Rūta Pilkytė
7 min.
Categories
2024-2

Choreografė Leokadija Dabužinskaitė – „Dainų šventės tradicija yra gyva“

S. Žiūros nuotraukos

Nors Dainų šventės kūrėjai mieliau kalba darbais nei žodžiais, o bendraautoriais vadina visus dalyvius ir žiūrovus, už kiekvieno didelio renginio slypi konkretūs žmonės. Bent kartą gyvenime dalyvavę Dainų šventėje tikrai pamena energingąją choreografę, Ansamblių vakaro meno vadovę bei režisierę. Pamena ekspresiją, džiaugsmą, energiją, bet gal nepasakytų vardo, pavardės, gal tik atsimena trumpų plaukų šukuoseną. Likus keletui savaičių iki šimtmečio Dainų šventės, praveriame užkulisius, kuriuose darbuojasi Ansamblių vakaro režisierė ir meno vadovė Leokadija Dabužinskaitė.

Kas jums yra Dainų šventė? Neseniai teko matyti Kauno miesto muziejaus paruoštą tyrimą, kuris vadinasi: „Dainų šventės – tradicija, atgyvena, pareiga ar privilegija?“

Dainų šventė man yra tautos vienybės šventė. Nežinau kitos šventės, kurioje matyčiau tiek orumo ir pasididžiavimo savo valstybine kalba, daina, šokiu, tautiniu kostiumu. Iš tiesų, tai yra ypatingas reiškinys, kuriame dalyvauja apie 40 tūkstančių įvairaus žanro atlikėjų. Kiekvienoje Ansamblių vakaro šventėje sulaukiame virš 12 tūkst. žiūrovų. Kalnų parkas perpildytas, nors renginys mokamas. Šiemet dėl didelio susidomėjimo Ansamblių vakaru netgi generalinė repeticija taps atvira žiūrovams, į ją bus parduodami bilietai. Žiūrovas šventėje yra labai svarbus, nes kartu linguodamas, plodamas, dainuodamas, kartais tik stebėdamas jis vienijasi su esančiais aikštėje. Šioje vienybėje pažadinama glūdinti istorinė, etninė atmintis, identifikuojamasi su tauta ir valstybe.

Matau, kad Dainų šventė yra svarbi ne tik Lietuvoje gyvenantiems. Lietuvos išeivija turi savo dainų švenčių tradiciją – skaitlingas dainų šventes JAV, Australijoje ir Kanadoje.

Man Dainų šventė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tai mane gydo, įkvepia, suteikia džiaugsmo ir parodo kūrybos prasmę. Šventę kuria žmonės, į kuriuos žiūrėdama matau mūsų tautos stiprybę, esu užvaldyta jų energijos, jėgos, kuri man suteikia vilties dėl ateities.

Tiems, kas Dainų šventę pavadina „atgyvena“, turiu du tvirtus argumentus atgalios. Pirmiausia, šiuolaikiniame pasaulyje yra tūkstančiai būdų ir galimybių puikiai praleisti laisvalaikį, turėti įvairių pomėgių. Dainų švenčių dalyviai yra išsilavinę žmonės. Dauguma jų – studentai, dėstytojai, moksliniai darbuotojai, mokslo daktarai ir profesoriai. Jų sąmoningas pasirinkimas dalyvauti Dainų šventėse puikiai įrodo gyvą tradiciją, jos tęstinumo poreikį. Pavyzdžiui, Ansamblių vakaro spektaklyje ansambliečiai dalyvauja šeimomis, su savo vaikais ir netgi kūdikiais. Čia svarbi bendrystė, bičiulystė, kai padedama vieni kitiems iškilus problemoms, prižiūrimi vieni kitų vaikai, kurie čia pat stebi repeticijas. Antra, daug ansamblių yra išlaikomi ansambliečių lėšomis: nuomojamos patalpos, įsigyjami tautiniai kostiumai, mokami atlyginimai vadovams. Paminėsiu ir nuostabius Dainų šventės žiūrovus, kurie ,,nušluoja“ visai nepigius bilietus į šventės renginius, o Lietuvos išeivija skrenda tūkstančius kilometrų pamatyti ar dalyvauti Lietuvos Dainų šventėse. Šis pasirinkimas dalyvauti, pasirinkimas investuoti ne tik laiką, bet ir pinigus parodo, jog tradicija yra gyva.

Kaip laikui bėgant keičiasi Dainų šventės, Ansamblių vakaras? Ar šventė keičiasi pagal tai, kaip keičiasi visuomenė, ar vis tik pirmiausia bandoma išsaugoti tradicijas?

Bet kuri etninė kultūra kito ir formavosi tūkstantmečiais, veikiama istorinių ir socialinių reiškinių. Tai, kas yra mūsų „etninės kultūros DNR“, visada atsilieps mumyse jauduliu, ašara akyse, virpuliu. Kartais atsilieps netgi sąmoningai nesuprantant, išgirdus tam tikrus žodžius, būdingą muzikos dermę. Mes esame šios kultūros tęsėjai, saugotojai, bet, kaip ir mūsų protėviams, bet kuris laikmetis daro įtaką. Natūralu saugoti tai, kas identifikuoja, kas išskiria mus iš kitų kultūrų, tuo pačiu rasti šiam „brangakmeniui“ vietos moderniame pasaulyje. Manau, kad vietos užteks visiems: ir „tikrajam folklorui“, ir „naujajam folklorui“ (angl. New folk music), sceniniam liaudies šokiui, harmonizuotoms liaudies dainoms. Vietos užteks ir naujiems formatams, pavyzdžiui, šiuolaikiniam šokiui skambant sutartinei.

Per 60 gyvavimo metų Ansamblių vakaras įgavo aiškią meninę formą. Tai – muzikinis, choreografinis spektaklis, turintis tvirtą etnografinį pagrindą, naują tautinės kultūros raišką, kuri sujungė liaudies kūrybą, apeigų motyvus, misteriją, teatro ir epinio pasakojimo apraiškas. Žinoma, kad Ansamblių vakaras kinta, atsiranda natūralus poreikis naudoti šiuolaikines išraiškos priemones, formas. Todėl čia netrūksta įvairių šviesos, lazerių sprendimų. Į Ansamblių vakarus kviečiame ne tik folkloro ansamblius, bet  operos ar popmuzikos atlikėjus, profesionalius muzikantus. Jų atsiliepimai po Ansamblių vakaro koncerto yra puikūs. Jie džiaugiasi, jog Lietuvoje  yra tiek daug gerų, aukšto meninio lygio ansamblių, pasakoja apie juntamą vienybės jausmą, pasididžiavimą savo šalimi.

Vis tik, bėgant metams, Ansamblių vakare akcentuojama ir išlaikoma esmių esmė – liaudies kūrybos pamatas.

Renginių režisierius dirba su dideliu skaičiumi įvairiausių žmonių. Kaip randate bendrą kalbą, kaip įtikinate, jog jūsų kūrybinė vizija yra būtent tokia, kokios reikia?

Kiekvienas Ansamblių vakaras turi savo tematiką. Ji yra išrenkama programos idėjos konkurse, tad siūlydama temą stengiuosi, jog ji būtų aktuali, įdomi, patiktų ir keltų kūrybinių iššūkių būsimai kūrybinei komandai: kompozitoriams, choreografams, dailininkams, scenografams. Svarbu, kad komandai irgi būtų įdomu. Parinkdama liaudies dainas harmonizavimui, jų išdailai ar liaudies šokius pritaikydama scenai, pasiūlau ne vieną, o keletą ar netgi keliolika variantų. Priimu kolegų pasiūlymus, tariuosi ir diskutuoju su kūrybine komanda. Jei turiu kitą nuomonę ar noriu priimti kitą sprendimą, pagrindžiu jį svariais argumentais.

Aktorius Remigijus Vilkaitis yra sakęs, jog laimi tie, kurie improvizuoja. Kiek improvizacijos yra jūsų darbe? Kada laikas planuoti, o kada improvizuoti?

Man artimas šis aktoriaus Remigijaus Vilkaičio posakis. Labai mėgstu, kad tai, kas jau sukurta ir sugalvota, keistųsi, „apaugtų“ naujomis idėjomis, kūriniais, judesiais. Tačiau dirbant su dideliu skaičiumi žmonių, kurie tuo pačiu metu atlieka tą patį kūrinį ar veiksmą, yra riba. Norint išmokti naujus dalykus – kūrinius ar judesius, reikia laiko, bendros disciplinos. Džiaugiuosi, jog yra keli ypatingi ansambliai ir jų vadovai, kurie nebijo improvizacijos, prieš koncertą pakeistos užduoties. Kartais esi priverstas improvizuoti ir tada improvizacija tampa išsigelbėjimu iš nelauktai susidariusios keblios situacijos. Tada „suremiam pečius“ ir improvizuojame (šypsosi).

Ką darote, jei suabejojate, kokį sprendimą priimti? Kaip reaguojate, jei suprantate, kad visgi jis buvo blogas – kaip ties tuo neįstrigti?

Jeigu abejoju, būtinai tariuosi su kolegomis. Nors tariuosi ne tik kai abejoju, man patinka išgirsti daugiau idėjų, minčių. Jeigu vis tik tenka prisiimti atsakomybę, labai kankinuosi, todėl stengiuosi, kad sprendimas nebūtų drastiškas. Jei vis tik suklystu, taisau, keičiu.

Esate choreografė. Ar lieka laiko šokiui?

Šokis yra mano  režisūros dalis, kartais pagrindas. Man svarbus judesys, mizanscenos, plastinis sprendimas. Kiekvienai Ansamblių vakaro programai sukuriu bent kelis šokius arba choreografines kompozicijas, tad nuo šokio tikrai niekur nepabėgu.

4-5 tūkstančiai dalyvių, keletas metų intensyvaus planavimo ir geras pusmetis repeticijų – kaip atsigaunate po Dainų šventės? Kaip „neperdegate“ eigoje?

Mėgstu kūrybinį ir pasiruošimo šventei procesą. Pradžioje būna darbas su istorine medžiaga, dainynais, vėliau su kompozitoriais, šokių kūrėjais, solistais ir muzikantais. Kai kūriniai jau sukurti / atkurti, programa turima, prasideda kelionė pas Lietuvos ansamblius. Prieš pagrindinę Dainų šventę vykstančios regioninės Dainų šventės ir koncertai patikrina idėją, kūrinius, sumanymus. Paskutinis pusmetis, o tiksliau paskutinės dienos iki Dainų šventės yra aukso vertės, kai sprendžiama begalės klusimų: renginio šviesos, technika, įgarsinimas, kostiumai, aikštės choreografinės kompozicijos.

Perdegti negaliu, nes turiu, kas įkvepia. Tai ansambliečiai, kurie mane džiugina savo atsidavimu, ištverme, drausme, bendryste ir bičiulyste. Tai tarsi didelė plati giminė arba gentis. Įvairūs iššūkiai pasiruošimo metu mus suvienija, kartu įveikiame ilgas repeticijas kaitrioje saulėje arba pliaupiant lietui, kartu kruopščiai ruošiamės Ansamblių vakaro programai. Žmonės man dovanoja ypatingą kūrybos džiaugsmą.

Po šventės atsigauti padeda kiti darbai ir bendravimas su artimaisiais, draugais, kuriuos per aktyvų pasiruošimo laikotarpį tikrai pametu. Galiu tik džiaugtis, kad jie mane supranta, palaiko ir myli netgi žinodami, kad šis Dainų šventės projektas kartosis vėl ir vėl. Noriu, kad Dainų šventės tradicija neišnyktų, nes pasauliui reikia unikalių dalykų.

 

 

Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.

Nuotraukos