gali pasisekti, o kiti rizikuoja be reikalo išleisti tūkstančius eurų. Panašiai yra ir su loterijomis ar azartiniais lošimais. Žinoma, vienas iš tūkstančių iš tikrųjų laimės milijoną. Bet dauguma žmonių taip ir liks tik su neišsipildžiusia viltimi.

Reiškia, tokiu atveju reikia keisti ne darbą, bet požiūrį į jį. Kartais darbą iš anksto suvokiame kaip naštą, todėl jis iš tiesų pradeda atrodyti vis sunkesnis. Iš savo patirties pastebėjau, jog nuolatiniai skundai visiškai nepadeda jaustis geriau ir dirbti sėkmingiau. Priešingai – nuotaika tik blogėja po kiekvieno pasakyto „kokia šiandien sudėtinga diena“. O paskui, tarsi patvirtinimas, atsitinka kokia nors smulkmena: negaunu atsakymo į laišką, nepavyksta greitai išspręsti problemos, atsiranda papildoma užduotis, vadovas reikalauja padaryti viską iš naujo. Ir darbo diena dar labiau vargina.

Kaip tokiomis aplinkybėmis pakeisti savo požiūrį į darbą? Kartais verta pradėti nuo labai paprasto dalyko – bent trumpam nustoti kartoti mintyse ir pokalbiuose su kolegomis, kad viskas yra sunku. Juk kuo dažniau sakome, kad darbo diena yra ilga, varginanti ir nepakeliama, tuo labiau patys patikime savo žodžiams. Apie tai rašo daugybė autorių. Pavyzdžiui, Robinas Šarma savo knygose pažymi, jog mūsų sąmonė labai stipriai reaguoja į tai, ką įsivaizduojame, ir į mintis, kurias nuolat kartojame. Todėl jis pataria įsivaizduoti save kaip sėkmingą, savimi pasitikintį žmogų, gebantį įveikti įvairius iššūkius ir išspręsti net pačias sudėtingiausias problemas.

Ši mintis mane labai įkvėpė, net pagalvojau: kaip pati to nepastebėjau? Todėl nusprendžiau atlikti nedidelį eksperimentą. Kelis kartus per dieną stengiuosi įsivaizduoti save kaip sėkmingą darbuotoją, kuria pasitiki kiti kolegos. Net nustačiau telefone priminimus, kad to nepamirščiau. Po kurio laiko pastebėjau, jog darbo situacijose pradėjau elgtis kitaip. Jau drąsiau galiu argumentuotai išsakyti savo nuomonę net aukšto lygio vadybininkui, apginti savo poziciją ir kalbėti apie problemas. Tapo lengviau ieškoti nestandartinių sprendimų ir ankščiau pastebėti tai, kas ateityje gali tapti kliūtimi. O visai neseniai įvyko dar vienas svarbus momentas. Kolegė parašė man žinutę, kurią pradėjo žodžiais: „Tu tikrai galėsi man padėti“. Galbūt tai tik smulkmena, tačiau man šie žodžiai tapo ženklu, kad kažkas iš tiesų pasikeitė.

Mano mažas eksperimentas privertė mane pagalvoti ir apie tai, kaip apskritai vertinu savo darbą. Ar tai tik aštuonios valandos, kurias kiekvieną dieną turiu „atkentėti“ tam, kad mėnesio pabaigoje mane pradžiugintų pranešimas apie gautą atlyginimą? Ar tai būdas uždirbti ne tik maistui, nuomai ir komunalinėms paslaugoms, bet ir savo norams bei kelionėms? O gal darbas gali turėti ir kitą prasmę? Ankščiau paminėtas Robinas Šarma siūlo į darbą žiūrėti kaip į galimybę tarnauti kitiems žmonėms. Iš pradžių žodis „tarnauti“ gali skambėti keistai. Juk einame į darbą pirmiausia tam, kad užsidirbtume pinigų, apmokėtume sąskaitas ir galėtume gyventi. Tačiau pastebėjau, jog vien šios minties man nebeužtenka – ji ne visada motyvuoja taip, kaip pradžioje. Žinoma, atlyginimas yra svarbus, bet man taip pat labai svarbu jausti, kad mano darbas yra matomas, prasmingas ir naudingas. Noriu žinoti, kad tai, ką darau aštuonias valandas per dieną, kažkam iš tikrųjų yra reikalinga. Tokia prasmė labai dažnai yra siejama su savanoryste. Nes žmonės, kurie savanoriauja, skiria savo laiką ir jėgas veiklai, už kurią gauna ne atlyginimą, bet suvokimą, jog daro kažką svarbaus: maitina benamius gyvūnus, aplanko vaikus, neturinčius tėvų, tvarko miškus ir upių krantus.

Ar tikrai įmanoma rasti tokią pačią prasmę ir savo kasdieniame darbe? Jei pabandytume į darbą pažvelgti kaip į misiją, į galimybę panaudoti mums Dievo duotus gebėjimus tam, kad nuveiktume kažką naudingo kitiems žmonėms – mūsų darbo diena galimai būtų truputį laimingesnė. Kažkada pati atradau tokį būdą – kai pradėjau dirbti visiškai nepažįstamoje logistikos srityje, į kurią atėjau prieš Kalėdas. Įsivaizdavau, jog esu Kalėdų Senelis, kuris turi pristatyti žmonėms dovanas, sukurti stebuklą ir išgelbėti šventes. Žinoma, po to atsirado rutina, sudėtingos situacijos ir darbo problemos, o Kalėdų Senelio jausmas pamažu dingo. Bet esu tikra, jog būtent šios mintys padėjo man ištverti pirmas darbo dienas.

Manau, jog ypatingą prasmę galima atrasti beveik kiekviename darbe, ir kiekvienam žmogui ji gali būti skirtinga. Statybininkas gali galvoti apie jauną šeimą, kuri jo pastatytame name kurs savo gyvenimą ir augins vaikus. Virėjas gali įsivaizduoti pavargusius ir išalkusius žmones, kurie po ilgos dienos ateis į restoraną, paragaus jo pagaminto maisto ir bent trumpam pasijus geriau. Vairuotojas gali sukurti galvoje istoriją, kaip padeda žmogui po ilgos dienos pasiekti namus. O valytojui, tikėtina, bus lengviau tvarkyti patalpas su mintimi, kaip kitiems žmonėms bus malonu praleisti laiką švarioje aplinkoje. Net jei darbas atrodo labai paprastas, nesvarbus ir monotoniškas, galima savęs paklausti: kam šiandien bus naudinga tai, ką darau?

Todėl perskaičius knygą, nusprendžiau pabandyti susigrąžinti tą Kalėdų Senelio jausmą, kuris man padėjo prieš beveik keturis metus. Kiekvieną rytą pradedu su mintimis, jog šiandien turiu tam tikrą ypatingą misiją. Tą patį atsimenu ir susidurdama su kliūtimis darbe – įsivaizduoju, kaip palengvės kolegoms, jeigu išspręsiu problemą ir kiek žmonių taps laimingesni, jeigu gerai atliksiu savo darbą. Tada darbo diena eina greičiau ir pati jaučiuosi labiau patenkinta. Ir – svarbiausia – kažkur dingsta pyktis, kuris anksčiau galėdavo užplūsti visa jėga.

Žinoma, kartais darbas iš tiesų būna sunkus. Deja, vis dar pasitaiko nesąžiningų darbdavių, kurie išnaudoja darbuotojus, verčia dirbti neapmokamus viršvalandžius, žemina, nesilaiko susitarimų ar nesuteikia net elementarių sąlygų pailsėti. Būna ir toksiškų kolektyvų, nuolatinio spaudimo, nepagarbos ar situacijų, kai žmogus fiziškai ir emociškai nebegali tęsti darbo tokiomis sąlygomis. Tokiais atvejais nereikia savęs įtikinėti, jog problema yra tik mūsų požiūryje – geriau tiesiog palikti darbovietę.

Taigi, kartais geriausias sprendimas yra išeiti iš darbo. Tačiau pakeitus darbovietę verta nepamiršti pakeisti ir savo požiūrio. Nauja vieta gali suteikti galimybę pradėti iš naujo, bet jei joje ir vėl pradėsime kiekvieną sunkumą vertinti kaip naštą, nuolat skųstis ir mintyse nesiskirti su darbu net namie, po kurio laiko galime pasijusti ir vėl labai pavargę. Todėl svarbu rasti pusiausvyrą: kartais reikia keisti aplinkybes, o kartais – savo požiūrį į jas.