Šiandien Rimantas Žemaitis dalijasi savo patirtimi, kaip dar prieš keletą metų patyrė benamystę. Toliau pasakojama jo istorija – kaip alkoholis privertė atsidurti gatvėse, o Motinos Teresės seserys padėjo iš jų ištrūkti.
Gyvenimas iki benamystės
Viskas prasideda nuo to, kad jaunystėje paragauji alkoholio ir tau jis patinka. Pirma, alkoholį vadini draugu, po to – karaliumi, galiausiai jis tampa priešu.
Augau nepilnoje šeimoje – tėvo nepažinojau. Tai nebuvo alkoholikų šeima – motina negėrė. Kartais pagalvoju, ar ne per gerai gyvenau. Baigiau profesinę technikos mokyklą raudonu diplomu, dalyvavau įvairiose olimpiadose. Įstojau į radiofizikos mokslus be jokių stojamųjų egzaminų ir dar gavau stipendiją. Tačiau alkoholis buvo mano nuolatinis bendrakeleivis. Man baigus mokyklą 1986-aisiais metais, mirė motina. Tada kėliausi gyventi su savo grupės draugu. Kartu vesdavome diskotekas Saulėtekyje ir visada ten įkaldavome. Mūsų šaldytuve būdavo tik du dalykai: makaronai ir degtinė. Po to teko eiti į sovietinę armiją, atitarnavęs grįžau. Susipažinau su savo žmona išgėręs, tokios pačios būsenos važiavau ir į gimdymo namus. Nuolat buvau neblaivus – ne tiek, kad ant kojų nepastovėčiau, tačiau apsvaigęs.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
