Su sese ir močiute kažkada kalbėjomės prisiminusios seną serialą, kurį visos labai mėgom ir kuriame figūravo itin nepakenčiama asmenybė, ant kurios labai smagu būdavo pykti ir iš jos šaipytis. Sesė tada išsakė labai įdomią mintį: „kaip gerai, kad yra tokių veikėjų, kurių galima nekęsti nejaučiant jokios sąžinės graužaties, nes jie nėra tikri žmonės”. Ir tikrai, neretas žmogus, įsitraukęs į filmą, knygą ar serialą, nesidrovėdamas ima reikšti savo itin karštą neapykantą vienam ar kitam veikėjui, net ir nenumanydamas, kad tai, ką sako, yra apie jį patį. Išgalvotas pasaulis ir jo išgalvoti veikėjai leidžia saugiai nekęsti, saugiai niekinti, saugiai kerštauti, nors dauguma žiūrovų to niekada nedarytų tikrame pasaulyje susidūrę su tikrais žmonėmis. Įsijungę filmą apie niekingą herojų galime išeiti atostogų, trumpam atsikratyti kasdienybės kryžiaus, atsipūsti nuo pastangų mylėti visus, o ypač priešus, pagaliau kažkur nukreipti savo susikaupusį irzlumą, pagaliau pavartoti savo kūrybingiausius keiksmažodžius.
Taip nutinka kalbant apie tuos pačius paprasčiausius blogiečius, kurie tikrai atrodo vienpusiškai blogi, nedovanotinai erzinantys, nuoširdžiai nemalonūs ir net ne per įdomiausiai sukurti. Jų tiesiog neįmanoma pamėgti, o ir autoriai nebando suteikti jiems šanso. Galėčiau tokių blogiečių išvardinti bent kelis (pamatysite, kad retas kuris yra iš tikrai geros knygos ar filmo): Makenzė iš „Nevykėlės dienoraščio” serijos (netgi knygoje, parašytoje iš jos pusės autorė praleido galimybę pabandyti sukurti kažką, kas pareikalautų nors kiek atjautos iš skaitytojo), Clovis Carnillac iš „Belle et Sébastien 3” (kartu su šeima prasikankinome visą filmą ir pasižadėjome niekada jo nebežiūrėti vien dėl šio veikėjo), Rumpelstilskinas iš „Šrekas 3” (kam patiko bjaurus savanaudis nykštukas, į kurį net nemalonu pažiūrėti?), Princas Humperdinkas iš „Princesė nuotaka” (bailys ir silpnavalis be charakterio, išskyrus, žinoma, jo begalinę savimeilę)…
Tokių blogiečių net malonu nekęsti, nes tai daryti per daug paprasta. Jie tarsi patys prašosi būti engiami. Tačiau šiais laikais vis daugiau atsiranda „morališkai pilkų” blogiečių ar net pagrindinių herojų, kurių kai kurie veiksmai verčia mus suabejoti jų kalte ar neliečiamybe. Staiga vėl turime mąstyti, rinktis, prisiminti savo principus, sverti gera ir bloga, nebūtinai surasdami neginčijamą atsakymą. Staiga blogiečiai turi savo priežastis, savo istoriją. „Gal jie vis dėl to buvo teisūs?”. Jie panašesni į tikrus žmones, su kuriais susiduriame kasdien. Ir tada jau nebesijaučiame taip maloniai, kai atvirai nekenčiame kurio nors veikėjo. Kad ir kaip smagu būtų juos pasmerkti, nesijaudinant dėl jokio moralumo, dabar vis dažniau esame priversti jį prisiminti.
Įdomu tai, kad iš tiesų didelė dauguma veikėjų, jeigu pasižiūri įdėmiau, yra „pilki”. Labai sunku parašyti tikrai tobulai gerą ar tikrai tobulai blogą veikėją. Visai kaip tikrame gyvenime niekas nėra tik juoda ar tik balta, bet dažnai autorius tiesiog pasirenka vienaip ar kitaip kurti istoriją, parinkdamas paprastesnes situacijas ir taip nuslėpdamas veikėjo „pilkumą”, dvilypumą, niuansus. Pavyzdžiui, Odisėjas – didis herojus, bet iš tiesų buvo savanaudis ir nekoks vadas. Taip pat dauguma blogiečių kartais pasielgia geriau, teisingiau nei herojai.
2023 metais sukurtas serialas „Blue eye samurai”, taikliai parodo žmogaus „pilkumą”, jo pasirinkimų dvylipumą. Istorija vyksta Japonijoje, Edo arba Tokugawa laikotarpiu (17a.), kai Japonija visiškai užsisklendė nuo likusio pasaulio. Baltaodžiai iš Vakarų buvo niekinami ir laikomi „demonais”, tad Mizu, pagrindinė veikėja, kurios motiną išprievartavo bevardis baltaodis, buvo tarsi šiukšlė, mažiau nei žmogus. Ji prisiekė, kad suras ir nužudys tą žmogų, kuris privertė kentėti jos mamą ir ją pačią. Ir atrodo, kad Mizu kerštui nebus ribų, atrodo, kad ji tik dar vienas žiaurus ir savanaudis veikėjas, prie kurio neįmanoma prisirišti ar kurio neįmanoma suprasti. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau seriale parodoma detalių, kurios žadina užuojautą ar bent jos užuomagas, kurios leidžia pažvelgti po ledine jos veido išraiška. Parodoma, kaip Mizu abejoja, kaip ji kenčia, kaip vienu momentu tarsi visiškai atsisako keršto, bet būna ir vėl skaudžiai grąžinta į realybę, kaip vėl sukyla jos begalinė neapykanta. Jos žiaurumas kyla dėl labai suprantamų ir visiems artimų priežasčių: iš skausmo ir teisingumo troškimo, kurio Mizu ėmė siekti iškrypusiais būdais. Kaip rašė C. S. Lewisas savo knygoje „Tiesiog krikščionybė”: „tikrovėje neturime jokios patirties, kad kas nors mėgtų blogį tik dėl to, kad tai bloga”. Blogis žmogui arba teikia malonumą arba yra kaip kitaip naudingas – dažniausiai jis tėra iškrypęs gėris, nemokantis nieko suteikti pats iš savęs, turintis vogti iš gėrio.
Galų gale, veikėjai tėra mūsų atspindys. Kartais, netgi prieš savo valią, labiau save atpažįstame sudėtinguose blogiečių ar nestandartinių herojų charakteriuose negu tobuluose geriečių. Ar nesinorėtų tada, kad blogiečiams būtų suteikiamas šansas pasitaisyti, kad būtų parodomas noras atleisti ir atsiprašyti? Galbūt blogietis nebenori būti blogiečiu, bet kas sustos paklausti? Turbūt maža vilties net ir „pilkiausiems” veikėjams, kurie geriausiai atspindi realybę. Tai labai panašu į kasdienę kovą su nuodėme. Kartais viskas, ko trūksta, tėra žinojimas, kad mūsų atsiprašymą priims, kad toleruos mūsų klaidas, kad padės pasitaisyti ir ištaisyti tą nuokrypį nuo gėrio. Smerkti, kai nepatinka kitų elgesys, smagu ir tikrame gyvenime, ne tik, kai klysta filmų veikėjai, tačiau svarbu prisiminti savo ir kitų „pilkumus”, nepamiršti, kad nuo mūsų priklauso ne tik kaip mes patys reaguosime, bet ir kaip toliau elgsis kiti. Juk tikrame pasaulyje blogis dažnai tėra puolęs gėris, kuris retkarčiais tenori mylėti ir vėl būti mylimas.