Danguolė Gervytė: svarbus dėmesys kiekvieno vaiko asmeninei pažangai

Danguolė Gervytė – Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumcionisčių) kongregacijos narė, daktarė edukologė, ilgametė Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja, šiemet išleistos vaikams skirtos knygelės „Kronika. Slaptos knygos istorija“ autorė. Šiuo metu s. Danguolė trejiems metams išvykusi į Jungtinę Karalystę ir ten atlieka kongregacijos provincijolės tarnystę, yra atsakinga už keturias Europos šalis – Lietuvą, Belgiją, Italiją ir Jungtinę Karalystę. Kaip pati teigia, jos misija šiuo metu yra patarnauti seserims, kad jos vėliau galėtų patarnauti kitiems. Su s. Danguole kalbamės jos disertacijos tema – apie asumcionistinį ugdymą mokyklose.

Esate parengusi disertaciją „Asumcionistinis ugdymas mokykloje: tęstinumas ir kaita“. Kodėl rašėte šia tema, kaip ją pasirinkote?

Pasirinkau labai natūraliai, nes pati esu Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos vienuolė, taip pat tuo metu, kai rašiau, dar dirbau Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kuri ugdyme taiko šią paradigmą. Taigi, mano motyvacija moksliniu požiūriu tyrinėti šią temą buvo labai natūrali, kartu ir asmeninė, man tikrai buvo įdomu įsigilinti – tiek atlikti empirinį tyrimą su atvejo studija, tiek tyrinėti istoriją.

Kuo pasižymi asumcionistinis ugdymas? Kokios jo ištakos, kam jis buvo svarbus, kai atsirado?

Asumcionistinio ugdymo ištakos – XIX amžiaus pirmos pusės Prancūzijoje. Mišrios parapijinės mokyklos tuo metu buvo kuriamos nebent vargingiems kaimo vaikams. Bet jeigu mokykla skirta aukštuomenės šeimų vaikams, tai ji būdavo ne mišri, veikdavo kartu su pensionu. Tai reiškia, kad šeima, galima sakyti, atiduodavo vaiką į mokyklos rankas, kad jis ten būtų visapusiškai ugdomas. Mokinys tokiose mokyklose dažniausiai praleisdavo ir savaitgalius, dažnai netgi šventes, o namo grįždavo tik vasarą arba žiemos atostogoms. Pensionų programos labai skyrėsi – berniukai mokėsi gamtos, tiksliuosius mokslus, kalbas, o mergaitės mokėsi kalbas ir menus. Iš aukštuomenės moters buvo tikimasi, kad mokės nors vieną užsienio kalbą, gebės šokti, piešti, dainuoti, bus išmokusi gerų manierų.

Nagrinėdami tų laikų mokinių registrą matome, kad mergaičių mokymasis vidutiniškai trukdavo ketverius metus. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, dvylikos–trylikos metų mergaitė yra užrašoma į mokyklą, ten pasimoko, pagyvena ir paskui išteka. Būdavo ir taip, kad tėvai nebeturėdavo finansinių galimybių mergaitės mokslams tęsti, nes mokymasis pensionuose būdavo gana brangus. Paprastai tokioms aukštuomenės mergaitėms profesinio ugdymo nebūdavo. Šv. Marija Eugenija, laikoma asumcionistinio ugdymo pradininke, norėjo, kad aukštuomenės mergaitės gautų tokį patį išsilavinimą kaip berniukai, galėtų būti lygiavertės jų partnerės, diskusijų pašnekovės ir pan. Lietuvoje dar XX amžiaus pradžioje turėjome moterų, dalyvaujančių politikoje, arba aktyvių visuomenės veikėjų, o Prancūzijoje moterų emancipacija buvo labai vėlyva, ne veltui Prancūzijoje suklestėjo feminizmas. 

Taigi, pradėta mokyti biologijos, geografijos, ne tik religinės, bet ir pasaulietinės istorijos. To meto religinėse mokyklose nebūdavo šokių pamokų, o pasaulietinėse mokyklose buvo akcentuojama meninio ugdymo svarba. Marija Eugenija įveda ir šokių pamokas, teigia, kad ir mergaitės turi šokti. Matyti, kad jos vizija buvo, kaip šiuolaikiškai pasakytume, holistinis ugdymas. Norėta, kad mergaitės turėtų tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų ar meninį išsilavinimą, t. y., kad lavintųsi visapusiškai. Žinoma, ar mergaitės mokysis pagal pilną mokyklos programą, priklausė ne tik nuo mokyklos įkūrėjos, bet ir nuo tėvų. Iš pirmų metų registrų matyti, kad mergaičių mokymosi laikas mokykloje buvo trumpas. 

Kitas Marijos Eugenijos ugdymo bruožas – kad vaikas mokytųsi būti aktyviu visuomenės veikėju. Tai reiškia, kad mokinys ne tik stengiasi pats tobulėti, išskleisti savo talentus, bet ir tampa aktyviu savo aplinkoje. Nesvarbu, ar gali padaryti didelių pokyčių visuomenėje, ar pakeisti tik savo artimą aplinką, bet ugdosi tam, kad atneštų pokyčių. Dažnai mėgstama sakyti, kad tai yra ugdymas, kuris veda į transformaciją. 

Vėliau pradėtos kurti misijų mokyklos. 1849 metais Pietų Afrikos Respublikoje įkurta pirmoji asumcionistinė misijų mokykla. Tai buvo mišri dieninė mokykla – vaikai ryte ateidavo, o po pamokų grįždavo į savo namus. Natūralu, kad tokią mokyklą buvo ir pigiau išlaikyti. Mokyklos mokinio profilis tikrai nepriklausė nuo finansinių šeimos galimybių, labiau – nuo noro gauti tokį ugdymą. 

Lietuvoje pagal asumcionistinio ugdymo principą veikia Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, kurioje dirbote. Kuo ji ypatinga, kaip šioje mokykloje taikoma asumcionistinio ugdymo paradigma?

Šioje mokykloje asumcionistinis ugdymas taikytas ne nuo pat jos įkūrimo. Visų pirma, 1993 metais buvo įkurta pradinė „Versmės“ mokykla, užaugusi iki pagrindinės, vėliau – iki vidurinės mokyklos. Mokyklą įkūrė edukologė daktarė Alvyra Galkienė turėdama viziją į bendro ugdymo mokyklą įtraukti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai gali būti vaikai, patiriantys mokymosi sunkumų arba turintys fizinių negalių. Tai nėra specialioji mokykla – tai mokykla, kurioje kiekvienoje klasėje yra nuo dviejų iki keturių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, pavyzdžiui, vaikai vežimėliuose, su cerebriniu paralyžiumi, klausos problemomis, vaikai, kurie sunkiai sutelkia dėmesį. Idėja buvo ta, kad mokykla atspindi pačią visuomenę – juk mes negyvename atrinktoje visuomenėje, kurioje būtų tik tam tikro socialinio sluoksnio arba tam tikro fizinio pasirengimo, tam tikros sveikatos žmonės. 

2010 metais vykdant mokyklų tinklo pertvarką mes, seserys asumcionistės, buvome pakviestos kartu su Vilniaus arkivyskupija tapti „Versmės“ katalikiškosios mokyklos steigėjais. Pagrindinis mūsų vaidmuo – asumcionistinės ugdymo paradigmos perdavimas mokyklai. Mokykla priklauso tarptautiniam asumcionistinių mokyklų tinklui, tai reiškia, kad tokių mokyklų pasaulyje yra daug. Pavyzdžiui, vien Prancūzijoje yra trylika tokių mokyklų, Ispanijoje devynios. 

Man labai patinka viena amerikiečių edukologo citata – katalikiškas ugdymas nėra glajus ant pyrago. Tai toks slaptas ingredientas, kuris pakeičia pyrago skonį. Asumcionistinėje mokykloje tai, pirmiausia, didelė pagarba vaiko pašaukimui. Marija Eugenija sakė: „Nenukirpkite drugeliams sparnų, bet nukreipkite jų skrydį“. Svarbus dėmesys kiekvieno vaiko asmeninei pažangai, nes, kaip mėgsta sakyti arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kiekvienas esame pašaukti būti geriausia savo pačių versija. Dėmesys čia labai individualizuotas, suasmenintas pagal kiekvieno vaiko poreikius. Taip yra jau nuo mokyklos įkūrimo – ji dar nebūdama asumcionistine jau savotiškai nešėsi tokios mokyklos kultūros dalį, dėmesį silpnesniems vaikams. 

Asumcionistinėse mokyklose iš tikėjimo kyla mintis, kad kiekvienas iš mūsų turi misiją žemėje, kad niekas čia nesame atsitiktinai arba šiaip sau. Turėdami misiją galime prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo. Be viso to, kas yra visose bendrojo ugdymo mokyklose, didesnis dėmesys skiriamas socialiniam, vertybiniam ugdymui, tarptautiniams ryšiams. Bet matematika visur yra matematika, tik vienur tikslas gali būti tik suskaičiuoti, o kitur – suskaičiuoti, norint pakeisti pasaulį, kad jis būtų gražesnis, geresnis ir malonesnis visiems kartu gyventi. Kaip ateitininkai sakytų – norint viską atnaujinti Kristuje.

Asumcionistinės mokyklos stengiasi neatsirinkinėti vaikų nei pagal gabumus, nei pagal tėvų kišenę. Tikslas yra nerūšiuoti vaikų pagal jokius socialinius sluoksnius, nes Evangelija nėra skirta tik tam tikram socialiniam sluoksniui ar rasei, ji skirta visiems. 

Klausantis kyla mintis, kad tikriausiai didelis iššūkis yra mokinių vertinimas? Mokiniai skirtingi, jiems skiriamas individualus dėmesys, tačiau pažymių rašymo pagal bendrus kriterijus neišvengsi…

Man atrodo, kad įvertinimas visada yra didelis iššūkis. Pirmiausia reikia suprasti, kad mes visi turime išmokti toleruoti klaidą. Klaidos toleravimas leidžia mokytis. Ne dėl to, kad padariau klaidą ir man nebesvarbu, kaip čia toliau gyvensiu, bet kad pasistengsiu kitą kartą jos nedaryti. Klaida yra tam, kad mokyčiausi, o ne tam, kad nusivilčiau. Manau, kad vertinimu gali paskatinti tolimesnį augimą arba užkirsti kelią augimui, sakyti, kad tau vis tiek čia nelemta, tau nesiseka ir nieko čia nepadarysi. Kitas svarbus aspektas – žmogaus vertė nepriklauso nuo vertinimo. Siekiamybė turbūt yra tai, kad ir pats žmogus savęs nevertintų pagal rezultatą. Jei aš gavau šešis, tai nereiškia, kad aš pats esu vertas šešių. Tai reiškia, kad mano šito dalyko žinios šiuo metu yra šešetui. Bet po metų galbūt jos bus septynetui, gal bus aštuonetui. O galbūt tas septynetas yra mano pats aukščiausias pasiekimas ir juo labai didžiuojuosi, nes lyginuosi ne su kitu, o su savimi. Vertinimas yra visur, jis reikalingas, niekur nuo jo nepabėgsime, bet svarbu, kaip su tuo gyvensime, kaip jį priimsime.

Kuo apskritai svarbus katalikiškas ugdymas, kodėl jis reikalingas? Kaip manote, ar daugės tokių mokyklų?

Katalikiškas ugdymas aktualus dėl dviejų priežasčių. Pirma, nepaisant sekuliarios visuomenės, yra krikščioniškų šeimų ir jos turi turėti teisę ugdyti vaikus pagal savo pažiūras. Natūralu, kad kol bus katalikiškų šeimų, tol bus ir katalikiško ugdymo poreikis. Kita populiarumo priežastis yra vadinamasis „brendas“. Mes visi mėgstame gerus prekinius ženklus – Europoje katalikiškas ugdymas yra geras, patikimas prekinis ženklas. Netikinčių šeimų vaikai dažnai irgi yra siunčiami į katalikiškas mokyklas, nes tėvai nori, kad vaikai gautų gerą akademinį išsilavinimą – tokią reputaciją katalikiškos mokyklos turi. 

Kita charakteristika, kuri stiprina šių mokyklų įvaizdį, yra moralinės vertybės. Manau, kad visi sveikai mąstantys žmonės pritaria Dešimčiai Dievo įsakymų, ir visi tėvai nori, kad jų vaikai užaugtų sąžiningi, atsakingi, jautrūs kitiems. Tos vertybės, nepaisant pasaulėžiūros, tėvams yra svarbios. Dėl to netgi moderniame pasaulyje, tokiame tautų katile kaip Europa, katalikiškos mokyklos turi gerą statusą tarp migrantų iš islamiškų šalių. Jie, leisdami vaikus į katalikiškas mokyklas, žino arba tikisi, kad kai kurie seksualumo temos klausimai bus artimesni jų pasaulėžiūrai, negu būtų pasaulietinėje mokykloje. 

Taip pat katalikiška mokykla pasirenkama ir dėl atvirumo tikėjimo klausimams. Neseniai teko bendrauti su vienos mokyklos vaikų tėvais, kurie yra žydai, o jų vaikai mokosi katalikiškoje mokykloje. Jie teigia, kad ta mokykla yra atvira Dievo buvimui, tam, ko nematome, ko nesuvokiame, ko nepažįstame, ir tai jiems labai svarbu. Sakyčiau, kad katalikiškas ugdymas atneša pilnesnį arba kitokį požiūrį į žmogų – ne tik kaip į pridėtinės vertės kūrėją, bet ir kaip žmogų, kuris turi santykį su kitais, su gamta, savo aplinka, visuomene ir pan.

Manau, kad ateityje katalikiškų mokyklų mažės, taip yra dėl kelių priežasčių. Viena, Europoje statistiškai mažėja krikščionių. Jų gal daugės bendrai pasaulyje, bet Europoje mažės. Manau, kad tas mažėjimas nėra labai baisus, nes geriau jau mažiau, bet kokybiškų mokyklų, negu daugiau vien dėl katalikiškos mokyklos vardo. Tokių pseudomokyklų gali būti mažiau – svarbu, kad tos, kurios yra, tikrai turėtų katalikišką dvasią ir siekį tikram katalikiškam ugdymui.