Dar kartą apie SAS, kaip Lietuvos katalikų studentų sąjungą

Aktualumas

Studentų ateitininkų žiemos akademijos (SAŽA) metu vienas jaunas ateitininkas, šviežiai iškeptas studentas, paklausė manęs apie tai, ką paskelbiau dar kadencijos pradžioje: Studentų ateitininkų sąjunga – Lietuvos katalikų studentų sąjunga, arba, sutrumpintai, SAS-LKSS. Ilgai diskutavome: aš bandžiau išaiškinti, ką turėjau omenyje, o jaunas ateitininkas pasidalino savo skepsiu apie tai. Pokalbis nesibaigė aiškiomis išvadomis, bet vieno „nutarimo“ negaliu pamirši iki šiol: „Jeigu man nepaaiškinsit, kas yra SAS ir kas yra ateitininkai, SAS nariu aš nebūsiu“.

Tad vien dėl šito teiginio ir dėl to, kad atsirado žmogus, kuriam tai rūpi, noriu dar kartą pasidalinti savo apmąstymais apie Studentų ateitininkų sąjungos prasmę ir vietą. Pabandysiu tai padaryti ne kiek žurnalistiniu stiliumi, bet griežtos filosofinės argumentacijos principais, tad gali pasirodyti sunkiau įkandama. Tačiau neapsigaukite – po sausų argumentų slypi paprastos gyvenimiškos patirtys, išgyvenimai, diskusijos su kitais ateitininkais ir apmąstymai prieš miegą.

Tezė

Aš teigiu, jog Studentų ateitininkų sąjunga (SAS) turi būti visų Lietuvos katalikų studentų sąjunga (LKSS), t. y. vienyti visus studentus katalikus. Tam pagrįsti remiuosi šiais argumentais: 

(1) tai nurodo mūsų principai ir tinkamai suprasta jų hierarchija – (1.1) katalikiškumas, kaip svarbiausias principas yra esminis gėris, dėl kurio yra susibūrusi mūsų bendruomenė, (1.2) katalikiškumas suponuoja visuotiniškumą ir (1.3) kiti principai nesusiaurina mūsų veikimo lauko; 

(2) tokia ir buvo mūsų įkūrėjų mintis, nėra prieštaravimų; 

(3) turime poreikį LKSS buvimui, ir mes labiausiai tinkami jį išpildyti.

Ko aš neteigiu: kad reikia pakeisti SAS pavadinimą iš „Studentų ateitininkų“ į „Lietuvos katalikų studentų“; kad reikia panaikinti SAS ir kurti LKSS; kad reikia pakeisti mūsų tapatybę, principus ir konstruoti naują.

Metodika

Tyrime vadovaujuosi Šalkauskio „Ateitininkų ideologija“ (1954 m. leidimas), kurią toliau trumpinsiu kaip AI. 

Gyvenimiškus pavyzdžius ir įžvalgas imu iš beveik 4 metų buvimo SAS nariu patirties, darbo SAS Valdybose (2020-2021 ir 2022-2023) patirties bei iš bendravimo su kitais ateitininkais ir ne tik.

Dėstymas

1. Tai nurodo mūsų principai ir tinkamai suprasta jų hierarchija 

Iš visų penkių principų ateitininkams, be abejo, pats svarbiausias yra katalikiškumas. Manau, kad kiekvienas, skaitantis šias eilutes, tam visiškai pritaria.

Pasak Stasio Šalkauskio, katalikiškoji pasaulėžiūra yra ypatinga tuo, jog savo turiniu yra visuotinė, tinka visiems amžiams ir visoms tautoms, jai svetimas bet koks ekskliuzyvumas (AI, 43-44 p.). Nors ji niekada neduoda tikslių atsakymų į einamuosius gyvenamojo meto klausimus, palikdama tai kiekvienai naujai tikinčiųjų kartai, tačiau duoda geriausią pagrindą bendram veikimui. Šalkauskis teigia:

„Katalikiškoji pasaulėžiūra turi nepaprastą galią vienyti žmones. Jei apskritai bendri įsitikinimai yra žmonėms vienybės veiksniu, tai išpažinimas bendrų dogmų, kurios yra dieviškai apreikštosios tiesos, turi didžiausią galią jungti žmones. Bendras tikėjimo išpažinimas ir dorinė krikščioniškoji tikėjimo, kaip dieviškosios dorybės reikšmė yra ypatingo solidarumo pagrindas“ (AI, 44 p.)

Tad visus ateitininkus būtinai jungia bendrystė tikėjime, tai yra branduolys. Likę principai kyla iš katalikiškumo ir yra priderinami prie jo, o ne atvirkščiai. Jeigu kažkas tautiškume prieštarautų katalikiškumui – to nesilaikytume. Tad nei vienas iš kitų principų neturi tokios, viena vertus, mus iš kitų žmonių išskiriančios, kita vertus, mus pačius į bendruomenę ir iš jos kylančią organizaciją jungiančios jėgos. Galima šiuo aspektu detaliau pažvelgti į kiekvieną principą.

Šeimyniškumas. Nematau jokios išskiriančios ar jungiančios galios. Būdami katalikais neabejojame šeimos reikšme ir vieta visuomenėje, ginčijamės tik dėl tam tikrų aspektų, rasdami tame sutarimą netgi su kitais krikščionimis ar net nekrikščionimis.

Visuomeniškumas. Taip, katalikas neprivalo būti aktyvus visuomenės dalyvis, kontempliatyvus gyvenimas netgi yra vertybė. Tuo tarpu ateitininkas turi turėti bent grūdelį to, bent nedidelį impulsą. Kataliko dalyvavimas organizuotoje veikloje, manau, ir yra tas pakankamas grūdelis. SAS-LKKS kontekste tai reiškia, kad bet koks aktyvus katalikas, bet kokios organizacijos narys jau atitinka šį principą. Jis išskiria tiktai tuos, kurie ir taip nedalyvautų jokioje veikloje, bei jungia visus, kurie joje dalyvauja.

Tautiškumas. Tautiškumas yra vienas iš tų principų, kuris tiek mus išskiria, tiek mus vienija. Mano nuomone, SAS turėtų būti LIETUVOS / LIETUVIŲ katalikų studentų sąjunga, žodžius „Lietuvos“ ir „lietuvių“ suprantant beveik sinonimiškai. Tačiau yra problema, kad šio principo interpretacija nuo Šalkauskio laikų gan pasikeitė, iš visų principų jis darosi nesuprantamiausias. Mano interpretacija yra tokia, kad šis principas mus apriboja savo ambicijų erdvėje ir tiksle. Mūsų tikslas – lietuvių tautos išganymas. Tam mes galime pasikviesti kitataučių, ką sėkmingai ir darome, bet didžiąją darbo dalį turėsime padaryti savo jėgomis ir, svarbiausia, su savo tautiečiais, kad ir kaip kai kurie iš jų nepritaria mūsų idėjoms ir nesupranta, kas yra tas išganymas. Rodos, lengva ir protinga būtų susikurti savo Jungtines Katalikų Valstijas, bet Kristus liepė evangelizuoti visas pasaulio tautas ir visus jų narius. Mums patikėti lietuviai. Toks supratimas, be abejo, išskiria ir jungia: išskiria mus nuo kitų tautų ir jungia kaip vienos iš jų narius. Praktikoje gali kilti įvairūs klausimai, pavyzdžiui: „Ar Lietuvos lenkas / JAV katalikas ir pan. gali būti ateitininkas?“ Mano atsakymas – jeigu jis pasirengęs prisidėti prie lietuvių tautos išganymo, tada, be abejo, taip. O visiems kitiems lietuviams katalikams kliūčių nėra.

Inteligentiškumas. Čia klausimų kyla daugiausiai, ir aš nepritariu šiuo atveju Šalkauskiui. Tad verta sugrįžti į mano antrąjį argumentą.

2. Tokia ir buvo mūsų įkūrėjų mintis, nėra prieštaravimų

Pasak Šalkauskio, „Ateitis renkasi tik katalikus, iš katalikų telkia tik jaunimą ir iš jaunimo išskiria tik mokslą einančius“ (AI, 69 p.). Manau, kad paskutinis dėmuo mūsų laikais yra problematiškas. 

Visų pirma, Šalkauskio laikais buvo aiški atskirtis tarp „mokslą einančio“, t. y. vidurinio ir aukštojo išsilavinimo siekiančio jaunimo, ir „mokslo neinančio“ jaunimo, Lietuvos atveju – kaimo jaunimo. Atskirtį rodo ir buvimas dviejų atskirų stiprių organizacijų: ateitininkų ir pavasarininkų. Mokslas buvo pasiekiamas vis dar nedaugeliui. Pats mokslas buvo kitoks negu dabar – tiek gimnazijos, tiek universitetai mokė išties visko, taip pat ugdė žmogaus asmenybę, o ne „kimšo“ technines žinias, kad būtum sėkmingas „žaidėjas“ darbo rinkoje. 

Be abejo, atskirti besimokantį ir nesimokantį jaunimą yra gera mintis. Tada iš kiekvieno gali reikalauti pagal jo sugebėjimus, pagal jo talentus. Vienam duoti vienokie, kitiems kitokie; vieniems vienokios pareigybės, kitiems kitokios; vieniems vienoks kryžius, kitiems kitoks. Nepaisant to, visi esame morališkai lygūs, ir inteligentui puikuotis savo tariamu pranašumu yra nuodėmė.

Tačiau pagal kokį kriterijų tada šiais laikais darytume skirtį? Vidurinis mokslas – privalomas, tad moksleivių jau vien pagal tai, kad jie mokosi, neatskirsi, nebent atskirsi nedidelę dalį profesinių mokyklų mokinių. Studentų jau kažkiek mažiau nei moksleivių, nors galbūt ne už kalnų ir visuotinis aukštasis mokslas. Tačiau Šalkauskio reikalavimų dauguma šių studentų turbūt neatitiktų. Be bendrųjų reikalavimų, kad inteligentas dvasiniame gyvenime teiktų pirmenybę protui, siektų išsilavinimo, būtų kilnus ir doras, gebantis vadovauti (mūsų laikų terminais – būti lyderiu), t. y. būti savo rūšies aristokratu (AI, 80 p.), Šalkauskis taip pat kalba apie būtinybę inteligentui praktikuoti „bent vieną inteligentiškąją profesiją“ (AI, 83 p.). „Inteligentiškųjų profesijų“ sąrašo jis nepateikia, bet aišku, kad į jį pakliūtų tikrai ne visos, kurias dabar gauname baigę aukštąsias mokyklas…

Tad matome, jog nebeturime aiškių orientyrų. Ką daryti? 

1. Studentų atveju galime apsibrėžti „inteligentiškųjų profesijų“ sąrašą ir tapti „Lietuvos kai kurių profesijų katalikų studentų sąjunga“. Turiu nuojautą, kad filosofijos studentai, kaip kad ir aš, čia pakliūtų, teologijos irgi, TSPMI studentai – ~80 %, dėl kitų – nežinau. 
2. Tradicijos šviesoje naujai interpretuoti inteligentiškumą ne kaip išskiriantį ar jungiantį principą, bet kaip siekiamą idealą. Kiekvienas katalikas ir kiekvienas ateitininkas yra pašauktas tobulėti tiek protu, tiek charakteriu bei tapti savo srities profesionalu, apie ką kalbama ateitininkų principų bei pareigų oficialiojoje redakcijoje, priimtoje Palangos konferencijoje 1927 metais (AI, 115 p.). Atitinkamai į organizaciją (SAS; su MAS ir JAS galimi kiti variantai) reikia kviesti tuos, kurie turi bent polinkį į tai, tam tikrą inteligentiškumo grūdelį, kuris tada organizacijoje ir skleistųsi. Pagal ką galima būtų aptikti tą grūdelį ir kurie katalikai turėtų būti mūsų nariai? Bent du variantai:
3. a) visi aukštųjų mokyklų studentai. Faktas, kad pasirinkimas studijuoti jau rodo esant inteligentiškumo grūdelį. Kad ir kokią specialybę universitete bestudijuotum, kažkuriuo metu susidursi bent su kažkokiomis inteligentiškumo apraiškomis ar, galų gale, tai ir būna bene vienintelis gyvenimo laikotarpis, kai susidomima ne tik siaurais specialybiniais dalykais, bet ir bendruoju pažinimu, išmintimi. Problema – iškrenta kolegijų studentai bei studijas baigiantys, nors iš praktikos matome, jog ir tie, ir tie yra integrali SAS dalis.
4. b) tam tikro amžiaus tarpsnio jaunimas. Pagal dabartinę tvarką SAS nariai yra 18–30 studijuojantys arba studijas baigę jaunuoliai. Problema – ar amžiaus tarpsnis savaime duoda tą inteligentiškumo grūdelį? Sprendimas – pati priėmimo į SAS sistema, kuri atskirtų grūdelį turinčius nuo neturinčių.

Mano nuomone, geriausias variantas yra 2b. Kodėl? 1 variantas reikštų radikalią mūsų organizacijos pertvarką. Nemaža dalis narių turėtų būti, liaudiškai sakant, išspirti iš organizacijos. Liktų tam tikras keletos specialybių elitas. Taip, ta maža grupelė galbūt nuveiktų išties daug, nes leistų sau susikoncentruoti į esmines problemas ir esminius ugdymosi tikslus. Tai išties būtų lietuvių katalikų elitas.

Tačiau šis elitas galėtų egzistuoti ir 2 variante aprašytoje struktūroje kaip bendruomenė bendruomenėje. Turėkime plačią LKSS, o joje ir iš jos „susižvejotų“ lyderių, organizacijos viduje turėkime savo elito klubą. Manau, jog mūsų laikais negalime leisti sau tokio organizacinio katalikų pasidalinimo, kaip kad buvo tarpukariu – ateitininkų ir pavasarininkų. Visų pirma, pavasarininkų nėra, organizuotos ne inteligentiškos jaunuomenės nėra, nors gal parapijų jaunimas ar vyskupijų jaunimo centrai iš dalies ir užpildo šią nišą. Antra, mūsų tiesiog yra daug mažiau negu tarpukariu. Ar tikrai galime leisti sau skaidytis į mažesnes grupes, o bandant vienytis palikti bent vieną kataliką už ribos?

Ir tai nėra kažkokia naujovė. Visa tai kyla iš pačios AF esmės. Kaip minėta, mus jungia katalikiškumo principas, katalikiška pasaulėžiūra ir ištikimybė Bažnyčiai, tai yra branduolys. Ateitininkija yra tiek aktuali, kiek atliepia jos ir visos katalikų akcijos dvasią (AI, 272 p.) ir kiek yra naudinga bendroje kovoje prieš dechristianizaciją (AI, 229 p.). Visa kita – diskutuotina, keičiasi nuo gyvenamojo meto sąlygų ir prie jų prisitaiko (AI, 314 p.). Katalikiška pasaulėžiūra nėra statiška, visi amžiai dalyvauja jos kūryboje (AI, 43 p.). Nesakoma, koks tiksliai turėtų būti mūsų veikimas, organizavimasis. Ir čia laikas pereiti prie paskutinės dalies.

3. Turime poreikį LKSS buvimui, ir mes labiausiai tinkami jį išpildyti

Manau, kad dabartinis gyvenamasis laikas reikalauja visų katalikų studentų vienybės, nes:

1. Mūsų nėra daug, negalime skaidytis. Skaidykimės SAS-LKSS viduje, turėdami savo atskiras bendruomenes pagal specialybes, interesus, vietą, bet privalome turėti pretekstą ir struktūrą visiems susirinkti prie bendro stalo, o dar geriau – altoriaus;
2. Jau egzistuoja ne viena ateitininkiškus principus daugiau mažiau atitinkanti studentų organizacija, kuri kelia nesveikos konkurencijos grėsmę. Tad kodėl turėti SAS ir organizacijas X, jeigu galima turėti vieną LKSS, taip efektyviau naudojant išteklius?
3. Neturime vieno katalikus studentus atstovaujančio organo. Jau dabar matomas studentų ar / ir studentiško amžiaus katalikų atstovavimas iš skirtingų katalikų organizacijų, kas anksčiau ar vėliau kitoms organizacijoms iškels klausimą: „o tai su kuo mes galim kalbėtis?“. SAS tam realiausias kandidatas, bet kol ji nėra LKSS, ši kandidatūra tampa abejotina.
4. Jeigu tarpukariu vienas pagrindinių iššūkių buvo išsilavinusio eilito dechristianizacija, kuri grasino su savimi nusivesti ir visą tautą, kuri, panašu, buvo „natūraliai dora“, tai šiais laikais dechristianizacija vyksta kitaip ir vien pastangų sukurti katalikišką sąmoningą elitą nepakanka. Katalikiškosios pasaulėžiūros įsisąmoninimas turi pasiekti kiekvieną žmogų, ypač jauną. Juolab, kad net tokie Šalkauskiui, rodos, visiškai akivaizdūs dalykai, kaip neabejojimas Bažnyčios dogmomis, nebėra tokie akivaizdūs. Mūsų kartai tenka ne tik sustabdyti dechristianizaciją, bet iš naujo pradėti christianizaciją. Būtent tai yra aktualiausias mūsų dienos katalikų akcijos uždavinys, ir jo įgyvendinimui nematau poreikio skirstytis į „aristokratijos“ ir „demoso“ organizacines formas, juolab, kad net ir pats katalikiškumas nėra nuosekliai palaikomas kaip išskiriantis ir / ar vienijantis principas – bendroje kovoje už tikėjimą jau tiesiame rankas ir stačiatikiams, ir netgi protestantams.

Gerai, tarkime pritariame mano argumentams. O kodėl SAS-LLKS, o ne organizacija X-LKSS? Gal dabartinė situacija ir susidarė dėl to, kad mes netinkami šio laikmečio katalikiškam veikimui?

Manau, kad šiuo metu esame pats realiausias pretendentas į LKSS dėl šių priežasčių:

1. Istorinis palikimas. Palyginkite AF ir bet kokią kitą studentų ar katalikišką organizaciją. Nejaučiate to istorinio palikimo svorio, kuris nusveria net tam tikrus kitų pranašumus? Ar gali kažkuri iš tų organizacijų pasigirti tuo, kad…
2. Turi aiškiai suformuluotą ideologiją, kurią tereikia pritaikyti šiems laikams. Tai padaryti daug lengviau negu parašyti nuo nulio. Mes turime ir „Ideologiją“, ir „Vadovą“, tereikia juos perskaityti. Aš pats, rašydamas šį tekstą ir dėliodamas savo mintis, jau turėjau į ką atsiremti.
3. Turi ilgą institucinę atmintį. Vis pamirštu paklausti, kada gi įvyko pirmoji Studentų žiemos akademija, spėju, maždaug 1994 metais. Ką tai reiškia? Kad jau 30 metų vyksta renginys, kuriame galėjo dalyvauti mažų mažiausiai 500 unikalių dalyvių ir buvo bent 50 skirtingų organizatorių. Jeigu visi jie būtų aprašę savo patirtį, o pirmieji – savo įspūdžius, turėtume įspūdingą dokumentą, tikrą SAŽA rengimo instrukciją. Tą patį galėtume pasakyti ir apie moksleivių akademijas bei Berčiūnų stovyklas. Žinoma, ne viskas yra užrašyta, tačiau…
4. Turime unikalų kartų ryšį. Per praėjusių metų organizuotą Pirmakursių vakarienę, vykusią sendraugių sąjungos pirmininko Gedimino Plečkaičio namuose, tai pamačiau savo akimis. Po vienu stogu susirinko trys kartos: mes, vyresni studentai ateitininkai bei pirmakursiai (dar MAS nariai), sendraugiai ir jų vaikai, su kuriais vasarą drauge dalyvavome Berčiūnų stovykloje. Fantastika. Eidamas į stotelę dar pasinaudojau proga ir paklausinėjau Gedimino, kaip anksčiau vykdavo studentų akademijos ir visa SAS veikla. Gal ir neturime visų renginių organizavimo instrukcijų, bet turime žmones, kurių bet kada galime paklausti.
5. Jau praktikuojame katalikiškąjį visuotinumą, o kartu ir bendruomenių subsidiarumą. Tegul kalba Šalkauskis:

„Katalikiškumo žymė sudaro mokslą einančiam katalikų jaunimui tiek svarbaus bendrumo, kad jo organizacija iš esmės gali ir privalo būti vieninga. Jei suskirstysime katalikiškąją organizaciją į nepriklausomas organizacijas pagal amžius, katalikiškas jaunimas nustos nuoseklaus organiško išsivystymo per įvairius savo amžiaus laikotarpius. Jei susiskirstysime katalikiškojo jaunimo organizaciją pagal atskiras veikimo sritis arba pagal įvairias pažiūras į antraeilius dalykus, katalikiškasis jaunimas nustos neišvengiamai to visuotino draugingumo, kuris yra neatskiriama gerai suprasto katalikiškumo savybė“ (AI, 71 p.).

Aš prie to galiu pridėti tik mūsų seniai praktikuojamą subsidiarumo / decentralizmo principą. AF ir yra federacija todėl, kad ji sudaryta iš atskirų, formaliai savarankiškų vienetų. Dėl mūsų mažumo tas atskirumas yra apnykęs, bet kiekviena sąjunga ir vienetas nėra varžomas kažkokio „centro“ diktato ir tikrai veikia tai, kas pridera, neišeinant iš numatytos veikimo srities. Pavyzdžiui, visi SAS vienetai veikia savarankiškai ir niekas nenurodinėja, ką jie turi daryti. Netgi atvirkščiai – kartais tenka raginti būti savarankiškais.

6. Ryšiai su užsieniu. Čia svarbūs du aspektai. Pirma, visiems puikiai žinomas faktas, kad AF veikia per du žemynus. Tai vėlgi yra didžiulė dovana, pranašumas bei ateitininkų pajėgumo būti vienintele tokia organizacija liudijimas. Antras aspektas yra kiek pamirštas, tačiau bet kada su pakankamu kiekiu iniciatyvos atgaivinamas. Tai mūsų ryšiai su pasauliniu katalikiškosios akcijos judėjimu. Taip, jis yra silpnesnis nei tarpukariu, o dalis buvusių jo narių išsikvėpė ir atrodo netgi tolima katalikiškumui. Tačiau nereikia apsigauti, jog nėra panašaus pobūdžio organizacijų užsienyje. Mes tiesiog nežinome arba neieškome. O gal nežinome, ko ieškoti, nes patys nesame tikri, kas esame. Tačiau jų yra ir mes bene vieninteliai pajėgūs (at)kurti ryšius su užsienio katalikų akcija.

—

Tokie tad pamąstymai. Sąmoningai nepridedu tokio tipo tekstams būdingos „Išvados“ – jos tikrai dar nėra, tik paieška. Būsiu dėkingas, jeigu rasite ką pataisyti, patobulinti ar papildyti. O gal ir paprieštarauti, tas irgi naudinga. Pabaigti norėčiau citata iš Šalkauskio „Ateitininkų ideologijos“, kuri iš dalies ir apibendrina visa tai, kas buvo išdėstyta:

„Kai kam gali pasirodyti, kad ateitininkai nesiekia sujungti visą mokslą einantį katalikiškąjį lietuvių jaunimą, kadangi Ateitis ir ateitininkas(-ė) yra vardai, kurie tarsi reiškia specialią jaunimo grupę. Iš tikrųjų vardai yra atsitiktinės kilmės, nors ir gerai tinka sutrumpinti lietuvių mokslo einančio katalikiškojo jaunimo pavadinimui. Tai, kas yra svarbiausia jaunimui, yra susirūpinimas savo ateitimi ir pasiruošimas savo gyvenimo bei veikimo tikslams“ (AI, 75 p.)