Kaip tapome lobistais ir kiti nuotykiai LiJOT šalyje: 2 dalis

Neseniai paskelbiau straipsnį „Kaip tapome lobistais ir kiti nuotykiai LiJOT šalyje“, kuriame rašau apie ateitininkų patiriamus iššūkius Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) veikloje ir jos veikimo kultūrą. Tačiau neužtenka kritikuoti kultūrą – reikia ją keisti. Dalijuosi idėja, kurią siūliau ir siūlau mums, ateitininkams, nešti į LiJOT veiklą bei paversti bet kokios skėtinės jaunimo NVO pagrindiniu uždaviniu: būti naudingai savo nariams.

—

Žmogaus veiksmus lemia idėjos jo galvoje. Pirmiau pagalvojau, kad šį tekstą parašyti yra gerai, ir tik tada parašiau, ne atvirkščiai. Panašių idėjų, panašios pasaulėžiūros žmonės buriasi į organizacijas dėl bendrojo gėrio ir siekdami platinti savo idėjas, laikydami jas geromis.

Taip ir kiekviena jaunimo organizacija ateina su savomis idėjomis, kuriomis tiki ir kurių įgyvendinimas, jų nuomone, atneštų gėrį visuomenei, o visų pirma jaunam žmogui.

Kadangi idėjos skiriasi, kartais net iš esmės prieštarauja viena kitai, žmonių vienybė pasiekiama sunkiai. Jaunimo organizacijos (JO), susibūrusios į LiJOT, – ne išimtis. Čia susiskirstyta ne tik pagal idėjines skirtis (politinės JO), bet ir pagal veiklos lygmenį, narystės pobūdį, o dabar atsiranda skirtis ir JO/dirbančios su jaunimu. Vienijantis veiksnys – „jaunimo“, bet buvimas 14–29 m. amžiaus žmogumi savaime nėra toks ypatingas tapatybės veiksnys.

Anksčiau ateitininkai buvo itin aktyvūs LiJOT ir stovėjo prie jos ištakų. Tačiau didėjant visuomenės poliarizacijai ir mąžtant nepolitinių JO įtakai, gilėjo ir idėjinės skirtys. Jų negalima visų nurašyti kaip nereikšmingų. Kaip filosofuojantis žmogus suprantu, jog net iš pažiūros maži skirtumai, nuosekliai plėtojant jų logiką, lemia esminius pasaulėžiūrinius prieštaravimus. Jeigu aš laikau, jog žmogus yra sukurtas iš sielos ir kūno pagal Dievo paveikslą, tai netgi kasdieniuose dalykuose turėsiu kitokį požiūrį nei tas, kuris mano, jog žmogus – tik materija ar evoliucinio proceso išdava.

Tad ar įmanomas organizuoto katalikiško jaunimo veikimas LiJOT net ir suprantant, jog vadovaujamės skirtingomis pasaulėžiūromis?

Įmanomas.

Esminiuose dalykuose – vienybė, abejotinuose – laisvė, visuose – meilė. Posakis, dažnai priskiriamas Šv. Augustinui bei panaudotas popiežiaus Jono XXIII 1959 m. enciklikoje „Ad Petri Cathedram“. Enciklikos pagrindinė mintis – tiesa, vienybė ir taika turi būti krikščioniško ir visuomeninio gyvenimo pagrindas.

Kaip šis posakis galėtų nuskambėti LiJOT kontekste?

Kadangi nesutariame idėjiniuose klausimuose, ieškokime pagrindo ten, kur mūsų interesas vienodas. Tai – pačių JO egzistavimas ir realios sąlygos joms laisvai ir tvariai veikti, visų pirma – finansinis tvarumas. Negalime nuspręsti dėl bendro patiekalo vakarienei, bet tai netrukdo prie stalo kviesti kuo daugiau svečių ir rūpintis, kad jie turėtų pakankamai lėšų užsisakyti tai, ko nori.

Tad mano siūlomas LiJOT vienybės pagrindas yra kiekvienos organizacijos narės finansinės būklės gerinimas. Nemanau, kad rastųsi bent viena JO, kuri atsisakytų bendradarbiauti siekiant papildomų lėšų, kurios leistų jai geriau įgyvendinti savo misiją, kartu neverčiant daryti idėjinių išlygų. Tad, kodėl pastangų nenukreipti būtent šia linkme? Kuriant bendrąjį jaunimo organizacijų gėrį.

Ir pastangas kreipti ne tik į JO, bet ir į visą jaunimą. Atliepti realius jaunimo interesus ir rūpesčius. 2025 m. „Eurobarometro“ tyrime Lietuvos jaunimas pragyvenimo išlaidas dažniausiai įvardijo kaip didžiausią rūpestį galvojant apie savo ateitį – jas nurodė 37 % apklaustųjų; toliau sekė taika ir pasaulio stabilumas (31 %), būsto įperkamumas ir darbo galimybės (po 28 %).

Dar daugiau. Jaunimo reikalų agentūros 2021 m. atliktas Jaunimo pilietinio dalyvavimo tyrimas parodė, jog 63 % respondentų, jaunų žmonių, sutiktų dalyvauti pilietinėse veiklose, jeigu būtų sprendžiami jiems asmeniškai aktualūs klausimai. Tai – stipriausia įvardyta paskata, stipresnė netgi už materialų atlygį. O kas jaunimui yra pilietinės veiklos? 79 % jaunimo dalyvavimą pilietinėse veiklose tapatina su dalyvavimu būtent JO veikloje.

Išties viltingai nuteikianti statistika. Lygtis tokia: LiJOT rūpinasi JO gerove bei jaunimui aktualiais ekonominiais klausimais > jaunimas įsitraukia į JO veiklą, nes mato, kad čia sprendžiami jiems aktualūs klausimai > didėjant įsitraukimui į JO, didėja įsitraukimas į pilietines veiklas. Nors JO situacija, mano nuomone, šiuo metu prasta, bet potencialas tebėra. Kartu tai signalas tiems, kurie ieško, kaip didinti visuomenės pilietiškumą: kelias eina per JO. O keliams tiesti… reikia finansų…

Kokia situacija dabar?

Iš savo asmeninės patirties bei peržvelgęs svarbiausius 2025–2026 m. LiJOT dokumentus bei viešąją komunikaciją, nematau, jog būtų telkiamasi į minėtų jaunimui aktualių problemų sprendimus. Kalbėta apie privalomąjį šaukimą, jaunimo emocinę gerovę, tualetinio popieriaus ir menstruacinių priemonių trūkumą mokyklose. Tiesa, prieš dvejus metus LiJOT asamblėjoje priimta ir paskelbta pozicija dėl finansinių paskatų pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms. Didžiuojuosi, jog ši pozicija buvo priimta būtent ateitininkų iniciatyva.

Kaip su JO finansine būkle?

Mano atlikta viešai prieinamų LiJOT narių 2022–2025 m. finansinių duomenų analizė nerodo bendro sektoriaus skurdumo – veikiau didėjančią poliarizaciją. Tačiau ryškėja kita problema: vis mažiau organizacijų pajėgia pasinaudoti pagrindiniu nacionalinėms JO skirtu JRA finansavimo mechanizmu.

LiJOT šiuo metu vienija 57 jaunimo organizacijas. 2013 m. JRA finansavimą gavo 21 organizacija, o 2025 m. – 8. Tai paaiškinama finansavimo modelio keitimusi (anksčiau duota visiems, bet po mažiau). Įdomu, jog maždaug nuo 2023 m. lieka ir nepanaudotų konkursui skirtų lėšų, nes neatsiranda pakankamai reikalavimus atitinkančių pareiškėjų. Situacija, kuri tikrai turėtų jaudinti ir likusius 49 LiJOT narius. Deja, visai neseniai pasibaigusio tokio konkurso kartelė buvo nė kiek ne žemesnė. Taip, egzistuoja ir kiti galimi finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, savivaldybių ar ES fondų finansavimas, bet jeigu lėšų yra, tik užkeltos sudėtingos sąlygos jas gauti – kodėl nepakovojus už JO, ypač mažesnių, ekonominius interesus?

Tai liečia net ir itin pajėgias organizacijas: ar negalėtų jos gauti daugiau, ypač žinant, jog lėšų lieka? Nuo 2023 iki dabar minėto JO veiklos projektų finansavimo konkurso viršutinė riba pakilo vos 300 € – nuo 29 700 € iki 30 000 €. O parama LiJOT, kuri jai praktiškai užtikrinta, per tą patį laikotarpį padidėjo beveik 13 %, nuo 101 200 € iki 114 200 €. Džiugu, kad bendra paramos suma jaunimui išaugo, bet liūdna, kad vadovautasi principu „turtingas skėtis – turtingos organizacijos“, o ne atvirkščiai.

Taigi, bendras sektoriaus vaizdas nėra katastrofiškas, tačiau organizacijų padėtis vis labiau skiriasi, o mažesnėms JO sunku pasiekti egzistuojantį valstybės finansavimą.

Kaip galima tą spręsti? Be savo interesų gynimo valstybės institucijoje, įmanomi ir vidiniai sprendimai. Kiekvienoje organizacijoje, kaip miniatiūrinėje valstybėje, veikia resursų perskirstymo mechanizmai. Štai mes Ateitininkų federacijoje turime nedidelio masto, bet gražių vaisių nešančias vidinės paramos bei stipendijų programas, kuriomis gaunamos lėšos paskirstomos baziniams veiklos vienetams – kuopoms. Skėtinėse organizacijose, kurių tikslas ir yra po skėčiu esančių narių gerovė, tokie mechanizmai turėtų būti kasdienybe. Tuo labiau, kad dažnai skėtinei NVO, dėl jos dydžio, atsiveria didesnės galimybės gauti finansavimą. LiJOT vadovybė teigia, kad nėra turtinga ir patys turi iššūkių su finansais. Bet tai gal ir todėl, kad tai nėra prioritetas?

Gerų pavyzdžių kaip LiJOT gali realiai paremti narių veiklą yra. 2022 m., paskelbtais Jaunimo metais, dalis LiJOT gautų papildomų lėšų per vidinį finansavimo mechanizmą pasiekė ir ateitininkus. Tuo metu vadovavau Studentų ateitininkų sąjungai, o gauta parama padėjo spręsti mūsų didžiausio renginio finansavimo problemą. Tai buvo konkretus pavyzdys, kaip skėtinė organizacija gali būti tiesiogiai naudinga savo narėms ir realus veiksmas, privertęs permąstyti savo poziciją LiJOT atžvilgiu.

Ką daryti?

Tikėdamas kiekvienos organizacijos gebėjimu spręsti šias problemas, nenoriu siūlyti konkrečių priemonių JO finansiniam tvarumui stiprinti. Susitelkus bendram tikslui, skirtingų JO atstovai, ypač jų vadovai, kurie ir taip nuolat triūsia ieškodami finansavimo savo veikloms, kartu sugalvotų šimtus tinkamų būdų šiam tikslui įgyvendinti: ar tai didesnė valstybės parama, ar kitų šaltinių pritraukimas, ar konkursų sąlygų keitimas, ar vidinis lėšų perskirstymo fondas.

Ką siūlau, tai bendroje JO ir LiJOT veikloje visų pirma siekti to, dėl ko sutariame. O kituose dalykuose – laisvė. Ir, žinoma, visuose – meilė. Galbūt naivu taip galvoti, bet bendrai dirbant yra tikimybės rasti ir kitų bendrų vardiklių, ne tik materialinį gėrį. Savo ruožtu tai leistų užtikrinčiau žengti link politinio jaunimo atstovavimo. Vėlgi, imantis klausimų, aktualių kuo didesnei jaunimo daliai ir JO.

—

Nemanau, kad visas žmogaus būvis apsiriboja jo materialiniais poreikiais. Bet Bažnyčios socialinio mokymo pradžia ir siejama su tuo, jog popiežius Leonas XIII XIX a. pabaigoje susirūpino darbininkų padėtimi, trukdančia žmogaus dvasiniam tobulėjimui. Neturėtų tad stebinti ir ateitininkų susirūpinimas jaunimo ir JO ekonomine padėtimi. Tai – dalis mūsų veikimo esmės, gal tik kiek primiršta. Ir jeigu niekam iš JO tai nerūpi, kodėl šios vėliavos nepasiimti mums, taip tik dar kartą įrodant, jog krikščioniška pasaulėžiūra padeda matyti pilnutinį tikrovės vaizdą ir suteikia įrankių bendrajam gėriui kurti.

Pradėkime nuo bendrojo jaunimo organizacijų gėrio.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai