Čikagoje gyvenančių Vaivos ir Mato Čyvų šeima: Meilė Dainavai, šeimai, ateitininkijai eina iš kartos į kartą

Į šią vasarą vyksiančią šimtmečio Dainų šventę atvyks ir daug įvairių kolektyvų iš išeivijos. Pokalbiui pakviečiau nuostabią Čikagoje gyvenančią Vaivos ir Mato Čyvų šeimą, kurioje auga keturi vaikai. Čikagoje jie aktyviai dalyvauja ir ateitininkų, ir muzikinių kolektyvų veikloje, todėl su nekantrumu laukia kelionės į Lietuvą. Kalbamės apie gyvenimą išeivijoje, Dainavos stovyklavietėje Amerikoje vykstančias stovyklas, išeivių šeimų galimybes ir sunkumus.

Papasakokite apie savo šeimą, kas ją sudaro, kuo dabar gyvenate?

Matas: Mes turime keturis vaikus: Aleksą, kuriam dešimt, aštuonerių Liją, jai sueis devyneri, kai būsime Lietuvoje, trečioji dukra – Alena, jai septyneri ir jauniausias Mykolas, kuriam balandį suėjo treji. Patys esame iš gausių ir aktyvių šeimų, netrūksta brolių ir sesių, tetų ir dėdžių. Žinoma, Amerikos ir Lietuvos atstumai yra visai kitokie, mano šeima daugiausia gyvena Čikagoje, tad esame šalia, vienas brolis su žmona gyvena Klivlende, dabar kraustosi į Niujorką, tai bus toliau, bet mūsų apylinkėse yra daug mano šeimos narių.

Vaiva: Mano šeima labiau pasibarsčiusi. Aš gimiau ir augau Klivlende, tai mano tėvai pasiliko ten, mano vyriausias brolis Matas gyvena Pensilvanijoje, Simas, mano antras brolis, gyvena netoli tėvų, Klivlende, o trečias brolis – tėvas Lukas – perėjo iš Čikagos į Klivlendą, tai jis gyvena ten. Dabar tėvai išėjo į pensiją, tad bando aplankyti kiekvieną vaiką, ilgiau pabūti, pamatyti visus anūkus.

Abu esate lietuvių kilmės, kaip susipažinote?

Matas: Tai labai ilga istorija. Mano tėvai taip pat yra iš Klivlendo, mūsų su Vaiva tėčiai vienas kitą pažinojo, lankė mokyklą kartu, buvo gana geri ir artimi draugai. Mano tėvas net buvo Vaivos tėvo vyriausias pabrolys per jų vestuves. Dalyvaudavome ir Dainavos stovykloje, ten praleidome daug laiko, Vaivos vyresni broliai buvo mano vadovai, pusbroliai – geriausi draugai. Mūsų šeimos taip vis sukosi aplink viena kitą ir nuo vaikystės iki šios dienos yra susirišusios. Nors pažinojome vienas kitą, buvome dalyvavę stovyklose, sporto šventėse ir pan., rimčiau draugauti mes pradėjome jau universitete, kai aš mokiausi antrus metus, Vaiva trečius. Kelis metus padraugavę nusprendėme tuoktis. Tuomet Vaiva, jau baigusi studijas, atsikraustė į Čikagą, gyveno su savo pussesere ir pusbroliu, aš tuo metu baiginėjau magistro studijas. Kai susituokėme, įsigijome čia, priemiesčiuose, mažą butą ir pradėjome kurti savo šeimos istoriją.

Vaiva: Aš sakyčiau, kad labiausiai mūsų meilė augo Dainavoje, nes vis tiek ten esame praleidę labai daug laiko, ten atradome ryšį, o po to jau visa kita, apie ką kalbėjo Matas.

Dalyvaudavote stovyklose nuo mažumės?

Vaiva: Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo šeima, tėvais, kad per savo gyvenimą, nuo mamos gimdos iki dabar, nesu praleidusi nė vienos vasaros be Dainavos. Mes abu dalyvaudavome ir sendraugių stovykloje, kur rinkdavosi šeimos – ir jaunučių, ir moksleivių – ir tada studentų savaitgaliuose. Dabar organizuojame šeimų stovyklas.

Tikriausiai tai, kad abu esate lietuvių kilmės, yra palengvinimas veikiant tiek šeimoje, tiek visuomeninėje veikloje, kurioje dalyvaujate. Mišrioms šeimoms juk kyla įvairių sunkumų, tiesa? Ar juos matote?

Vaiva: Taip, mes tai patyrėme su broliais, matome, kad yra sunkiau. Nors, sakyčiau, yra užsidegusių. Visada labai džiaugiuosi matydama, kaip mišriose šeimose stengiamasi išlaikyti lietuviškumą, mokytis kalbos, dalyvauti renginiuose. Tam yra daug galimybių, ypač Čikagoje, nes čia, palyginus su kitais miestais, yra daug lietuvių bendruomenių: lietuviška mokykla, ateitininkai, skautai, chorai, šokiai. Čikaga tikrai tuo nuostabi, kad galime rinktis, kur dalyvauti. Iš tiesų, mes su Matu sąmoningai priėmėme sprendimą čia gyventi. Aš labai artimai bendrauju su savo šeima, tad mielai būčiau pasilikusi Klivlende, tačiau matėme, kad bendruomenė po truputį mažėja, tad jeigu norime puoselėti ir išlaikyti lietuviškumą savo šeimoje, Čikaga yra ta vieta, kur turime gyventi.

Kokių lietuviškų tradicijų turite šeimoje?

Vaiva: Žinoma, tradicijos labiausiai atsiskleidžia per šventes, stengiamės jų laikytis, tačiau mums labai svarbi ir kasdienybė. Namuose stengiamės kalbėti lietuviškai. Aš vis sakau vaikams: kai grįžtate, turite persijungti į lietuvių kalbą, pereiti į lietuvių bendruomenę. Stengiamės, kiek galime, nes matome, kad su kiekviena karta kalba silpnėja, todėl tai reikalauja pastangų.

Matas: Taip pat su vaikais mes kartu meldžiamės, turime maldas, kurias atsinešėme iš savo šeimos – dvi mano šeimos maldas, Vaiva taip pat turi savo šeimos maldą, jas sujungiame ir dieną baigiame kartu šia lietuviška malda.

Beveik visa jūsų šeima dainuoja lietuviškuose kolektyvuose. Papasakokite, kokie tie kolektyvai, kodėl jums svarbu juose dalyvauti?

Matas: Aleksas ir Lija dainuoja „Vyturio“ chore, kuriam vadovauja Darius Polikaitis. Kitais metais prisijungs ir Alena. O Vaiva dainuoja taip pat Dariaus Polikaičio vadovaujamame „Dainavos“ ansamblyje. Aš daug metų irgi dainavau, tačiau dabar esu atsitraukęs dėl darbo, o taip pat norėjau, kad Vaiva pilnai dalyvautų, nes ji mūsų šeimoje turi geriausią balsą (šypsosi). Tą vakarą, kai ji repetuoja, pasilieku su vaikais. Vaikai šeštadieniais lanko lietuvišką mokyklą. Čia, Čikagoje, dar turime ir lietuvišką krepšinio komandą „Lituanica“, kurioje šiais metais pradėjo žaisti Aleksas. Mes su Vaiva esame Čikagos ateitininkų kuopos globėjai, jai dabar priklauso apie 60 narių, susitinkame kartą per mėnesį. Rūpinamės ir vaikų Mišiomis, jų skaitiniais, paruošiame vaikus, kurie skaito, per šias Mišias dažniausiai gieda „Vyturio“ choras. Šį mėnesį kaip tik baigiame kuopos susitikimų sezoną, tad sekmadienį lauks graži šeimos šventė, į kurią susirinks visų kartų ateitininkai – ir jaunučiai, ir moksleiviai, studentai, sendraugiai. Papiknikausime ir smagiai praleisime dieną.

Papasakokit dar apie kuopą, kaip atrodo jūsų susitikimai, ką įprastai veikiate?

Matas: Mūsų kuopa skirta vaikams nuo pirmos iki aštuntos klasės, po to jie pereina į moksleivių kuopą. Veiklą pradedame mokslo metų pradžioje, kaskart pasirenkame kokią nors temą, kuri kiekvienais metais truputį keičiasi, bet svarbiausia, kad susitikimus apjungtų visi penki ateitininkų principai. Susirinkimuose esame paskyrę mažesnių grupelių pagal vaikų amžių kuopos vadovus, kurie paruošia savo grupelei – berniukams ir mergaitėms – įvairias užduotis, darbelius pagal jų amžių ir gabumus. Kuopoje praleidžiame pusantros ar dvi valandas. Pirmiausia sueiname visi kartu, mes pristatome temą, tada jie išsiskirsto į būrelius, kur atlieka darbelius, tada vėl susirenkame visi, pasidalijame, tada ateina Darius arba Audrius Polikaičiai ir pabaigoje vyksta dainavimas. Po to dar pasiliekame vaišėms, tai yra laikas pabendrauti. Susitinkame sekmadieniais vieną kartą per mėnesį Lemonte esančiuose Ateitininkų namuose. Mes taip pat ruošiame įžodžių programą tiems, kurie norėtų tapti nariais. Šiais metais pasiryžę dešimt vaikų. Šį sekmadienį per šeimos šventę bus ir įžodžio šventė, kurį taip pat duos ir mūsų Lija.

Paminėjote muziką, kuri labai svarbi ir kuopoje. Tikriausiai kuopos metu susikuriate mini Dainavą. O kasdienybėje jūsų namuose ar skamba muzika? Ką dainuojate ir kokios muzikos klausote, kai esate namie, kokią muziką mėgsta vaikai?

Vaiva: Vaikams namuose labai patinka klausyti muzikos. Mes turime kolonėlę Alexa, tai vaikai mėgsta vis ką nors klausytis. Čia dabar labai populiari Taylor Swift, tai mergaitės daug jos klauso. Matas savo muziką perduoda Aleksui: klasikinį roką, septinto ir aštunto dešimtmečio muziką. Klausome ir mano choro dainų, ypač kai reikia repetuoti. Aš klausau miuziklus, tai ir vaikai pamilo juos. Visokios muzikos klausome, tikrai nuolatos namuose ji skamba.

Vasarą atvykstate į Dainų šventę Vilniuje, kodėl jums svarbu dalyvauti šiame renginyje?

Vaiva: Aš labai laukiu, jau esu dalyvavusi anksčiau, tik niekad nebuvau choro dalis, todėl džiaugiuosi, kad šiais metais galėsiu dalyvauti. Mes Amerikoje taip pat turime Dainų šventę, joje smagu ir gera dalyvauti. Kitais metais ir vėl bus ji. Žinoma, skiriasi renginių dydis ir programa, todėl labai laukiame Dainų šventės Lietuvoje, norime viską parodyti vaikams – ansamblių vakarą, Vilnių. Vaikai pirmą kartą lankysis Lietuvoje.

Jums nebus pirmas kartas Lietuvoje, kas jums patinka, gal kas ir erzina?

Matas: Paskutinį kartą Lietuvoje buvome, kai dar neturėjome vaikų, taigi seniai. Bus įdomu pažiūrėti, kaip pasikeitė. Mūsų tėvai nuo mažumės skatino lietuvybę, tad be galo smagu atvykti, įsilieti į kultūrą, girdėti kalbą. Aš esu buvęs su krepšinio komanda, kai buvau gimnazistas, tada mes kartu su Vaiva keliavome, kai buvo Ateitininkų organizacijos šimtmetis, tą vasarą paskutinį kartą ir lankėmės Lietuvoje.

Vaiva: Per šiuos metus mes turėjome progą daugiau ir artimiau susipažinti su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis, susibendravome, kai dalyvavome šimtmečio stovykloje 2010 m., taip pat keletas buvo atvykę čia. Sukurti artimi ryšiai – tai, kas man labiausiai patinka, tai pakeitė Lietuvos jausmą, ji tapo sava. Kai anksčiau keliavau su šeima, tokių artimų žmonių dar neturėjau. Taigi labiausiai ir laukiu Lietuvoje susitikti su žmonėmis. Visa mūsų šeima dalyvaus Pasaulio ateitininkų popietėje Trinapolyje liepos 7 d., taip pat choras „Vyturys“ tądien giedos per Šv. Mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje, tad būsime ir ten.

Dainavoje vyksta šeimų stovyklos, kokios šeimos į jas susirenka, ką kartu veikiate, kuo ypatinga ta šeimų bendrystė?

Vaiva: Šeimų stovyklos programa skirta šeimoms, kurios rengiasi lietuviškai auginti savo vaikus. Viskas vyksta lietuvių kalba, programa skirta vaikams iki 10 metų ir vyresniems. Sakyčiau, programa yra paprastesnė nei sendraugių stovyklos, nes, žinoma, sunkiau sutelkti vaikų dėmesį ilgesniam laikui, bet taip pat vyksta ir paskaitos tėvams. Diena atrodo taip: atsikeliame, visi pavalgo pusryčius, vaikai išsiskirsto į savo būrelius, tėvams tuo metu būna paskaita, po to pietūs, o popietę praleidžiame prie ežero, tada vyksta Mišios. Šiais metais vėl bus tėvas Lukas – mano brolis. Vakare organizuojame kokią nors vakarinę programą vaikams: karnavalą, laužą, skaitovų vakarą ir pan. (Į pokalbį įsiterpia vaikai sakydami, kad jiems labiausiai patinka karnavalas). Kas man labai gražu mūsų stovykloje, kad susirenka trys kartos – atvažiuoja seneliai, tėvai, vaikai. Seneliai aktyviai registruojasi vesti žaidimus, kuriuos gali žaisti tėvai su vaikais. Gražu matyti, kad meilė Dainavai, šeimai, ateitininkijai eina iš kartos į kartą. Bent mane tai labai paliečia ir uždega toliau planuoti, daryti viską, kad tai tęstųsi. Šiais metais mūsų stovykloje buvo net laukiančiųjų sąrašas. Aštuonios šeimos nepateko, bet tai yra malonios problemos, džiaugiamės, kad tiek daug norinčių.

Matas: Yra ir kita – ateitininkų sendraugių stovykla, kuri vyksta ilgus metus, joje taip pat dalyvauja ir šeimos. Taigi dabar turime net dvi stovyklas: sendraugių ir šeimų.

Su kokiais iššūkiais susiduria išeivių šeimos, puoselėjančios lietuviškumą, tikėjimą, kokios pagrindinės problemos vyrauja?

Matas: Matome, kad pirmutinis ir svarbiausias mūsų organizacijos principas – tikėjimas kartais tarp lietuvių šeimų prigęsta, sunku būna pritraukti žmones į Mišias. Šis silpnėjimas jaučiasi ne tik po kovido, tai vyksta jau daug metų, sakyčiau, dar nuo mano vaikystės. Taip pat kartais sudėtinga ir dėl kalbos. Ateitininkai – lietuviška organizacija, mes stengiamės savo šeimoje kalbėti lietuviškai, kiek galima, tačiau susiduriame su kitomis šeimomis, kurioms tai daryti yra sunkiau, tada kyla klausimai, ar leisti vaikus į stovyklas, ar jie supras, ar galės pilnai dalyvauti. Mes stengiamės prisitaikyti, kai ką daryti ir lietuviškai, ir angliškai.

Vaiva: Šeimų stovykloje yra mišrių šeimų, kurios nori dalyvauti. Man labai gražu, kad gal kalba nėra labai stipri, gal namuose nekalbėjo, kai augo, bet kai kurie dabar mokosi frazių, kad galėtų vaikams pravesti užsiėmimus. Tai yra pavyzdys, kaip tokia bendrystė gali paskatinti. Mes kaip komanda norime duoti progą dalyvauti visiems, kurie nori pajusti tą šeimyniškumo jausmą Dainavoje. Išlaikome ten tikėjimą, lietuviškumą – tai yra pamatas, kuriuo remiamės. O prie laiko iššūkių prisitaikyti stengiamės jautriai, visų išgyvenimai yra skirtingi, ir norime, kad visi jaustųsi priimti, laukiami, tad esame žmonėms atviri ir jautrūs.

Auginate keturis vaikus, esate aktyvūs visuomeniškai, puoselėjate savo hobius. Kaip pavyksta viską spėti?

Vaiva: Žinai, juokinga, kad mes patys žiūrime į kitus, pavyzdžiui, Darių Polikaitį, ir tą patį sakome: kaip jis spėja viską, mes nesuprantame! Visada gali žiūrėti į kitus ir taip galvoti. Aš sakyčiau, mes remiamės tuo, kas mums svarbiausia, ką norime perduoti vaikams. Aš labai dėkinga, kad nedirbu, turiu galimybę būti namuose, tai jaučiu, kad man lengviau rasti laiko tam, kas svarbu. Mes taip pat suprantame, kad visko negalime, tenka ko nors atsisakyti, bandome rinktis pagal mūsų vertybes, prioritetus.

Matas: Stengiamės ir vienas kitam rasti laiko, nors per savaitę ir susikaupia daug papildomų užsiėmimų.

Vaiva: Tikrai stengiamės pabūti ir kartu dviese, turime, kaip patys vadiname, „Date nights“ (liet. pasimatymus). Kartą per mėnesį stengiamės kartu išeiti. Kartais ir namuose susiorganizuojame pasimatymą, skiriame laiko vienas kitam, net jei ir niekur neišeiname. Tai yra geras pavyzdys šiems vaikučiams, kad mes su tėčiu esame pirmi, o tada jau viskas jiems.

Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?

Matas: Sakyčiau, Kryžių kalnas pirmas šovė į galvą, ypatinga vieta, o taip pat pats Vilnius labai gražus, smagu matyti gyvą miestą, patirti jo istoriją ten būnant (Vaiva truputį atsitraukė pasirūpinti mažuoju sūneliu). Vaiva sakytų, kad Nida, jai labai ten patiko. Lankysimės Klaipėdoje, tai norėsime su vaikais nueiti į Lietuvos jūrų muziejų, girdėjome gerų atsiliepimų!

Lija: Noriu į Nidos kopas, Gedimino pilį.

Matas: Jie laukia pamatyti viską, ką žino iš knygų ir pasakų.

Kokia Dainų šventės daina mylimiausia?

Matas: Čia jau Vaivos klausimas…

Vaiva: Dainų dainelė!