Brigita Čiužaitė apie tarnystę organizacijoje ir bičiulius visam gyvenimui

Ateitininkė Brigita Čiužaitė penkerius su puse metų dirbo Ateitininkų federacijos sekretoriate – iš pradžių projektų vadove, vėliau generaline sekretore. Jos šiltas bendravimas ir nuoširdus noras padėti, patarti lydėjo organizacijoje veikiančias valdybas, kuopos globėjus, renginių organizatorius. Brigita – tas žmogus, kuris atlieps ir patars paskambinus net vėlų sekmadienio vakarą. Šią vasarą Brigita pradėjo naują etapą ir atsisveikino su pareigomis sekretoriate. „Dar trūksta laiko atsitraukti ir reflektuoti praėjusį laiką, bet šiandien fiksuosime dabartinį žvilgsnį į sukauptą patirtį“, – dalijasi Brigita. Kalbamės ne tik apie sukauptas patirtis, bet ir ateitininkijos indėlį Lietuvos jaunimui, brangiausias akimirkas ir sutiktus žmones, keliones ir ateities svajones.
Kokia tavo istorijos su ateitininkais pradžia?
Pirma pažintis su ateitininkais buvo matant vyresnės sesės Ievos pavyzdį – ji buvo kuopos narė, kuopos pirmininkė. Stebėjau jos laiko leidimo būdą ir mačiau, kiek daug jis atnešė grožio ir pilnatvės, kokių gerų bičiulių sesė turi.
Tada Viekšniuose pradėjau ruoštis Sutvirtinimo sakramentui – mus ruošė katechetas Paulius Auryla, kuris yra ir kunigo Jono Ilskio ateitininkų kuopos globėjas. Jis pakvietė sutvirtinamuosius prisijungti prie ateitininkų. Buvome draugų grupelė, kuri noriai dalyvavo įvairiose veiklose. Tuo metu ateiti į kuopą paskatino globėjo lyderystė, gražios draugystės su jaunais žmonėmis kūrimas, sukurta saugi aplinka, kurioje gimsta bendrystės laikas. Tai buvo vieta, kur paaugliai galėjo saugiai ir kokybiškai leisti laiką, kurti bendruomenę, renginius, išskleisti savo talentus. Kelerius metus buvau kuopos pirmininkė, galėjau atpažinti ir auginti organizavimo, komandos telkimo, komunikacijos įgūdžius.
Kai įsidrąsinome kuopoje, mus pakvietė prisijungti ir į moksleivių ateitininkų akademijas. Moksleivio ateitininko įžodį daviau Žemaičių Kalvarijoje, kai šventėme ateitininkų organizacijos šimtmetį – tada labai daug naujų narių davė įžodį. Dar nesupratau, į kokią didelę ir brandžią ateitininkų šeimą patekau.
Labai įsiminė 2011 metais Rukloje, kareivinėse, vykusi akademija „Sukurta Lietuvoje“. Tai buvo ir kelionės patirtis – pirmą kartą važiavau ne su klase ar šeima, bet viena į konkretų renginį, vykau traukiniu su persėdimu. Labai graži ir keliavimo po Lietuvą patirtis. Ta akademija įkvėpė būti su ateitininkais, įsitraukti į veiklas. Mačiau vadovus, kurie buvo labai kūrybingi, talentingi, drąsūs. Gerai atsimenu vieną akademijos vakaro programą, kai buvo atvykęs Vytautas V. Landsbergis, jis skaitė „Rudnosiuką“ ir tarp skaitymų dainavo. Visi dalyviai sėdėjo ant žemės ir tiesiog klausė. Man kaip vaikui ši patirtis labai įsiminė gal todėl, kad tai buvo nauja, toks neįprastas formatas, iki tol nebuvau dalyvavusi panašiame renginyje.
Pradėjau važinėti ir į kitas akademijas, susiradau draugų nacionaliniu lygmeniu, ne tik kuopa buvo bendruomenė, bet ir tie nauji žmonės iš visos Lietuvos. Draugai iš akademijų ir pradėjus studijuoti, ir baigus universitetą, ir šiandien yra vieni iš geriausių draugų. Dabar mintyse skamba 2021 m. Berčiūnų ateitininkų stovyklos pavadinimas „Sunku surasti, laimė turėti“ – tai tikrai didelė laimė!
Kaip prasidėjo darbo Ateitininkų federacijoje etapas? Kokias atsakomybes turėjai, kokių veiklų teko imtis?
Pirmiausia buvau sekretoriato savanorė, kūriau naujienlaiškį. Tuo metu sekretoriato darbuotojai buvo Vidas Čaikauskas ir Agnė Markauskaitė. Su naujienlaiškiu darbavausi porą metų, o kai Vilniuje pradėjau studijuoti ekonomiką, dar tapau Akademijų komiteto nare, buvau atsakinga už finansus. 2017 metų pabaigoje Agnė buvo projektų vadovė ir į jos vietą buvo ieškomas naujas žmogus. Ji pasiūlė man pagalvoti apie šias pareigas. Pati tikrai niekaip nebūčiau išdrįsusi pretenduoti, jaučiausi turinti per mažai patirties, bet Agnės paskatinimas ir pasitikėjimas mane padrąsino, gavau didelį pasitikėjimo mandatą. Taigi, mes su Lauryna Jodko pakeitėme Vidą ir Agnę. Trejus metus dirbau projektų vadove, o 2020 metais tapau generaline sekretore.
Per tuos metus daug įvyko, visas tas darbas buvo vienas didelis projektas, apėmė daug skirtingų veiklų – projektų rašymas, veiklų įgyvendinimas, finansų paieškos, komunikacija, narių koordinavimas, strategijos įgyvendinimas. Kol dirbau projektų vadove, dirbome tik dviese. O kai tapau generaline sekretore, mūsų komanda prasiplėtė, atsirado žmonių, iš kurių pati galėjau mokytis. Diana Karvelienė pradėjo dirbti projektų vadove, Vytis Turonis tapo pirmininku. Dirbdama atradau naujų stiprių savo savybių, buvo labai įdomu atstovauti juridinį asmenį, mokytis naujų procesų ir, žinoma, buvo gera dirbti kartu su komanda. Esu dėkinga už šią galimybę ir įgytą patirtį.
Kaip organizacijos darbuotoja glaudžiai bendravai su kuopų globėjais, iš arti matei tiek didžiųjų, tiek mažesnių Lietuvos miestų kuopų gyvenimą. Ką pastebėjai bendraudama su globėjais, kaip sekasi kuopoms, kuo skiriasi mažesnių ir didesnių miestų kuopų veiklos, moksleivių ugdymas?
Įspūdinga, kad Ateitininkų federacija turi kuopų globėjų, kurie vykdo šią tarnystę nuo pat ateitininkų atsikūrimo laikotarpio ir nuolankiai ją tęsia, tikrai trokšta, kad visa būtų atnaujinta Kristuje. Tas įsipareigojimas daro įspūdį, įkvepia. Didžiulė motyvacija suvokti, kad jie renkasi tokiu būdu būti organizacijoje ir auginti Lietuvai tiek daug ateitininkų.
Kuopa yra vieta, kurioje vaikai gali jausti priėmimą, rūpestį, atvirumą, jaustis jaukiai ir būti savimi. Prisimenu kun. Arvydo Žygo kvietimą „Ateikite visi“ – kiekvienas yra laukiamas. Kiekviena kuopa yra savita. Tai unikali erdvė, kurioje jaunimas veikia savaip, patys randa sau tinkamiausią veikimo formą. Pavyzdžiui, Panevėžio ir Telšių krašto kuopos aktyviai bendrauja tarpusavyje, turi savo renginius, susitinka, tuose kraštuose matyti daug vienybės. Regione globėjai paprastai tęsia savo veiklą ilgą laiką, yra įsipareigoję kuopai, o miestuose daugiau kaitos, kadangi globėjai dažniau būna studentai.
Kuopų globėjai yra ilgalaikiai savanoriai, kuriais Sekretoriatas turi rūpintis. Jiems organizuojami mokymai, globėjų kursai. Didžiausias, labai sėkmingas ir jau tradiciją įgavęs projektas buvo kraštų – Vilniaus, Kauno, Telšių ir Panevėžio – lankymo projektas. Pandemijos metais pajutome, kad kuopų globėjams reikia pastiprinimo, palaikymo. Kai kurios kuopos susitikdavo per nuotolį, kai kurios ne. Pirmiausia vasarą aplankėme globėjus minėtuose kraštuose, klausdami, kaip jiems praėjo tie metai, kaip globėjai jaučiasi, kokios pagalbos reikėtų iš Federacijos, kaip galime padėti sustiprinti jų veiklą. Kai susirinkome informaciją, aplankėme kraštus, supratome, kad labai svarbu susitikti gyvai. Tad kitais metais organizavome kraštų lankymą Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Panevėžyje – kvietėme kiekvieno krašto globėjus susitikti. Sukūrėme erdvę pamatyti vieni kitus, įsikvėpti, dalintis savo veiklomis, planais, bendradarbiauti – megzti ryšius nacionaliniu lygmeniu. Trečiaisiais metais pamatėme, kad vis daugiau kuopų globėjų, kurie nebūdavo aktyviai įsitraukę į krašto veiklas, atvyksta į šį susitikimą, bendrauja tiek krašto, tiek visos Federacijos lygmeniu, jaučiasi organizacijos dalimi. Tai didelis džiaugsmas ir pasiekimas. Kartu renginiai kraštuose yra puiki galimybė susitikti ir kuopų pirmininkams – jie turi atskirą programą, kuria rūpinasi Moksleivių ateitininkų sąjungos valdyba, susipažįsta, įgauna naujų įgūdžių, žinių, praturtina save. Įvyksta artimesnis susipažinimas tarpusavyje tarp skirtingų kuopų. Tad toks lankymo formatas stiprina kraštus, įtraukia kuopų narius į nacionalinį organizacijos veikimą.
Ateitininkų federacija – visuomeninė, jaunimą ugdanti organizacija. Tu, kaip jos narė, savanorė, darbuotoja, kokį matai jos įnašą Lietuvos jaunimo ugdyme?
Įnašą Lietuvai matau per konkrečius pavyzdžius – užaugę ateitininkijoje šiandien užima tarnaujančias, vadovaujančias, ugdančias pareigas, sugeba būti teisingi, tvirti, tiesūs, turi drąsos nebūti visiems patogūs. Ateitininkai padeda formuotis asmenybei, charakteriui, vertybėms ir visa tai tikrai liudyti savo gyvenimu. Mūsų organizacijai svarbus aktyvus visuomeniškas, pilietinis veikimas, žmogaus, gebančio už visa tai prisiimti atsakomybę, ugdymas. Tai dalykai, kurie nėra patogūs.
Taip pat jaunimo ugdymas skleidžiasi per visus penkis mūsų principus. Kartais pagalvoju, kad tokie globėjai kaip, pavyzdžiui, Paulius Auryla yra užauginę šimtus ateitininkų – ir gal kai kurie iš jų šiandien savęs visai neidentifikuoja kaip ateitininkų, bet vertybinis įspaudas juose vis tiek likęs. Atmintyje vis tiek lieka ta grožio patirtis, atvirumas tiesai ir noras jos ieškoti.
Kokius iššūkius ar problemą šiuo metu matai Ateitininkų federacijoje? Kas šiuo metu sunkiausia, kokį klausimą galbūt norėtųsi išspręsti?
Kai pradėjau dirbti sekretoriate, mačiau tarsi apnuogintą organizaciją su visomis jos problemomis ir skauduliais, kurie yra įsišakniję, kuriems reikia ilgų strateginių sprendimo būdų. Kartu įsipareigojau tų būdų ieškoti. Anksčiau, būdama tiesiog organizacijos nare, savanore, nebūčiau net pagalvojusi apie kai kuriuos dalykus. Kai pradėjau dirbti, supratau, kokia iš tiesų didelė yra organizacija, kiek daug sričių ji apima. Gal norėtųsi, kad ateitininkijoje stipriau jaustųsi bendruomeniškumas, didesnis susitelkimas į rūpimus klausimus. Kai atsiranda žmonių, kuriems tikrai rūpi vienas ar kitas dalykas, klausimus galima pradėti spręsti. Gal kartais pritrūksta narių susitelkimo ten, kur skauda. Norisi, kad nariai jaustų, jog organizacija yra kiekvieno iš mūsų, ne kažkieno kito. Reikalingas atsakomybės pajautimas ir suvokimas, kad aš esu turtingas, priklausydamas šimtą metų gyvuojančiai organizacijai, kuri daro tokį didelį darbą Lietuvos ateičiai. Apie tai labai gražiai kalba Ateitininkų federacijos pirmininkas Vytis Turonis – apie savininkystės jausmą, pajautimą, kad esu šitos organizacijos narys ir kartu viso jos turto dalininkas. Tas turtas priklauso kiekvienam iš mūsų ir turime juo rūpintis, puoselėti. Dar viena problema, kurią matau, tai mažėjantis kuopų skaičius, jaučiu poreikį stiprinti kuopų tinklą, ieškoti būdų, kaip šiais laikais rasti tinkamą formatą šiai tarnystei, kviesti žmones įsipareigoti, kurti globėjų palaikymo sistemą.
Kai darbinė veikla yra prasminga, dirbama ties iš tiesų rūpimais klausimais, ko gero mintys apie ją sukasi ir uždarius darbo kabineto duris. Ar buvo sunku suderinti buvimą tiek organizacijos savanore, tiek sekretoriato darbuotoja? Ypač kai ir didelė dalis draugų rato – ateitininkai. Gal turėjai tam tikrų taisyklių, kaip dirbti, kaip neperdegti?
Penkerius su puse metų dirbau organizacijoje, per tą laiką buvo labai daug etapų. Kai tik pradėjau dirbti, būdama studente, buvo sunku suvokti, kad kiti nariai tiesiog savanoriauja, dovanoja daug savo pastangų ir laiko, pavyzdžiui, suorganizuoti akademiją, Berčiūnų ateitininkų stovyklą, o aš už savo darbą dar ir gaunu atlyginimą. Iš pradžių jutau didelį vidinį spaudimą, atrodė, kad tokiu atveju turiu dirbti dvigubai, duoti žymiai daugiau, dirbti ilgiau nei darbo valandos. Iš pradžių nebuvo ribų tarp darbo, draugų, savaitgalio veiklų – tiek darbas, tiek laisvalaikis buvo persipynęs ateitininkų veikla. Tai tikrai buvo iššūkis. Pradėjau mokytis tų ribų ieškoti, susidėlioti savo laiką, aiškią dienotvarkę.
Natūralu, kad susitikęs po darbo ar atostogaudamas su draugais ateitininkais pradedi kalbėtis apie tuos dalykus, kurie rūpi – o dažnai rūpi būtent ateitininkų reikalai. Daliniesi pamąstymais, diskutuoji ir nori ar nenori mintyse dėliojiesi idėjas, ką gali pritaikyti organizacijoje – ką pakeisti, ką daryti kitaip, kaip geriau sudėlioti procesus. Palikdama šią darbo vietą jaučiu, kad norisi aiškios atskirties tarp darbo ir kitų veiklų. Šiuo metu noriu būti aktyvi organizacijos narė ir skirti jai laiką būtent savanoriaudama.
Kokia Lietuvos vieta tau labiausiai siejasi su ateitininkais?
Pirma mintis, kuri ateina, tai – Viekšniai. Gal todėl, kad tai yra ta vieta, kur viskas prasidėjo, kur pradėjau lankyti kuopą. Kartu Viekšniai siejasi su asmenybėmis, kurios įkvėpė buvimui ateitininkijoje. Bet labiausiai, žinoma, su ateitininkais siejasi Berčiūnai – ateitininkų vasaros rezidencija, kur vykstančios stovyklos ir akademijos atneša labai daug gražių vaisių. Šiuo metu vyksta pasiruošimas moksleivių ateitininkų vasaros akademijai, kuri vyks Berčiūnuose, džiaugiuosi, kad akademijoje būsiu vyriausiaja vadove. Bus smagu paskutines vasaros dienas praleisti Berčiūnuose ir pamatyti pavasarį vykusios talkos rezultatus.
Apie ką dabar svajoji, kokių veiklų ėmeisi šią vasarą?
Jau nuo aštuntos klasės turėjau svajonę eiti Santjago de Kompostelos keliu. Šiai kelionei atrodo po truputį vis ruošiausi, vienais metais nusipirkau žygio batus, bet neskubėjau, visada galvodavau, kad kai ateis laikas, tas kelias pats mane pasikvies. Ir štai šiais metais pavyko rasti laiko ir išeiti. Kartu su sese Beatriče leidomės į kelionę, ėjome 300 km nuo Porto miesto iki Santjago de Kompostelos – žygiavome portugališkuoju keliu palei vandenyną. Tai buvo pirmoji tokia asmeninė kelionė su sese, kai keliavome tik mes dviese. Buvome lyg tikros piligrimės, ši patirtis buvo didelė atgaiva, džiaugiuosi, kad galėjome tam skirti laiko ir kelias pakvietė mus tinkamu metu.
Taip pat šią vasarą su Šv. Jono brolių bendruomene dešimčiai dienų keliavome į Prancūzijos Alpes. Ši kelionė tarsi rekolekcijos, tai buvo dvasinis, fizinis ir emocinis poilsis. Jaučiau, kad man to labai reikėjo, išvažiuodama tarsi kritau į tokį poilsio glėbį. Džiaugiuosi, kad mano išėjimas iš darbo turėjo tokią malonią pradžią – kelionę, kurioje buvo daug grožio. Kalnuose buvo įspūdingų patirčių – vienąkart užlipę į viršūnę ruošėmės švęsti Šv. Mišias, o visą kalną buvo apėmęs rūkas, debesys. Įsiminė pojūtis, jog tave supa kalnai, uolos, įspūdingas vaizdas, per debesis tų kalnų nematai, bet jauti kalnų didybę, žinai, kad jie ten yra. Tai tarsi aliuzija su tikėjimu, kai jauti, kad Viešpats visada šalia. Taip ir šventėme Šv. Mišias tarp debesų, tai buvo paslaptinga, daug kalbanti patirtis. O po Mišių galiausiai debesys išsisklaidė ir pamatėme gražiausią to regiono kalnų slėnį.
Kokį kelionių maršrutą ar objektą kiekvienam rekomenduotum?
Turiu palinkėjimą, kuris galėtų būti skirtas iš tiesų kiekvienam. Kelionėje į kalnus sesė vienuolė per mokymą pasakė, kad štai dabar mes kopiame į kalnus, matome Monblaną, grožimės, randame jėgų užkopti, o grįžę į namus kasdienybėje raskime kelių, kuriais kopsime į savo širdies kalno viršūnę. Linkiu kiekvienam kopti į savo širdies kalno viršūnę, kiekvieną dieną tų viršūnių ieškoti ir rasti jėgų kopiant grožėtis.