Kas verčia žmones poilsį ant smėlio, kelis šimtus uždirbtų eurų ar greitai senkantį vasaros laiką su mylimuoju iškeisti į dvylika dienų vienoje teritorijoje, nuolatiniame šurmulyje su mažai miego ir milžiniška atsakomybe visiškai savanoriškais pagrindais? Negana to, jei tai pirmas kartas – be šių dvylikos dienų dar šešias reikės paskirti pasiruošimui, kuris vadinamas „jaunimo vadovų kursais“ ir juose viskas vyksta panašiai, tik kiek trumpiau, reikia susimokėti ir vaikus dar kol kas tik įsivaizduojame. Taigi iš viso – trys vasaros savaitės, dovanojamos Berčiūnų jaunųjų ateitininkų (JAS) vasaros stovyklai. Ir yra žmonių, kurie taip dovanoja ne vieną, ne du ir ne tris kartus.
Tad pradėkime nuo to, kad šių metų birželio 21-26 dienomis įvyko jaunimo vadovų kursai, be pertraukos besitęsiantys jau 33 metus. Per tą laiką keitėsi formatas, trukmė, vedantieji, dalyvių amžius. Kas nesikeitė, tai esminė kursų idėja – ruošti jaunus žmones kaip būsimus vaikų stovyklos vadovus. Nebūtinai Berčiūnų ateitininkų stovyklai, bet didžioji dauguma vadovų ruošiasi būtent jai. Šiais metais kursuose dalyvavo 12 dalyvių, tarp jų ir aš. Dalinuosi, ką išsinešu.
Kas yra Berčiūnai ir ko ten važiuoti?
Ateitininkų Contribee parduotuvėje yra tokie mieli marškinėliai su Lietuvos žemėlapio kontūrais ir vienu taškeliu, kuris žymi vietovę Panevėžio rajone. Ji vadinasi Berčiūnai. Vikipedija sako, kad ši vietovė žinoma jau nuo kryžiuočių laikų, bet atrodo, kad žmonės ilsėtis ten pradėjo važinėti tik tarpukariu – pajūrį primenančiam pušynui iki tobulybės trūko tik spalvotų medinių namelių su nemažais langais. Sovietmečiu iš niekuo dėtų poilsiautojų tokie vasarnamiai buvo atimti – visa laimė, kad nenugriauti: reikėjo kažkur vasarą padėti nuo tėvų atskirtus, komunizmu ir ateizmu skiepijamus vaikus. Nuo tada Berčiūnai tapo vaikų stovyklaviete, tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vaikai skiepyti jau nebe prievarta įgrūsta prigimčiai prieštaraujančia ideologija, o amžiais nekintančiu Kristaus mokymu apie kelią į gyvenimo pilnatvę.
Būti vaiku Berčiūnuose yra labai smagu. Pati iš patirties tokio teiginio pagrįsti negaliu, bet gali pagrįsti tas faktas, kad absoliuti dauguma šių metų jaunimo vadovų kursų dalyvių atvyko į juos todėl, kad ne vieną ir ne dvi savo vaikystės vasaras praleido patys čia būdami stovyklautojais.
Berčiūnų ateitininkų stovykloje atvykusieji yra kviečiami vėl sugrįžti į vaikystę, ypač jei jau po truputį užmiršta, ką ji reiškia. Stovyklautojams sudaromos sąlygos dešimčiai dienų palikti savo socialinių tinklų paskyras, kuriose turi apsimesti esą keleriais metais vyresni nei yra iš tiesų ir dorotis su informacijos kiekiu, kuris yra nesuvirškinamas netgi labiausiai subrendusiam suaugusiajam. Jie kviečiami judėti ne ekrane, bet visu savo tikru kūnu, gryname ore, kartais – visiškoje tamsoje, patirti kvapą gniaužiančią bendrystę. Jie gauna progą prisiminti, kad turi neišsenkantį kūrybiškumą, kuris leidžia bet kokią situaciją perteikti be žodžių. Arba be rankų, arba užsidėjus spalvotą peruką. Dar daugiau, kasmet daugybė žmonių meldžiasi, kad kiekvienas stovykloje dalyvaujantis vaikas suvoktų, kad yra įstabus Dievo kūrinys, dovanai gavęs nuotykių ir stebuklų pilną gyvenimą su esmine užduotimi – pažinti savo Kūrėją. Ir jeigu šio suvokimo nulemtas giluminis jauno žmogaus perkeitimas yra tik Dievo rankose, už visa kita atsakingi stovyklos vadovai – visi kartu ir kiekvienas asmeniškai.
Noriu būti stovyklos vadovu(-e). Kam ir kaip ruoštis?
Pradėkime nuo bet kokio veikimo motyvų išsigryninimo – tą pirmiausia ir darome vadovų kursų pradžioje. Nutarėme nedirbti, neišvažiuoti į atostogas su šeima ir paskirti tas dvi savaites (vadovams ilgiau negu vaikams) neatlygintinam darbui su 9-14 metų amžiaus stovyklautojais Berčiūnuose. Kodėl? Didžioji dalis atsako – todėl, kad pats buvau tas stovyklautojas, daug gavau ir dabar noriu duoti atgalios. Kai kas įsimena ypatingos charizmos vadovus ir irgi svajoja tokiais tapti. Kai ką itin džiugina galimybė perduoti savo žinias, dalintis talentais (pavyzdžiui, absoliučia klausa ir angelo balsu). Kai kam gal vaikai ne taip rūpi, rūpi bendraamžiai vadovai, ypač tie, kur simpatiškesni (nieko baisaus, bet per kursus simuliavome situaciją, ką daryti, kai besivystantys vadovų romantiniai santykiai stovykloje ima užgožti pareigą būti su vaikais). Mane, pavyzdžiui, labiausiai atvedė troškimas prisidėti prie saugios aplinkos, kurioje stovyklos dalyvis galėtų dar pabūti vaiku – tyrame džiaugsme, nuostaboje ir judesyje, kūrimo. Turėdami mintyje šiuos ir įvairius kitus motyvus, mes šešias dienas teoriškai ir praktiškai nagrinėjome grupės kūrimosi stadijas, savo ribas, vaiko raidą, vadovavimo tipus, išėjome aktyvaus klausymosi pradžiamokslį, turėjome progą įvertinti savo brandą, apmąstyti santykį su Dievu ir Bažnyčia. Dar galima paminėti įvairiausius žaidimus, kuriuos patys žaidėme ir vėliau aptarinėjome. Visą programos medžiagą ruošė ir perteikė sendraugių sąjungos pirmininkė ir ilgametė JAS stovyklų vyriausioji vadovė Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė, ateitininkė sendraugė psichologė Julija Braukylienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Armyda Reklaitienė, AF tarybos narys kunigas Domingo Avellaneda. O didžiąją kursų staigmeną (man asmeniškai įsimintiniausią) paskutinės pilnos dienos vakare ir naktį įprasmino karys ir mokytojas Artūras Ševeliovas.
Programa išdirbta, dinamiška ir, kaip rodo dalyvių įspūdžiai – atliepianti lūkesčius. Tačiau reikėtų pakalbėti ir apie gilesnę tokių kursų prasmę. Visą laiką buvo kartojama – vadovo laukia nelengvas iššūkis su ant pečių gulančia nemenka kolektyvine ir asmenine atsakomybe (kaip potencialiai jaunų merginų vadovei įsiminė perspėjimas, kad niekad nežinai, ar stovyklos metu kuriai nors stovyklautojai pirmą kartą neprasidės menstruacijos – net ir tokiai jautriai situacijai reikia būti pasiruošus). Giliai įstrigo kun. Domingo cituotas salezietiško ugdymo teiginys, jog blogiausia kompanija vaikui yra vienatvė. Atvykdami į stovyklą turime būti pasirengę visą savo laiką ir dėmesį skirti vaikams ir suvokti savo vaidmens svorį: gauname unikalią progą išsigryninti, kokiais žmonėmis norime būti mums patikėtų vaikų akyse. Ir tokiais tapti.
Aš po kursų stovyklos laukiu daug ramiau ir labiau. O jei šiuo pasidalinimu užčiuopiau tai, ko ieškai ir Tu – stovykla be vadovų neįvyks. Jau pradėkime planuoti tas tris 2026 metų vasaros savaites dovanų – sau ir kitiems!
Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
