Caritas siūlo pagalbą, kovojantiems su pornografija

Neseniai keletas draugų man parašė, kad Lietuvos Caritas pradėjo naują pagalbos iniciatyvą asmenims, kenčiantiems nuo pornografijos. Tai buvo atsakas į tai, ką darbuotojai apibūdino, kaip ženklų pagalbos ieškančių asmenų skaičiaus augimą, nes internete pastaruoju metu vis sunkiau išvengti pornografijos ir ji tampa vis lengviau prieinama. Programa, vykdoma lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis, tiek gyvai, tiek ir nuotoliniu būdu, siūlo konsultacijas ne tik tiems, kurie kovoja su seksualinėmis priklausomybėmis, bet ir jų sutuoktiniams bei šeimos nariams, kuriems tai daro įtaką. „Caritas“ darbuotojai taip pat liudijo apie didelius skaičius asmenų, kuriems rekomenduojama ši programa, kadangi parapijų kunigų dabar nukreipia čia, pabrėždami vis didėjantį koordinuotos pastoracinės ir profesinės pagalbos poreikį.

Norėdamas gauti daugiau informacijos apie tai, kalbėjau su Simonu Schwarzu, kuris yra Vilniaus „Carito“ nuteistųjų konsultavimo centro vadovas ir priklausomybės ligų konsultantas. Jis man pranešė, kad nauja programa atsirado dėl nuolatinio atvejų skaičiaus augimo. „Per pastaruosius septynerius metus žmonės, kenčiantys nuo kompulsinio seksualinio elgesio sutrikimo (CSBD), nuolat kreipdavosi pagalbos“, – paaiškino jis. Pasak jo, nuolatinis atvejų srautas 2023 ir 2024 m. aiškiai parodė, kad „mums reikia pradėti teikti profesionalią pagalbą šioje srityje“.

Dėl šios priežasties Simonas Schwarzas baigė specializuotus mokymus kompulsinio seksualinio elgesio ir sekso priklausomybės gydymo srityje, o Caritas finansavo šias studijas. Jis teigė, kad tokios pagalbos poreikis labai sparčiai auga Lietuvoje, „labai į technologijas orientuotoje šalyje“, kur net maži vaikai dažnai turi nekontroliuojamą prieigą prie interneto ir kur seksualinio turinio medžiaga lengvai prieinama socialiniuose tinkluose, reklamose ir įvairiose svetainėse.

„Net nereikia ieškoti pornografijos, kad tu su ja susidurtum“, – pažymėjo jis, paaiškindamas, kad ankstyvas susidūrimas su seksualiniu turiniu ženkliai padidina riziką susiformuoti nesveikam santykiui su juo. Tačiau aptarti šias problemas vis dar sunku. „Paradoksalu, kad gyvename labai seksualizuotoje visuomenėje, bet gėdijamės visų, kurie negali kontroliuoti savo seksualinio elgesio“, – pridūrė Schwarz.

Kadangi iniciatyva vis dar plėtojama, Vilniaus „Caritas“ toliau telkia ir savo finansinę bazę, o kol kas patys klientai padengia konsultacijų išlaidas. Paramos procesas prasideda nemokama įvadine konsultacija, kurios metu asmenys užpildo trumpą klausimyną apie kompulsyvaus seksualinio elgesio sutrikimus. Tie, kurie negali sau leisti tolesnių sesijų, nukreipiami į nemokamas ar pigesnes alternatyvas, įskaitant „Sexaholics Anonymous“ grupes ar savipagalbos išteklius internete. Tolesnėje sesijoje įvertinama konkreti asmens situacija ir sudaromas individualus planas, kurio tikslas – pirmiausia sustabdyti kompulsyvų elgesį, o vėliau spręsti gilesnes problemas, pavyzdžiui, stresą, izoliaciją ar nerimą.

Prieš oficialiai pradedant iniciatyvą, keletą metų kompulsyvaus seksualinio elgesio sutrikimus kenčiantys asmenys kreipdavoi pagalbos į Vilniaus „Caritą“ ir buvo nukreipiami pas Schwarz. Dauguma pirmųjų klientų buvo išsilavinę, 35–55 metų amžiaus vedę vyrai, dirbantys gerai apmokamą darbą. Tačiau, kai iniciatyva tapo plačiau žinoma ir vietos parapijos pradėjo siųsti žmones, profilis smarkiai pasikeitė. Šiandien beveik pusė klientų yra 18–20 metų amžiaus, o kai kurie jau susiduria su sunkiomis psichologinėmis pasekmėmis po keleto metų pornografijos vartojimo, prasidėjusio ankstyvoje paauglystėje.

Vienas pagrindinių iniciatyvos tikslų – sumažinti krikščionių bendruomenėse vyraujantį šių sunkumų stigmatizavimą. „Tyrimai rodo, kad krikščionys dažnai labiau gėdijasi savo seksualinio elgesio nei netikintieji, nes jų kova turi didelę dvasinę reikšmę“, – paaiškino Schwarz. Jis taip pat paneigė paplitusią klaidingą nuomonę, kad pornografijos vartojimas neturi įtakos partneriui, paaiškindamas, kad daugelis to nelaiko „tikru“ neištikimybės atveju, nes tai vyksta tik ekrane. Tačiau sužinojus apie sutuoktinio priklausomybę, pasekmės yra lygiai tokios pat skaudžios.

Kristina Rakutienė, žinoma Lietuvos socialinė aktyvistė, užsiimanti sąmoningumo apie pornografijos žalą didinimu, pritarė šiems nuogąstavimams. Ji sakė, kad daugelis žmonių nedrįsta viešai dalytis šviečiamaisiais įrašais socialiniuose tinkluose, bijodami, kad kiti manys, jog jie patys kovoja su priklausomybe. Ji taip pat atkreipė dėmesį į lengvai prieinamos informacijos trūkumą, dėl kurio daugelis nežino, kur kreiptis, arba nežino, kad egzistuoja pagalbos grupės.

K. Rakutienė teigė, kad ši problema taip pat paliečia ir moteris. „Kalbėdamos akis į akį, daugelis moterų man sako, kad jos taip pat susiduria su šia problema arba, kad jaučiasi išduotos, kai jų sutuoktiniai žiūri pornografiją“, – sakė ji. Ji stengiasi nuraminti tiek priklausomus asmenis, tiek ir sutuoktinius, kurie jaučiasi įskaudinti, kad „yra vilties“, pridurdama, kad išgyti galima pasikliaujant Dievo gailestingumu, kuris siūlo ne tik užuojautą, bet ir tikrą laisvę.

Taip pat šia tema pasikalbėjau ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, kuris dirba „Carito“ reabilitacijos centre ir turi daugiau nei 15 metų patirtį gydant priklausomybę nuo narkotikų bei kitus elgesio sutrikimus. Jis patvirtino, kad net prieš oficialiai įsteigiant naują programą, centre jau buvo pastebimas didėjantis žmonių, ieškančių pagalbos dėl priklausomybės nuo pornografijos, skaičius.

Aiškindamas psichologines ir dvasines problemos pasekmes, jis palygino ją su priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų, nes dažnai ieškoma vis ekstremalesnio turinio, kad būtų galima pasiekti tą patį malonumą, kuris galiausiai stipriai pakenkia gebėjimui kurti ir palaikyti sveikus santykius. Taip atsitinka dėl to, kad žmonės tampa nejautrūs ir realūs santykiai jiems ima atrodyti nuobodūs ir nebetenkinantys.

Jis pažymėjo, kad norint pastoraciniu požiūriu spręsti tokias problemas, reikia jautrumo, o ne moralinių vertinimų ar atviro pasmerkimo. „Tik supratimas ir priėmimas leidžia žmogui pripažinti savo ligos mastą ir ieškoti pagalbos iš Dievo ir kitų“, – sakė jis. „Veiksminga parama“, – pridūrė jis, – „priklauso nuo glaudaus kunigų ir klinikinių specialistų, įskaitant psichiatrus, psichologus ir priklausomybės konsultantus, bendradarbiavimo“. Jis taip pat pabrėžė unikalų Bažnyčios vaidmenį padedant žmonėms išbristi iš izoliacijos, neigimo ir savęs kaltinimo dėl savo priklausomybių į Dievo meilės patirtį bei artumą, kuris padeda įveikti savo ydas. Komentuodamas žmogaus atsakomybę dėl savo ligos, jis teigė: „Niekas nėra kaltas dėl to, kad susirgo, bet žmogus yra atsakingas, jei jis nesikreipia dėl savo ligos gydymo.“

Taigi didėjantis pagalbos poreikis Lietuvoje atspindi ir platesnes tendencijas visoje Europoje, kur ankstyvas susidūrimas su internetine pornografija ir socialinė stigma, susijusi su seksualinių problemų aptarimu, sukūrė skubius psichologinius ir pastoracinius poreikius. Tad derindamas klinikinę konsultavimo patirtį su dvasiniu palydėjimu, Vilniaus „Caritas“ siekia užpildyti seniai jaučiamą, bet retai sprendžiamą spragą, siūlydamas modelį, kuris bus vis labiau reikalingas katalikų bendruomenėse visame pasaulyje.