„Caritas” Lietuvoje: ses. Albina Pajarskaitė ir jos gyvenimo istorija

Šiais metais Lietuvos „Caritas“ švenčia dvigubą jubiliejų: įkūrimo šimtmetį ir atkūrimo  trisdešimt penkmetį. Ta proga susitikau su Lietuvos „Caritas“ atkūrimo iniciatore – sese Albina Pajarskaite. Albina gimė 1927 m. Nociūnų kaime, dabar gyvena Vilniuje, Šv. Kryžiaus seserų vienuolyne, ir jau 67 metus yra sesuo vienuolė. „Carito“ atkūrimas, pasak Albinos – tai ne jos nuopelnas, bet gailestingosios Dievo meilės Lietuvai vaisius.

Papasakokite apie save, iš kokio krašto esate, kuo vaikystėje svajojote būti ir kaip pajutote pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą?

Aš esu aukštaitė, kupiškietė. Žinot, kupiškėnai tai tokie stačiokai ir jų tarmė… Esu iš Nociūnų kaimo, nuo Kupiškio 12 km, nuo Viešintų 9 km ir nuo Šimonių 5 km. Tokioj lyg tai kryžkelėj. Taigi esu tikra kupiškietė ir aukštaitė su savo aukštaitišku charakteriu. Esam tokie atlapaširdžiai, mes ir tarmę savo turim, bet tarmės aš jau nebenaudoju. Na, o klausimas apie pašvęstąjį gyvenimą, tai čia labai ilga buvo mano kelionė – Dievas taip ėmė ir atvedė per palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Užtat visa mano veikla ir gyvenimo supratimas man yra daugiausiai per palaimintojo Jurgio pavyzdį.

O kokių prieš vienuolinį gyvenimą turėjote svajonių?

Aš buvau kaimo vaikas, ėjau į pradžios mokyklą, Kupiškio gimnaziją. Labai norėjau mediciną studijuoti, kad pasitarnaučiau žmonėms, bet Dievas panorėjo visiškai kitaip. Ir aš įstodama į Vilniaus universitetą 1945 m. dėl akies (mano tik viena akis gerai mato), nebuvau priimta ir patekau į gamtos fakultetą ir taip tapau dirvožemininke-erozininke. Studijavau gamtos fakulteto geografijos-geologijos skyriuje, o vėliau Dievas davė, kad per dialektinį materializmą labai sutvirtinau savo tikėjimą. Gal ir juokinga… Kadangi ir tėveliai buvo ištremti, ir aš pasisakiau per mandatų komisiją, kad vis dėlto manęs dialektinis materializmas netenkina, taip ir prasidėjo mano neakivaizdinės tikėjimo studijos (juokiasi). Ir tiktai 56-aisiais metais atvažiavau į šiuos namus. Dabar jau 68 metai kaip jau gyvenu čia, Šv. Kryžiaus seserų vienuolyne, Vilniuje.

Kokios Jurgio Matulaičio mintys ar gyvenimo pavyzdys buvo svarbiausi „Caritui“?

Visas. Mane tam ir ruošė Dievas. Buvau išmesta iš universiteto, nors profesūra ir norėjo mane atgal pasiimt, kad aš toliau studijuočiau. Jie mane vis tiek globojo. Kai buvau išmesta iš universiteto, kadangi aš jau dirbau mokslo akademijos geografijos-geologijos institute laborante, jie mane vis tiek norėjo pasiimt į ekspedicijas kaip kolektorę. Ir vienoje ekspedicijoje apsinuodijau.. Mane atvežė į infekcinę ligoninę Vilniuje ir visi jau galvojo, kad neišgyvensiu. Vis dėlto, pasveikau ir išėjau iš ligoninės. Išėjusi aš turėjau tik piniginę, pasą ir kai atėjau į akademijos buhalteriją, man ten buvo surinkę nemažai pinigų, apie keturis šimtus rublių. Aš važiavau tada pas sesę, išlipu Naugarduko skverely ir apalpau. Ir kai atsibudau, buvau apstota žmonių, bet rankoje neturėjau nei piniginės, nei paso. Ir tada susiradau tris rublius ir nusipirkau vitamino C. Suvalgiau, labai gera pasidarė. Šiaip taip parėjau namo. Tada sugalvojau nueiti į fakultetą ir sekretorei viską pasisakyti. Taip gavau laikiną pasą, nes be paso aš nieko negalėjau. Vėliau įsidarbinau. Dirbau architektūros reikalų vadyboj, Kybartų vidurinėj mokykloj. Paskui vėl buvau grąžinta į universitetą. Iš universiteto patekau į Viešvilės vaikų namus. Tai išmokau visko: ir spausdinimo, ir sąskaitybos. Kitaip sakant, paruošta buvau gyvenimo Dievui. Ir tada viskas išryškėjo, ypatingai tarybinės valdžios ir tarybinės santvarkos tikras žmogaus nualinimas. Ypatingai, kai dirbau vaikų namuose,  mačiau baisų skurdą. Tuo laikotarpiu labai mėgau skaityti ir taip susipažinau su palaimintojo Jurgio mintimis, su jo raštais. Tad Dievo veikimas labai yra platus. Ir tokiu būdu tikrai pasiryžau tapti jo dukra. Bet kas man atrodo svarbiausia, tai palaimintasis Jurgis, kuris yra tikrai Dievo įrankis Lietuvai ir visai Bažnyčiai. Aš esu tuo įsitikinusi.

Neseniai Vilniuje vyko Gailestingumo kongresas. „Carito” veikla pasižymi aktyvaus gailestingumo ir artimo meilės darbais. Kaip jūs pati apibrėžtumėte, kas yra gailestingumas? Ir kuo gailestingumas skiriasi nuo tiesiog gerumo ar labdaros?

Iš esmės, gailestingumas yra Dievo meilė žmogui. Manau, kad kongresas ne viską dar atspindėjo, ką Dievas Lietuvai yra suteikęs iš savo meilės. Tai yra, kiek iš Dievo įvyko Lietuvoj stebuklų, kurių yra dar žinomų ir nežinomų. Tai ir yra krikščionybės esmė, ji yra Dievo meilės religija. O veikimas iš meilės skiriasi nuo veikimo iš kitokių paskatų. Jeigu visi darbai yra padaryti iš meilės, jie keičia žmogų ir pasaulį. Tai yra sunkiai suvokiama Dievo meilė – gailestingumas.

Kaip sekėsi darbuotis „Carite” pirmaisiais nepriklausomybės metais ir įtraukti žmones?

Tikrai nereikėjo jų traukti. Viskas prasidėjo nuo 1987 metų, kai Lietuva šventė šešių šimtų metų krikšto jubiliejų ir birželio 28 d. Jurgis Matulaitis Jono Pauliaus II buvo paskelbtas palaimintuoju. Tada liepos 12 d. buvo jo palaikų iškėlimas į altorių, šventė Marijampolėje. Ir tuo metu sunkiai galėjome nusakyti, kas įvyko. Tai buvo tarsi stebuklo pasireiškimas. Tą dieną visi buvo kitokie. Aš esu to liudininkė. Ir nuo šito prasidėjo ir atgimimas. Kartu ir visas Sąjūdis…

Kaip tik norėjau paklausti, kuo Carito atkūrimui buvo svarbus Sąjūdis?

Tai buvo vienas ir tas pats. Visi buvo apimti kažkokios kitos, tarsi Sekminių, dvasios. Tuo pačiu vyko ir Sąjūdžio judėjimas, ir mūsų. Jau po metų, kai Jurgis Matulaitis buvo paskelbtas palaimintuoju, 88-tų metų spalio mėnesį įvyko ir Sąjūdžio suvažiavimas. Tada jau viskas buvo visiškai kitaip, jautėme, kad laisvė labai arti. Ir jau 88-aisiais metais, kai vyskupas Sladkevičius tapo kardinolu ir grįžo į Lietuvą, mes jį pasitikome jau su trispalvėmis. Sunku viską tiksliai ir nusakyti. Ir va tuo metu man kilo mintis apie Caritą. Aš jau buvau grįžusi iš Baltarusijos, kadangi ten dirbau mokslinį darbą. Lietuvoje negalėjau jo dirbti. Ir taip tęsėsi stebuklas. 88-aisiais įvyko Carito suvažiavimas. Tai yra faktas, o kas suorganizavo negaliu pasakyti. Ir jeigu mane kaltinate, aš tikrai nekalta (juokiasi). Tai buvo kažkas bendro, bendras veikimas.

Tuo, kas tada vyko, tikrai kartais ir dabar dar sunku patikėti. Pavyzdžiui, 1991 m. sausio 13 d. Kas organizavo gynimą? Ar buvo vienas vadovas? Landsbergis, žinoma, buvo, bet jis nieko vienas nebūtų padaręs. Galiausiai, juk jis sakė, kad Lietuvai reikia ne aukų, o liudininkų, bet niekas iš parlamento aikštės nesiskirstė. Visi tuo metu veikė bendrai.

Tais metais katalikišką moterų sambūrį Caritas pakvietė centrinis Romos „Caritas Internationalis“. Ir mes važiavome su Salomėja Tekoriene per Maskvą. Tačiau oro uoste mums nepardavė bilietų. Ir žinot, staiga iš kažkur atsirado pilotas ir klausia: „O kas čia dabar vyksta? Kokia problema?“ Mes paaiškinome, o jis ir sako: „Aš nuskraidinsiu jus iki Milano, o jūs iš Milano nuvažiuosite į asamblėją“. Ir nuskraidino. Už dyką.

Visa tai išreikšti žodžiais, nusakyti yra labai sunku. Aš suprantu, kad jums, jaunajai kartai, mano pasakojimai gali atrodyti tarsi kažkokia tolima pasaka. Bet tai yra realybė. Tai yra Dievo veikimas. Ir Lietuva yra gailestingosios Dievo meilės stebuklas. Ir todėl kongresas buvo tikrai gražus įvykis, bet jis dar pilnai neatspindėjo to, kas buvo Lietuvoje pergyventa ir kas yra įvykę.

O kokie buvo didžiausi tų pirmųjų metų iššūkiai?

Iššūkiai? (nustebusi) Kaip čia pasakyti… Mes buvom apimti vienos Šventosios Dvasios. Mes visi nenorėjome, kad tęstųsi žmogaus suniekinimo, žmogaus nužmoginimo politika. Visi norėjo laisvės. Tikrosios laisvės, Dievo meilės laisvės. Vieni gal daugiau, kiti mažiau, bet visi buvome apimti vienos dvasios. Ir priešiškumai irgi buvo nemaži, bet jie tik didino mūsų pasiryžimą laisvei.

Gavus tuometinio Kaišiadorių vyskupo Vincento Sladkevičiaus palaiminimą buvo įkurtas Katalikiškas moterų sambūris „Caritas“. Kodėl pradžioje matėte šią misiją pirmiausia kaip moterų atsakomybę?

Kadangi vyrai buvo užsiėmę politika, o moterim pirmiausia rūpėjo žmogus. Tai yra tarsi motinos meilė, kuri yra panaši į Dievo meilę. Kodėl ne vyrai ir kodėl šitaip buvo pasirinkta? Matyt, tuo metu tokia buvo Dievo valia.

Vėliau, dalyvaudama „Caritas Internationalis“ susitikime, sulaukėte raginimo į organizaciją įtraukti ir vyrus. Kaip vyko šis organizacijos plėtimasis?

Nėra taip, kad nuo pat pradžių organizacijoje dirbo tik moterys, pavyzdžiui visas suvažiavimo organizavimas.. Mes, moterys, tikrai nebūtume visko suorganizavusios vien tik savo jėgom –  nei mašinų, nei nakvynės, nei kelionės, nei apgyvendinimo.

Šitos dvi datos – 1988-1991 (užrašas ant dokumentų rinkinio, kurį laiko Albina), tai yra pirmasis „Carito“ etapas?

1988 m. rugjūčio 26 d. įvyko pirmasis mūsų septynių moterų steigimo akto pasirašymas, o tada 1991 m. birželio 2 d. „Caritas“ buvo atkurtas jau oficialiai. Tad reikia pažymėti, kad šiais metais „Caritui“ jau šimtas metų. Bet „Caritas“ dirbo jau anksčiau. Judėjimas prasidėjo jau su palaimintojo Jurgio socialiniais kursais 1907 m. Ir jau, 1926 m. tai buvo jo darbo vaisių įtvirtinimas. Ir kada jau buvo atkurta Lietuvos bažnytinė provincija, Lietuvos Bažnyčia kaip atskiras vienetas, jau buvo kartu ir „Caritas“. Bet tada tai buvo katalikių moterų draugija, kuri įsisteigė 1908 m. – šventos Zitos tarnaičių draugija. Tuo metu visos katalikiškos organizacijos buvo ir karitatyvinės organizacijos. Taigi, nuo 1926 m. iki 1940 m. buvo tas laikotarpis, kai jau tikrai matėsi palaimintojo Jurgio darbo vaisiai. O 1988 m. ir vėl prasidėjo viskas nuo katalikių moterų. Tuo tarpu 1990 m. kartu su provincijos paskelbimu „Caritas“ buvo įtvirtintas jau oficialiai.

Paprašyta duoti palinkėjimą „Carito“ žmonėms, sakėte, „noriu paprašyti – gražinkime senąjį šūkį „Kilti ir kelti“. Jis kiekvienam karitiečiui ir visai organizacijai liudija jai paskirtą užduotį”. Kodėl šis šūkis pasitraukė iš „Carito“ gyvenimo?

Šūkiai visada yra to laikotarpio, jie perteikia, kas svarbiausia ir tuo metu aktualiausia. Pavyzdžiui, dabartinis šūkis „Gerumas mus vienija” taip pat neatspindi viso paveikslo, nes vienu šūkiu išreikšti Caritą yra labai sunku. Ir tada, kai vyko pirmasis suvažiavimas, buvo daug šūkių. Bet tarp jų giliausias ir aktualiausias buvo – „Kilti ir kelti“. Kadangi mes turėjom visi pakilti ir vienas kitą traukti. Tai tuo metu buvo labai svarbu.

Esate sakiusi, kad „dabar Caritas dėmesys yra sutelktas tik į vargo mažinimą – pavadinčiau tai ugniagesių darbu”. Su kokiais iššūkiais susiduria organizacija dabar?

Iššūkiai, kaip visada tie patys: išsivaduoti iš savimeilės, nuo egoizmo ir pamatyti, kad mes esame iš Dievo meilės sukurti ir esame pašaukti vienas kitą mylėti. Ir svarbiausia, mums reikia suprasti ir įsitikinti, kad kiekvienas žmogus yra labai vertingas ir labai reikalingas. Ir reikalingas vienas kitam. Mūsų dabartinė didžiausia nelaimė – vienišumas. Kito kelio išsivaduoti nuo vienišumo nėra kaip meilė, kaip supratimas, kad kiekvienas žmogus yra Dievo sukurtas ir labai vertingas bei reikalingas Jo kūrybai.

Žvelgdama į daugiau nei trisdešimt metų „Carito“ istoriją atkurtos Lietuvos laikotarpiu, kuo labiausiai džiaugiatės ir už ką esate dėkinga Dievui?

Man atrodo, labiausiai mes turime būti dėkingi Dievo nuostabiam veikimui ir Dievo meilės pasireiškimui. Ir tikėjimui, kad Dievo gailestingumas ir Dievo meilė toliau veiks. Ir viskas vystysis tik į gerą. Vis daugiau ir daugiau atsitrauks blogis. Ir viskas priklausys tiktai nuo pasitikėjimo Dievu, tikėjimo, kad visi esame labai reikalingi ir visi mes esame Dievo vaikai. Nėra mūsų atskirų, kad vieni būtų vertingesni, o kiti mažiau vertingi. Dievo akyse mes visi vienodi. Šitas žinojimas, kiekvienam yra begalinis dalykas. Begalinė laimė.

O kokį galėtumėt duoti patarimą jaunam žmoguii, kuris dabar svarsto pašaukimo klausimą į pašvestąjį gyvenimą?

Tikrai tikėti ir tikrai taip yra: kiekvienas žmogus, Dievo sukurtas ir paskirtas, turi savo užduotį. Tik tai šitą būtinai reikia atlikt. Ir kiekviena užduotis, kiekvienas pašaukimas yra labai vertingas. Ir žmogaus didybė yra ne darbų galingumas, bet atlikimas, kaip jisai nuoširdžiai atlieka Dievo jam pavestus darbus. Tai yra didybė. Ir už tai visi turime būti labai laimingi. Aš taip suprantu, kad Dievo stebuklas buvo, ką trumpam mes visi karitiečiai buvom atgimimo metais pajautę. Mes buvom visi vienas kitam labai reikalingi. Ir dabar jaunimui: aš labai labai džiaugiuosi ir labai tikiu ir noriu, kad jaunimas tą žinotų, suprastų, kad jis yra labai reikalingas, labai laimingas, nes sukurtas Viešpaties. Ir jo užduotis yra didelė. Amen.