Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Lietuvoje kasmet apie 6000 vaikų išgyvena savo tėvų skyrybas. Kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja net 6 tūkstančiais! Tėvų skyrybos yra viena iš didžiausių psichologinių traumų, kurias gali patirti vaikas. Šis patyrimas keičia vaiko pasaulio suvokimą, santykius, elgesį, mokymosi pajėgumus. Vykstant skyryboms dažniausiai patys tėvai yra sunkioje emocinėje būsenoje, jie ne visada gali tinkamai pasirūpinti savo vaikais, jų emociniais poreikiais, nes patys išgyvena didelę krizę. Todėl šalia vaiko esantys kiti suaugusieji įgauna didelę reikšmę. Suprasdami, ką išgyvena vaikas tėvų skyrybų metu, būdami jautrūs ir pastabūs, mes galime padėti krizėje esančiam vaikui lengviau išgyventi šį sunkų gyvenimo etapą. Tikiuosi, kad straipsnį skaitantiems seneliams, dėdėms ir tetoms, mokytojams, kuopų globėjams, katechetams, būrelių vadovams, treneriams, draugų tėvams ir kitiems šalia vaikų esantiems suaugusiems pasidarys aiškiau, ką išgyvena skyrybų metu vaikas ir kaip galima pagelbėti sunkiu metu.
Skyrybos – tai netektis, o su netektimi atkeliauja gedulas
Kai skiriasi tėvai, vaikas susiduria su šeimos praradimu. Nesvarbu, kad mama ir tėtis gyvi, bet šeima tokia, kokia buvo, dingsta ir niekada nebebus taip, kaip buvo anksčiau. Vaikas priverstas palaidoti savo įsivaizdavimus ir svajones apie sau įprastą šeimos paveikslą. Todėl eidamas link susitaikymo su skyrybomis vaikas išgyvena įprastas gedėjimo fazes – neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir, galiausiai, susitaikymą. Šių etapų gali būti ir kitokia eilės tvarka: vieną etapą išgyvenus galima vėl prie jo sugrįžti po kiek laiko. Ir tai yra normalu. Vaikui bręstant naujais amžiaus tarpsniais kyla nauji klausimai, ypač susiję su santykiais, su šeimos kūrimu, todėl gedėjimo etapai linkę atsikartoti.
Pirma reakcija – gyventi taip, tarsi nieko nevyktų
Žmogaus psichika turi ribotus pajėgumus sąmoningai priimti aplink mus vykstančius įvykius. Todėl kartais įsijungia neigimas – apsaugos mechanizmas, kuris neleidžia itin stipriems potyriams mūsų psichikos palaužti, sudaužyti ir įvesti mus į sudėtingas psichines būsenas. Kuo esame brandesnės asmenybės, kuo esame vyresni (dažniausiai, bet ne visada), tuo tampame stipresni ir atsparesni priimti gyvenimo išbandymus. Vaikų psichologinis atsparumas kur kas silpnesnis, todėl ir neigimo periodas, gedint dėl tėvų skyrybų, pasitaiko dažnai, jis gali ilgiau užsitęsti. Neigti – tai apsisaugoti nuo sunkių išgyvenimų, kurie neišvengiamai ateina, pripažinus skyrybas arba pripažinus tai, kad skyrybos mane labai jaudina.
Vaikas, esantis skyrybų neigime, atrodo kaip itin lengvai priimantis šį pokytį. Tėvai kartais gali labai džiaugtis, kad jų vaikas taip gerai adaptuojasi, kad „viskas su juo gerai, skyrybos jo nepaveikė“. Tačiau dažniausiai už to slypi užspausti jausmai, kurie ilgainiui turės būti išgyventi.
Šalia tokio vaiko reikia ypač didelio jautrumo. Kol jis dar nepasiruošęs susitvarkyti su tokiu baisiu jam įvykiu, derėtų išlaukti, kol pats vaikas apie tai galės kalbėti. Vis tik svarbu nepradėti kartu kurti iliuzijų pasaulį, bet išbūti tiesoje vaiko nespaudžiant. Galima pasakyti: „Tavo mama man sakė, kad tavo tėtis persikraustė į naujus namus. Įsivaizduoju, kad tau dabar turėtų būti nelengva. Jei norėsi apie tai pasikalbėti, žinok, kad bet kada gali ateiti pas mane.“
Neteisybė! O neteisybė atneša pyktį
Kai vaikas jau pripažįsta, kad tėvai skiriasi, suima didžiulis pyktis. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką: į Dievą (nes jis leidžia, kad man vyktų tokia neteisybė), į tėtį ar mamą (nes jis išėjo, nes ji ištisai ant jo burbėdavo), į save (nes tėvai dėl manęs pykdavosi), į močiutę (nes ji apie tėtį vis negražiai kalbėdavo), į tą vyrą ar moterį (nes dėl jo (jos) iširo mano šeima), į geriausią draugą (nes jo šeima tai tokia graži, kad net šlykštu), į tikybos mokytoją (nes aiškino, kad skirtis negalima, bet mano tėvai vis tiek išsiskyrė) ir t. t. Galėtume vardinti iki begalybės. Pyktis – dar vienas gedėjimo etapas.
Pykčio etapą išgyvenantis vaikas daugiausiai „užkliūna“ savo tėvams ir aplinkiniams. Pykčio taip lengvai nenuslėpsi, jis matomas per padidėjusią agresiją. Pykčio etape vaikai daug greičiau susierzina, tampa nekantrūs, gali pradėti peštis, muštis, prasivardžiuoti, tyčiotis iš kitų vaikų. Vyresnieji vaikai jau geba subtiliau įžeidinėti, pašiepti bendraamžius ir mokytojus, ima daug dažniau atsikalbinėti. Agresija gali būti nukreipta ir į daiktus – pradeda plėšyti, laužyti, daužyti, gali imti skriausti gyvūnus. Tokiais atvejais ne tik vaikas rodo agresiją, bet ir pats dažnai susilaukia atstūmimo ir agresijos iš aplinkos – norint pažaboti jo paties agresyvų elgesį.
Vaikas agresiją gali nukreipti ne tik į aplinką, bet ir į save. Pasitaiko, kai vaikas ima trankyti ar kandžioti save, daužo galvą į sieną ar grindis, pešasi plaukus. Vyresnieji vaikai ir paaugliai gali pradėti save žaloti, bandyti kitokius savižalos būdus – alkoholį, rūkymą, narkotikus, rizikingą važinėjimąsi riedučiais, dviračiais, paspirtukais, šokinėti stogais, landžioti į apleistus pavojingus pastatus, ieškoti seksualinių santykių, nustoti valgyti ir pan. Kartais agresiją, nukreiptą į save, pamatyti sunkiau, ypač, jei paaugliai nenori, kad mes tai pastebėtume.
Esame linkę saugotis nuo agresijos – tai yra mūsų išgyvenimo mechanizmas, susiformavęs per tūkstančius metų. Todėl pirma reakcija dažnai yra bausti, atskirti tokį vaiką nuo savęs ir savo vaikų, šalinti iš būrelio ar klasės ir t. t. Bet žinokime, kad vaiko agresija visada yra pagalbos šauksmas. Jis tokiu būdu parodo suaugusiųjų pasauliui, kad kenčia, kad jam reikia pagalbos. Svarbu suprasti, kad pyktis turi būti išpyktas, jį užspausti – tai grįžti į neigimo fazę.
Leisti pykti – tai ne tas pats, kas leisti elgtis agresyviai. Mes galime padėti vaikui atpažinti ir priimti savo jausmus, patys juos priimdami. Tačiau tuo pačiu metu – riboti agresyvų elgesį ir mokyti, kaip kitaip jis gali pykti, kad nežalotų savęs ir kitų. Svarbu atrasti tinkamą momentą, kai vaikas nėra pačiame įkarštyje, bet nusiraminęs ir geba išgirsti, ką jam sakome, geba dalyvauti pokalbyje. Pirmas žingsnis – pastebėti vaiką ir jo emociją. Galima pokalbį pradėti taip: „Pastaruoju metu pasidarei tarsi nesavas. Kelis kartus girdėjau tave pravardžiuojantis, pradėjai sąsiuvinyje paišyti nukirstas galvas ir ginklus, o šiandien įsivėlei į muštynes. Man atrodo, kad tu išgyveni daug pykčio“. Antras žingsnelis – legalizuoti vaiko pyktį: „Žinau, kad dabar išgyveni tėvų skyrybas, tokiu laiku daug kas aplink gali pradėti erzinti, kelti pyktį. Tai, kad pyksti, yra visiškai normalu. Ir aš pykčiau tavo vietoje“. Trečias žingsnelis – atskirti vaiko emociją nuo elgesio: „Tik svarbu suprasti, kad net ir labai piktas būdamas tu negali žeisti ar žaloti nei kitų, nei savęs.“ Paskutinis žingsnis – paieškoti su vaiku tinkamų būdų išreikšti pykčiui. Greičiausiai vaikas jų žinos, tik reikės prisiminti, kad gali juos panaudoti. Skatinkime pyktį reikšti žodžiais – pasakyti, kad pykstu. Taip pat galima supykus lėtai išgerti stiklinę vandens, nubėgti į vonią nusiplauti rankas su muilu ir šiltu vandeniu, giliai ir lėtai pakvėpuoti, eiti pasportuoti, smarkiai stumti sieną ir t. t. Pykčio išraiškos būdų nereikia labai daug, svarbu turėti 2–3, kuriuos vaikas prisimins ir kurie jam veikia.
Gal dar galima padaryti, kad mama ir tėtis būtų kartu?
Dažnai vaikas prisiima atsakomybę už tėvų skyrybas, jaučiasi dėl to kaltas. Prisimena visas situacijas, kai sudaužius lėkštę tėvai susierzino ir tuomet susipyko tarpusavyje. Arba kai norėjo ledų, tėtis leido, o mama pamačiusi supyko ant tėčio ir t. t. Gedulo derybų fazėje kaltės jausmas pakiša vaikams mintį, kad yra sąlygos, kurias išpildžius, tėvai vėl bus kartu. Vaikas ima galvoti, kad jei bus labai geras, tai tėvams nebus dėl ko pyktis ir jie vėl grįš vienas pas kitą. Vaikas jaučiasi turintis galių sutaikyti tėvus, tai teikia viltį, bet tuo pačiu prisiimta atsakomybė ima labai slėgti.
Derybų fazės metu vaikas gali bandyti pakeisti ne tik savo elgesį, bet ir kitus žmones. Būna situacijų, kai vaikas bando sukiršinti savo tėtį ar mamą su naujais partneriais, tikėdamasis, kad jei jie susipyks, tuomet grįš namo ir šeima vėl bus kartu. Kartais vaikas siekia pakeisti tėčio ar mamos elgesį, dėl kurio girdėdavo barnius namuose. Tiki, kad jei mama sulieknės, vėl patiks tėčiui, arba jei tėtis liausis gėręs, mama vėl grįš pas jį, tuomet slepia saldainius ar alkoholio butelius, tampa tėvų „gelbėtoju“. Derybų metu vaikas gali bandyti derėtis ir su Dievu – žadėti Jam gerus darbus, pamaldumą ar kitokius dalykus mainais į tai, kad Dievas vėl sujungs šeimą būti kartu.
Šios gedulo fazės pavojus – vaiko atsakomybės prisiėmimas ten, kur jos nėra. Vaikas niekada nėra kaltas už savo tėvų sprendimą. Kartais tėvams trūksta brandos ir jie kaltina savo vaikus, tai daro itin gilias žaizdas vaikui. Kaltės jausmas gali įstumti į depresyvumą, į saviagresiją. Šalia esantys suaugę gali patikinti, kad vaikas nekaltas dėl to, kad tėvai išsiskyrė, net jei vaikui atrodo ir kitaip, net jei vaiką kaltina mama ar tėtis. Šioje vietoje negalima leistis į diskusijas, svarbu aiškiai ir griežtai pasakyti: „Tu nesi kaltas dėl tavo tėvų skyrybų. Nė vienas vaikas nėra dėl to kaltas. Tai yra dviejų suaugusiųjų reikalas“. Taip pat pastebėjus, kad vaikas bando sujungti tėvus, svarbu sureaguoti: „Matau, kad tu ilgiesi savo šeimos. Stengiesi padaryti taip, kad tėtis su mama vėl norėtų būti kartu. Tikrai gražu, kad stengiesi kuo geriau elgtis, bet jie išsiskyrė tikrai ne dėl tavo elgesio. Jie pykosi, nes nemokėjo sutarti tarpusavyje, o ne dėl to, kad tu kažką ne taip darei“. Naudokimės proga vis pakartoti, kad tėvų skyrybos – ne vaiko kaltė, kol būsime tikri, kad vaikas tai tikrai supranta.
Kai šeima griūna – skausmas ir liūdesys
Kai vaikas nustoja gintis nuo skyrybų minties neigimu, kai nustoja derėtis, kad šeima vėl būtų kartu, kai išpyksta dėl visos su juo įvykusios neteisybės, aplanko gilus liūdesys ir skausmas dėl prarastos šeimos. Liūdesys – tokia emocija, kurios metu mūsų aktyvumas ryškiai krenta. Sunku džiaugtis, sunku draugauti, sunku mokytis – viskas sunku.
Liūdesį lengvai pastebime, kai vaikas tampa jautrus – greitai apsiverkia, susijaudina. Tačiau apie vaiko sielvartą išduos ir kritęs susidomėjimas tuo, kas anksčiau būdavo įdomu. Vaikas gali nebenorėti eiti į savo mėgstamą sportą, lankyti mėgstamo būrelio. Vaikui gali būti sunku prisiversti eiti su draugais į kiemą ar švęsti draugų gimtadienius. Ką jau kalbėti apie užduotis, kur reikia sukaupti didesnes pastangas – mokytis mokykloje, daryti namų darbus. Visa tai reikalauja daug energijos, o energijos nėra, nes ją užgrobė liūdesys.
Svarbu suvokti, kad kaip ir pyktis, taip ir liūdesys turi būti išjausti. Nepavyks liūdesio pastumti į šoną ir tikėtis, kad viskas toliau bus gerai. Reikia leisti vaikui išbūti šį liūdesio periodą. Labai sunku matyti liūdintį žmogų, o ypač – vaiką. Norisi, kad jis kuo greičiau nustotų liūdėti. Bet geriausia, ką galime padaryti, tai priimti vaiką su visu jo liūdesiu. Taip parodome, kad mes jo liūdesio nebijome, kad tikime, jog vaikas su juo susitvarkys, kad ir pačiam vaikui nereikia savo liūdesio bijoti.
Jei įmanoma, liūdesio periode vaiko reikėtų neužkrauti didelėmis užduotimis, leisti jam daryti tik tai, kas būtina, nelaukti iš jo geriausių rezultatų, pagirti už įdėtas pastangas. Gal vaikas nebus aktyvus treniruotėje, bet galime pasidžiaugti, kad jis atėjo ir darė jam skirtas užduotis kaip galėjo: „Suprantu, kad tau dabar sunkus laikas, kad negali treniruotis pilnu pajėgumu. Ir vis tik labai vertinu tai, kad atėjai į treniruotę. Tikiuosi, susitiksime ir poryt.“
Ir pagaliau – susitaikymas
Leidus vaikui išjausti visus su skyrybomis susijusius jausmus, išgyventi pokyčius, ilgainiui ateis susitaikymas. Kiekvienam vaikui tai užtruks skirtingą laiko tarpą. Tai fazė, kai vaikas priima savo patirtį ir jos neslėpdamas, neneigdamas gyvena toliau. Tą galime pastebėti iš to, kad vaikas nebijo parodyti, kad yra iš išsiskyrusios šeimos, gali laisvai kalbėti apie tai, kad kartais leidžia laiką su tėčiu, o kartais su mama. Vaikas nevengia rašyti rašinėlio apie šeimą ar piešti šeimos piešinio, tai daro realistiškai, nesistengia idealizuoti ar kaip tik „pabaisinti“. Vaikas nebepuoselėja nerealistiškų svajonių apie vėl susijungiančią šeimą, nesistengia tėvų sutaikyti.
Kad ir kaip ramiai vaikas atrodo, net jei pasiekia susitaikymo fazę, tai nereiškia, kad jo neužklumpa sunkesni periodai. Vaikui gali būti sunkiau per šv. Kalėdas ar šv. Velykas, per savo gimtadienį. Gali kartais vėl grįžti į ankstesnes pykčio, liūdesio ar derybų fazes. Šiaip ar taip, mes specialiai nevenkime kalbėti apie vaiko, savo ar kitas šeimas, taip pat ir specialiai nepradėkime kalbėti šia tema. Elkimės natūraliai ir tuo pačiu jautriai.
Ką dar svarbu žinoti?
Kartais apie skyrybas tėvai informuoja mokytojus, draugų tėvus ir kitus suaugusius, kartais vaikai patys pasisako, tačiau ne visada apie tai sužinosime. Jei pastebime, kad vaikas pasikeitė, tapo agresyvus, liūdnas, jam sunkiai sekasi susikaupti, visada gerai apie tai pasikalbėti su vaiko tėvais. Gal vaikas iš tiesų išgyvena skyrybų ar kokią kitą krizę, o gal mūsų susirūpinimas duos svarbios informacijos vaiko tėvams.
Jei išties atpažinome skyrybas išgyvenantį vaiką, prisiminkime, kad šeimoje tuo metu labai trūksta stabilumo. Dažnai tėvai susiduria su finansiniais sunkumais, iškyla rūpesčiai dėl persikraustymo, kartais vaikui tenka keisti mokyklą, atsisakyti būrelių, nutrūksta santykiai su giminaičiais, draugais. Jei tik mes galime padėti išlaikyti bent šiokį tokį stabilumą vaikui ar šeimai, tai jiems bus labai naudinga. Gal galime suorganizuoti, kad vaikui nereikėtų mokėti už klasės ar kuopos ekskursiją arba pasisiūlyti pavėžėti į būrelį, kurį lanko kartu su mūsų vaiku. Kartais ir tokios detalės šeimai gali būti sunkiai išsprendžiamos, kai ji išgyvena skyrybų krizę.
Dar vienas svarbus momentas – vaikas bus tiek stiprus išgyventi, kiek bus stiprūs jo tėvai. Jei matome, kad vaiko tėvams yra išties labai sunku emociškai, paskatinkime kreiptis psichologinės pagalbos, šiuo laiku Lietuvoje jos galima gauti ir nemokamai. Siūlykime jau pasidomėję, kur konkrečiai vaiko tėtis ar mama galėtų pasikonsultuoti. Jei matome, kad vaikui taip pat labai sunku, paskatinkime tėvus kreiptis į psichologus dėl vaiko. Vėlgi, nemokama pagalba taip pat prieinama ir vaikams.
Nėra viskas taip paprasta
Pabaigoje norėčiau pažymėti, kad kartais skyrybos yra vienintelis būdas suteikti vaikams ar sutuoktiniams saugią aplinką. Per 8 metus dirbant su tėvų skyrybas patyrusiais vaikais, girdėjau pačių įvairiausių istorijų. Tenka skirtis, kai šeimoje sutuoktiniai įninka į priklausomybes ir nesutinka gydytis. Kartais šalia priklausomybės dar prasideda ir psichinės ligos su ūmiomis būklėmis, o nesigydant iškyla reali fizinė grėsmė šeimoms. Kartais tenka bėgti nuo smurto, kai daužomos mamos, kartais ir nėščių mamų pilvai. Žinoma, kartais tiesiog sutuoktinis turi susitaikyti ir leisti išeiti norintį vyrą ar žmoną, ir bandyti gyventi toliau. O kartais tiek iš vieno, tiek iš kito trūksta noro atkurti santykius ir tarpusavio meilę. Situacijų būna pačių įvairiausių, o apie pačias sudėtingiausias dažnai žinome labai mažai, nes istorijos kruopščiai slepiamos. Kartais nelabai ką galime dėl to padaryti. Bet ką tikrai galime – turėti gailestingą žvilgsnį: „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).
Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.