Besibaigiant vasarai susitikome pasikalbėti su trimis ateitininkais: Guoda Kliučinskaite, Egle Mykolaityte ir Daumantu Kukulskiu. Visi trys pašnekovai mažiau nei prieš mėnesį turėjo bendrą nuotykį – vadovavo Jaunųjų ateitininkų sąjungos (JAS) vasaros stovykloje Berčiūnuose. Jie prisiėmė pačias atsakingiausias pareigas: Guoda, lietuvių kalbos mokytoja, buvo vyriausia vadovė, Eglė, psichologijos studentė, atsakinga už programą, o Daumantas, aviacijos inžinierius – komendantas.
Kaip atrodė pirmasis jūsų kartas JAS stovykloje Berčiūnuose? Kaip atsidūrėte ateitininkijoje? Gal prisimenate pirmuosius kartus?
Eglė: Aš savo pirmo karto Berčiūnuose neprisimenu labai ryškiai. Bet labai gerai prisimenu antrąjį, 2016 metais. Kadangi mes šiais metais kartojome kai kurias programos dalis iš ankstesnių metų, kurios buvo pavykusios, aš prisiminiau „Žiedų valdovo“ žaidimą, pirmą kartą pamačiau rožančiukus žiedus. Bet kiek prisimenu, Berčiūnai man jau pirmą kartą paliko tokį įspūdį, kad aš čia noriu grįžti ne vieną ir ne du kartus. Nesu buvusi daug stovyklų, bet tiek tas pušynas, tiek aplinka, tiek nameliai kvietė sugrįžti kiekvienais metais. Pirmą sykį atvykti mane pakvietė bendraklasė, tuo metu mokėmės penktoje klasėje ir išvykome į stovyklą gal keturios ar trys bendraklasės. O kai paskutinį kartą Berčiūnuose dalyvavau kaip vaikas, Motiejus Krutulis pakvietė į kuopą. Taip pažintis su ateitininkais prasitęsė.
Guoda: Pažintis su Berčiūnais ir ateitininkija ir yra ta pati pažintis. Pirmą kartą į Berčiūnus atvykau po 8 klasės, rodos, 2012 m. Iš karto buvo pirmas ir paskutinis kartas kaip dalyvei. Pamenu kartą, kai tu, Julija, tada mane pakalbinai kažkur prie vėliavų aikštės, prie vienos pušies, kad čia gali nesibaigti šitas Berčiūnų patyrimas ir tęstis mokslo metais, ir tada pakvietei prisijungti prie šv. Ignaco Lojolos ateitininkų kuopos. Na ir nuo tada užsisuko. Kaip vadovė gal po dešimtos klasės pirmą kartą atvažiavau. Vyriausia vadovė buvo Vilhelmina. Viskas atrodė taip baisu, nejauku, bet labai norėjau ten būti. Ir pačią pirmą dieną, per pietus, įvyko toks labai ryškus įvykis. Aš norėjau įpilt visoms mergaitėms šaltibarščių, paėmiau puodą abiem rankomis, norėjau perkelti jį į kitą stalo vietą. Kol tai dariau, kita mergina kėlė savo ranką, su ja užkliudė manąją ir visas visas šaltekų puodas nuvarvėjo ant vienos merginos. Ta mergina labai susijaudino. Reikėjo pagalbos ją nuraminti, nuprausti visus burokus ir agurkus, bet šalia sėdėjo vaikinų būrelis su vadovu Pauliumi, kuris labai gražiai sureagavo, kad tik nieks nesijuoktų, ir paglobojo tas mergaites. Tai mano pradžia buvo tokia, kai atrodė, kad jau nepavyko. Bet paskui sklandžiau sekėsi tą sriubą pilstyti ir būrely būti.
Daumantas: Mano vyresnis brolis ir vyresnė sesė važinėdavo į Berčiūnus, vėliau pradėjome važiuoti ir mes su jaunesniu broliu. Berčiūnuose kaip vaikas buvau tikrai daug kartų. Pirmo karto net neatsimenu.
Jūsų visų trijų pirmas susidūrimas su ateitininkais ir vyko JAS stovykloje Berčiūnuose. Guoda, Egle, jūs abi stovykloje buvote pakalbintos ir jums pasiūlė prisijungti prie kuopos veiklos. Kaip jūs nusprendėte, kad verta eiti į kuopą, kokia buvo vidinė motyvacija?
Guoda: Aš Berčiūnuose patyriau nepaprasto gerumo, šviesumo, tiesos jausmą. Nors aš ir mokiausi katalikiškoje gimnazijoje, kur bendruomeniškumas akcentuojamas, man to neteko patirti savo klasės aplinkoje. Tai pavyko atrasti kuopoje. Man atrodo, į kuopą kaip vaikas tu iš tikrųjų eini ne dėl to, ką ten veiki, ne dėl to, apie ką kalbi, bet tave patraukia žmonės. Radau ten draugų ar tokių bendraminčių, kurių savo klasėje nesutikau. Dauguma buvo vyresni už mane. Tai buvo žmonės, su kuriais paskui ir į akademijas vykome. Veiklos kuopoje buvo netipiškos, to nepatirsi savo klasėje, ypač ugdymo per visuomenines veiklas. Man labai ryškus kartas, kai mes su kuopa ėjome dalinti skrajutes prieš Castellucci spektaklį, sumąstėme įvairių akcijų, kaip čia savo nuomonę, balsą išreikšti. Ir dar buvo svarbu, kad kuopoje buvo erdvė pažinti savo talentus ir gebėjimus, daug erdvės kurti, dalintis tuo, kas tau įdomu, kitus pažinti. Kuopa taip pat man buvo vieta, kur žinodavau, kad kiekvieną susitikimą pradėsime pasidalinimų ratu, kaip praėjo tavo savaitė. Ir aš tiesiog po kiekvienos dienos pagalvodavau, o kuo norėsiu pasidalinti kuopoj. Man būdavo labai svarbus tas ratas, kad mane kažkas išgirs, kad kažkam rūpės, kokia ta mano savaitė buvo.
Eglė: Man atrodo, kad mūsų su Guoda kelias yra panašus, nes mokėmės toje pačioje mokykloje. Kai atėjau į aštuntą klasę, Motiejus kašės aikštelėje per pertrauką mus su draugėmis pasigavo. Prieina, sako: „Aš jums primenu, kad yra toks dalykas kaip kuopa“, nes jau rugsėjo pabaiga buvo ir mes dar nebuvome atėjusios į kuopą. Mūsų draugių grupei sako: „Šiandien vyks, ateikit.“ Atėjom, ir mums visoms žiauriai patiko. Bet man atrodo, kad mane paskatino žmonės, aplinka. Ir tai, kad mes eidavome dažniausiai visos kartu kaip draugės. Bet mano aktyvesnis ir sąmoningesnis kelias ateitininkijoje prasidėjo, kai buvau vyresnė, gal vienuoliktoje klasėje. Jaučiu, kad taip buvo todėl, jog man stiprią įtaką darė žmonės iš skirtingų aplinkų: mokyklos, kitur sutikti bendraamžiai, ateitininkijos. Ir kartais jausdavau disonansą – mokykloje tu atrodai vienaip, o ateitininkuose jau kažkaip kitaip elgiesi. Kažkuriais metais aš net nėjau į kuopą. Rodos, viskas pasikeitė pirmaisiais metais, kai nuvykau į Berčiūnus kaip vadovė ar po kažkurios akademijos. Tada supratau, kad į kuopą ne tik pasijuokt galima nueiti, pajutau jos svarbą. Kai tu turi tą žmonių grupelę, kurią kiekvieną savaitę matai ir susitinki, tai tu jautiesi stipresnis ateitininkijoje ir savo tikėjimo kelyje. Kartais pamirštame, kad ateitininkija nėra tik viskas apie įstatus ir organizaciją, o apie bendruomeniškumą. Ir man atrodo, kad kuopa ir yra centras to bendruomeniškumo, kurį galima auginti. Kai pasikeitė požiūris į kuopą, pasikeitė požiūris ir į save pačią, visur leidau sau būti savimi. Įvyko ir lūžis tarp draugų, jaučiau, kad kuopa man leido skleistis tikėjimo kelyje dar labiau negu mokykla. Labai prie to prisidėjo ir akademijos. Nors ir ne iškart atradau kai kuriuos kartu kuopą lankiusius draugus, dabar tie žmonės man yra vieni artimiausių.
Daumantai, tavo gimtuose Valkininkuose nebuvo kuopos, kai tu buvai mokinys. Ar tau tuo metu tai buvo svarbu?
Daumantas: Tuo metu atrodė, kad to gal ir nereikia. Bet tai, kad tik nuvažiuodavau į renginius, neleido aktyviai įsitraukti į organizaciją. Ateitininko įžodį daviau būdamas studentas, nors nuo vaikystės dalyvavau renginiuose. Tikriausiai tai įvyko todėl, kad nelankiau kuopos. Tai toks gal ne visai pilnas ateitininkiškumas buvo, praleista proga ugdytis, bet vis tiek buvo noras važiuoti į akademijas ir stovyklas.
Kaip jūs apsisprendėte duoti ateitininko įžodį? Ką jums tai reiškia?
Daumantas: Aš esu davęs studento įžodį. Buvo, kad kiti ateitininkai vis sakydavo, kad laikas apsispręsti, ar esu normalus ateitininkas, ar prisiimu atsakomybę, ar tiesiog dalyvauju veiklose ir tiek. Taip vieną dieną paskambino Aistė Čepulevičiūtė ir pasakė: „Tą ir tą dieną yra galimybė duoti įžodį, tą dieną egzaminas. Turi laiko pasiruošti, sėkmės!“ Pasiruošiau ir daviau įžodį. Įžodis yra įsipareigojimas šitai organizacijai. Tai atsisakymas būti drungnu. Kai esi drungnas, niekas nežino, ar tu esi asmenybė, kuriai galima patikėti išbandymus, ar tu esi tas, kuris sugrius, neatlaikys vieno ar kito iššūkio. Man atrodo, kad duoti įžodį yra pasiryžimas.
Eglė: Visi draugai įžodį davė anksčiau nei aš, net tie, kurie vėliau prisijungė prie ateitininkijos. Bet aš patingėdavau. Labai ryškiai prisimenu, kaip 2020 metais Berčiūnuose, kai buvau vadovė, kitas, vyresnis vadovas Laurynas Būda paklausė, kada ruošiuosi duoti įžodį. Juokais jis pasiūlė lažybas – jeigu neduosiu įžodžio vasaros akademijoje (po mėnesio), turėsiu per talentų vakarą joje viena suvaidinti pasirinktą pjesę. Sukirtom rankom ir grįžusi iš Berčiūnų per dvi savaites pasiruošiau. Prisimenu, kad labai ypatinga, unikali buvo įžodžio ceremonija. Mūsų buvo penki ir viskas vyko Berčiūnų bažnyčioje, kur taip simboliškai mano kelias ateitininkuose prasidėjo. Galvojau, kas pasikeis davus įžodį. Iš vidaus atrodo, kad niekas labai daug nepasikeitė, bet aš galiu tvirtai pasakyti, kad esu ateitininkė. Po to daviau studentės įžodį. Su draugais diskutavome, ar verta, ir supratome, kad mums yra svarbi šita organizacija. Ji mums davė tiek daug ir, norint duoti kažką atgal, reikia įsitvirtinti joje dar kartą. Nėra sunku tą įžodį duoti. Tai formalumas, kai jau svarbią dalį savo gyvenimo jautiesi ateitininkas.
Guoda: Atsimenu, kai po tų Berčiūnų, kai buvau dalyvė, grįžusi namo viską išsigūglinau, kaip tapti ateitininke, jau tėvams pripasakojau, bet tėvai labai keistai žiūrėjo. Ir vis būdavo jausmas, kad visi užaugę ateitininkų šeimose ir natūraliai gimsta ateitininkai iš kartos į kartą. O mūsų šeimoje mes buvome su sese pirmos, kurios pažindinome ir šeimą su šia organizacija. Manau, kad į MAS (moksleivių ateitininkų sąjungos) įžodį žvelgiau vaikiškai. Man labai rūpėjo estetiškai ir gražiai padaryti įžodžio aplanką, atlikti kuo geriau ir gražiau visas užduotis. Ar aš labai supratau, kam ruošiausi, nežinau. Po egzamino pasakė, kad mes visi jį išlaikėme, nors mūsų buvo dešimt ir vyresnieji gąsdino, kad kas penktas neišlaiko egzamino. Tada kunigas Gabrielius Satkauskas mums skaitė Prano Dovydaičio „Tris pamatinius klausimus“, ir man pasirodė, kad čia rimta jau yra, kad čia kažkam rimtam pasirašau. Tas tekstas nuskambėjo didingai. MAS įžodį daviau Tauragėje, kareivinių koplytėlėje. O SAS (studentų ateitininkų sąjungos) įžodis – tai kaip natūrali tąsa gyventi pagal idėjas, kurios man atrodo kilnios. Ir man dabar kartais ateina minčių, kad reikėtų išsegti iš manęs tą ženklelį, kad aš nežinau, ar savo gyvenimo pasirinkimais tikrai galiu segėti ženklelį, kad nesu tokia šauni, kaip atrodo principai ar diktuoja ateitininkai, iškilūs ir aktyvūs visuomenės veikėjai. Bet man įžodžio davimas – tai apsisprendimas, kad noriu to siekti, kad man tai svarbu. Kad aš nesu šauni, tobula, bet šitas kelias pažinti Dievą, pažinti žmones, pažinti Lietuvą – būtent toks ateitininko kelias yra tas, kuris ir man padeda būti geresniu žmogumi. Ženklelis man kaip kryptis, kur aš noriu eiti ar augti kaip žmogus.
Kaip jūs atkeliavote iki tokių atsakingų pareigų vasaros stovykloje? Kokie svarbūs momentai buvo ateitininkiškoje kelionėje ir kas padėjo jums priimti šį iššūkį?
Guoda: Man neatrodo tai iššūkis, priimu kaip natūralų procesą. Tai pasiūloma atsakomybė, įsivertini, kad turi daug vasaros atostogų dienų, ir supranti, kad vienas pats jomis ilgai ten tiek neprisidžiaugsi, reikia dalintis. Mokytojos profesija leidžia imtis didesnių atsakomybių. Ir, aišku, patirtis mokykloje ir kuopose, įsitraukimas į ateitininkų veiklą. Kai labiau pažįsti, tokio saugumo atsiranda. Ir juk esi ne vienas toje atsakomybėje. Šitas trio (vyriausias vadovas, programos vadovas ir komendantas) ir yra tam, kad stovykla kuo sklandžiau pavyktų. Anksčiau neįsivaizdavau, kad aš galėčiau būti vyriausia vadovė. Man atrodė, kad ne man šita rolė. Aš labai maloniai jausdavausi rūpindamasi programa, būdama vadove, kai esi arčiau vaikų. Bet turbūt nauja patirtis leidžia pabandyti ir naujų rolių. Kažkas čia juokavo, kad dabar jau tik komendante reikėtų pabūti. Svarbu, kad buvau JAS valdyboje, buvau pirmininkė. Aš Berčiūnus matau, kaip jie kuriasi, kaip organizuojasi, man jie kažkuo brangūs. Tai kai brangūs, nori tada ir dalintis, duoti daugiau.
Daumantas: Aš išbuvau šauktiniu ir tada vienus metus buvau Berčiūnuose kaip vadovas. Dar kitais metais Eglė Labutytė pasikvietė pabandyti būti komendantu. Man pasisekė tai, kad Artūras Ševeliovas, ilgą patirtį turintis komendantas, mane pastatė ant bėgių. Ir kaip tik tuo metu dar klausiau tokią Jocko Willinko tinklalaidę. Jis labai daug šneka apie lyderystę. Man atrodo, jo patarimų, jo pamokų dėka man gerai pavyksta ne tik suvaldyti visą stovyklą, bet, kas yra svarbiausia man, tai ir su vyresniais vaikinais surasti ryšį. Juos reikia užkurti, bet kai juos užkuri, jie tampa sunkiai sustabdoma jėga.
Eglė: Aš ketverius metus buvau Berčiūnuose kaip vadovė. Šiais metais galvojau padaryti pertrauką, nevažiuoti visiškai. Kiekvieni metai vadovės rolėje, rodos, leido vis keliais laipteliais pakilti, vis geriau atlikti šitą pareigą. Dabar atrodo, kad kai buvau pirmą kartą, dariau nesąmones. Vėliau vyko Berčiūnų programos dirbtuvės, kurių metu visi dalijasi idėjomis, kaip atrodys Berčiūnų stovykla, o aš žvelgiau truputėlį iš šono. Supratau, kad galvoti aš gal ir nelabai galiu, bet daryti tikrai darau ir padarau. Išsigryninau mintį, kad man patinka būti su vaikais, kad galiu atliepti jų poreikius, būti vadovų komandoje, drauge dirbti. Berčiūnai tapo paprastai nepaprasti. Tai nepaprasta vieta, bet pabuvusi ne vieną kartą, suvoki, kad veikla ten tarsi supaprastėja, tu jau žinai, ką turi daryti. Tada nebūna sunku dirbti komandoje, vaikams kažko duoti, nėra sunku tik šešias ar kartais ir mažiau valandų kiekvieną naktį visą savaitę miegoti, bet visą dieną dirbti aktyviai. Šiemet sužinojau, kad trūksta programos vadovo. Supratau, kad aš nesiregistravau į Berčiūnus, bet nieko neveikiu tomis dienomis. Tai kodėl aš negaliu važiuoti? Ir atvažiavau, ir man labai patiko šita rolė, noriu pakartoti ir dar geriau padaryti.
Kokie vaikai dabar atvažiuoja į Berčiūnus? Kokios patirties ieško jie ir jų tėvai?
Daumantas: Daug tėvų patys buvę arba jų draugų rate yra buvusių Berčiūnuose. Man atrodo, jie nori tai perduoti savo vaikams ir vaikus pritraukti į tokią, pavadinkim, katalikišką gentį, kur mes bandome viską atnaujinti Kristuje. Kur mokykloje tas vaikas, gal būdamas praktikuojantis katalikas, yra kaip bjaurusis ančiukas, bet gal jisai atvažiavęs į Berčiūnus, pasijus kaip gulbė ir susiras savo draugų ratą.
Guoda: Man atrodo, vaikai visada yra vaikai. Šitie vaikai gal drąsūs pasakyti, drąsūs paklausti, ir tai irgi kartais žavu. Aš ko tikėjausi, kad bus didesnis iššūkis dėl telefonų. Anksčiau, atsimenu, būdavo toks jausmas, kad jie po ketvirtos dienos nebesupranta, kas su jais darosi. O šiemet telefono neturėjimas neatrodė, kad keltų sunkumų vaikams. Mūsų šitose ateitininkų stovyklose jie tikrai yra apglėbiami labai labai dideliu dėmesiu, labai daug meilės. Vien jau vadovų lūkestis, kad nė vieno vaiko nepalikti vieno, irgi užkoduoja, kad kiekvieną pamatyk, kiekvieną pastebėk, prieik, būk jautriai… Tai gražu, ką tie vaikai čia gali patirti. Vyriausios vadovės rolė leido pamatyti tokių vienetinių atvejų, pokalbių, kad ir važiuojant į ligoninę su vaiku, kai tu supranti, iš kokio pasaulio jie ateina. Yra ir tokių vaikų, kurių tėvai visiškai nusiteikę prieš visas katalikiškas vertybes, o pats vaikas veržiasi būti stovykloje. Meilės ar tos tiesos ir grožio patirtis, ką ir aš kaip vaikas atsimenu, turbūt yra nemirštanti. Ir net mes, kai dalinamės čia, minime kitų ateitininkų vardus. Turbūt čia vyksta meilės estafetė – jau populiarus terminas kalbant apie Berčiūnus. Bet man atrodo, kad dėl to gėrio ir tiesos patirties norisi ten būti.
Eglė: Guoda ir Daumantas labai gerai pasakė. Dar pridurčiau, kad vaikai ieško vasaros nuotykio. Pati prisimenu, kaip laukdavau Berčiūnų. Kai vaikai atvažiuoja, įdomu stebėti, kokie pradžioje jie būna nedrąsūs. Šiemet buvo ir mažesnis vaikų skaičius, tai, atrodo, turėjome dar daugiau galimybių pastebėti kiekvieną, duoti dėmesio, leisti jiems atsiskleisti. Tiesiog dirbti dėl jų. Ir vaikai, man atrodo, pasilieka daugiausiai dėl vadovų. Berčiūnai yra tiesiog graži, rami vieta, bet viską padaro vadovų komanda. Tai vaikai grįžta ilgėdamiesi to šiltumo, to, kad jais rūpinasi.
Guoda: Aš dar pridėsiu, kad yra tokia pagunda galvoti apie Berčiūnus kaip apie pasaką ir utopiją, bet kartu svarbu suvokti, kad visko ten būna, būna kažkam ir skaudžių patirčių. Šiemet teko apie tai daugiau pagalvoti, ypač praėjus kiek laiko po stovyklos. Visi, atrodo, labai pakiliom nuotaikom, bet atsiranda ar sužinai dalykų, dėl kurių skaudu. Ir vadovas turbūt irgi yra nepajėgus viską pamatyti ir į viską teisingai sureaguoti. Bet dar galvoju, kuo yra gera būti vaikams Berčiūnuose, tai dėl turinio, kokį jiems pasiūlo dešimt dienų programa: ir kūrybinės veiklos, ir pažintis su Bažnyčia, su malda. Man atrodo, kad svarbu pagyventi sveikame, teisingame ritme: ir palakstai, paklausai mokymų, ir eini kartu švęsti Šv. Mišių. Atrandi erdves, kuriose gali patarnauti – ar Mišiose, ar dengiant stalus, ar giedant. Tai gal irgi apie tų erdvių skleistis talentams sukūrimą, apie patyrimą teisingos dienotvarkės vasarą.
Kokią pagrindinę žinią stovykloje šiemet norėjote perduoti vaikams?
Eglė: Šiais metais stovyklos tema buvo „Vilties piligrimai“, ir kiekviena diena atspindėjo tam tikrą kelionės dalį, ko reikia kelionėje.
Guoda: Gražu, kad tema sutampa su Bažnyčios jubiliejinių metų tema. Bandėme per kasdienos potemę, kaip mokausi mylėti, mokausi dalintis, atskleisti, kad mes galime būti tie vilties nešėjai savo kasdienybėje. Kad tas gėris, kurį patiriame, irgi galėtų daugintis, kad mes galime būti šviesulys, viltis kasdienoje. Per tarnystes, per buvimą su kitais savo klasėje, namuose.
Ar iš tiesų Berčiūnų patirtį galima atrasti ir kuopose? Ar skiriasi vaikai, kurie dalyvauja stovykloje ir lanko kuopą, nuo tų, kurie kuopos nelanko?
Eglė: Atrodo, kuopose galbūt to paties neišgyvensi, nes Berčiūnai yra labai specifinė vieta, kurioje susirenka daug žmonių, būna ilgą laiką. Kuopoje galbūt galime patirti tik dalį to. Kuopą lankantys vaikai jaučiasi, kad stovykloje yra drąsesni, savi, ateitininkai.
Daumantas: Aš manau, kad vaikai iš kuopų daug greičiau supranta, apie ką viskas yra. Ir jeigu yra kritinė masė tų, kurie yra iš kuopų, jie ir kitus, kurie ne iš kuopų, greičiau įjungia. Ta visa bendra stovyklos masė, ji greičiau supranta, apie ką viena ar kita turėtų būti programa.
Guoda: Kai gyveni Berčiūnuose, tu tarsi į kitą gyvenimėlį įsijauti, ir jis po dešimt dienų baigiasi. Bet draugystės persikelia į kuopas, persikelia tam tikri ateitininkų įpročiai, žaidimai, tam tikras būvis maldoje, net ir veiklos kuopoje yra atliepiančios ir Berčiūnų programos dalis. Gal be didelių vakaro žaidimų, bet su kitokiais žaidimais, ar tie patys mokymai, pažintis su šventaisiais, kartu meldžiamasi. Tai aš sakyčiau, kad persikeliama ir kartu gal dar žaviau, kad tu su tais pačiais vaikais, su kuriais išgyvenai Berčiūnus, gali mokslo metų eigoj susitikti ir tada vėl vasarą turi ko laukti. Tai turbūt tokiems vaikams saugiau atvykti į stovyklą, jie labiau pažįsta ir kažkurį vadovą, jei jų globėjas, ar yra sutikę kitame renginy. Visai daug yra maldos mūsų stovykloje, jiems ir tai priimti yra lengviau ar įprasčiau. Jie patys tampa pavyzdžiais, kaip ateitininkai elgiasi ar nesielgia. Man gražu stebėti, kaip jie juosteles rišasi ir segasi ženkliukus eidami į Šv. Mišas. Gal nori būti pavyzdžiai ar nori pasitempti tie vaikai, kurie dar ir su įžodžiu, ir lanko kuopą. Bet kartu gražu, kad šita stovykla yra atvira visiems, ir bekuopiams vaikams. Norėčiau palinkėti, kad jei vaikas nelanko kuopos, tai kad pasidomėtų, galbūt jo mieste ir miestelyje ji yra. Net ir tėvus kviesčiau įsitraukti, pavyzdžiui, į krašto Šv. Mišias, gražu, kai visa šeima jungiasi į ateitininkų veiklą.
Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.
Nuotraukos
