Belaukiant Velykų džiaugsmo

Koks nuostabus metų laikas yra pavasaris! Saulė, tarsi dama, kildama nuožulniąja plokštuma, dosniai lieja spindulius. Jie skrieja visur. Vargšelis ledas bando keturpėsčias bėgti nuo tų padaužų ir slėptis šešėliuose. Deja, nuo jų nepasislėpsi. Nekreipdami dėmesio į šias gaudynes, sugrįžę iš tolimųjų kraštų, paukščiai apdainuoja tėvynės grožį. Tik štai žvirbliai purvyne vis čiauškia visokius niekus. Viskas pulsuoja gyvybe, nauju prisikėlimo alsavimu.

Juk tai tikras kūrinijos manifestas! Ji, užlipusi ant pakylos, tarsi oratorė, kreipiasi į pačią mirtį, liūdesį ir amžiną kančią. Tarsi žvelgdama blogiui į akis. Tačiau stovi tvirtai. Ištiesta, gležna rankele, ji jau tuoj tuoj rodys į tikrąjį gyvybės ir džiaugsmo šaltinį – tuščią Jėzaus kapą.

Matydamas kūrinijos veikimą ir girdėdamas jos skelbiamą žinią, suprantu, kaip stipriai mums reikia džiaugsmo. Tačiau ne tokio, kuris kaip uždraustas vaisius – iš pradžių saldus, bet netrukus paliekantis kartumą. Ne! Mums reikia tokio džiaugsmo, kuris yra tikras ir nesuvaidintas. Tokio, kuris ištirpdo širdies ledus, paliečia jautriausią sielos stygą, pakelia taip aukštai, kaip dar niekas nebuvo pakilęs. O kurgi tokį džiaugsmą gauti? Kur yra ši saldybė? Atsakymas paprastai nepaprastas. Tikro džiaugsmo šaltinis – santykis su tuo, kuris taip myli, kad net gyvybę atiduoda už mane. Jėzus – tikrasis džiaugsmo šaltinis.

Gavėnia jau eina į pabaigą. Vis labiau ir labiau girdisi artėjančių Šv. Velykų aidai. Tad dabartiniame mąstymų sraute, kuris tarsi gūsis įtraukia ir nepaleidžia, esu skatinamas tirti save: ar aš laukiu Šv. Velykų? Ar džiaugiuosi Velykų nešama žinia? Apmąstau, ką man sako žodžiai: „Jėzus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja!” Gal aš švenčiu Velykas iš įpročio ar tradicijos? Ar aš džiūgauju Kristaus prisikėlimu taip, kaip džiūgauja visa kūrinija? Tai daugybė klausimų, tačiau kiekvienas iš jų man duoda tikrumo.

Tad keliauju pro atsiminimų mišką. Tai tankus miškas. Kiekvienas medis tarsi atskiras prisiminimas. Klaidžiodamas šiame miško labirinte, atradau jauną ąžuoliuką. Tačiau jis ne toks kaip kiti medžiai. Jo nekankina parazitai ar voratinklių gijos. Jis šviesus, viltingai stiebiasi aukštybėn. Tad mintimis grįžtu į vienas Velykas iš vaikystės.

Atsiduriu Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Masčio ežeras, kaip senas geras draugas, švelnia dulksna teikia miesto orui gaivumo. O miesto gatvėmis vaikščiojančios meškos yra toks įprastas dalykas, kaip ir lietus rudenį.  Matau virš miesto iškilusią Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą. Nuo Insulos kalvos stūksančios ir ryto saulės spindulių pasotintos katedros tarsi girdėti Jėzaus balsas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Todėl nieko nelaukiu. Kartu su šeimos nariais, patraukiame keliu į katedrą. Oras tarsi persisunkęs pakilumu ir džiugesiu.

Įėjus į Dievo namus, akys iš karto pastebi būrį šventųjų. Matau šventuosius Kazimierą, Pranciškų, Antaną Paduvietį, Augustiną ir begalę kitų šventųjų. Jų akys šviesios – tarsi žvaigždės. Įsistebeilijęs į juos pajuntu, kad šiek tiek jiems pavydžiu, nes jie gyveno Velykų slėpiniu. Gyveno vidiniu džiugesiu.

Tada prasideda Šv. Mišios ir užgaudžia vargonai. Žmonės kartu su visa gamta įsijungia į bendrą Dievo šlovinimą. Kaip paukščiai sutūpę ant medžių melodingai čiulba, taip ir bažnyčios choras padeda tikintiesiems kelti širdis į Dievą. Kaip medžio šaknys skverbiasi gilyn į žemę, taip ir Dievo Žodis, nepastebimai keliauja į žmogaus širdį. Ir aišku, kaip saulė, nuskaidrinanti visas tamsumas, sušvinta kunigo rankose Eucharistija – Jėzus Kristus. Kokia didžiulė dovana priimti Jį į save! Kokia palaima, kad mūsų širdys tampa Jo mažaisiais tabernakuliais. Jėzus kaip saulė nušviečia visas mūsų tamsybes ir pasėja džiaugsmo sėklą.

Visą Šventų Velykų Mišių auką vainikuoja viešas išėjimas į lauką – procesija. Man tai viena iš gražiausių tikėjimo tradicijų. Mes viešai išeiname parodyti pasauliui Švč. Sakramentą. Tarsi sakydami, kad štai Jis čia, Jėzus yra gyvas.

Tačiau Velykinis džiaugsmo stebuklas tuo nesibaigia. Pasisotinę dvasiškai nuo Dieviškojo stalo, su šeima keliaujame namo prie velykinio vaišių stalo. Kad nepasiklystume, rodyti kelią pasisiūlo čiauškaliai žvirbliai. Namo grįžome ilgesniu keliu…

Parvykus namo, prieš akis išdygsta velykinis vaišių stalas. Apkrautas gardžiausiais mamos pagamintais valgiais. Nors labai vilioja, tačiau pirmiausia padėkojame Dievui už šias gėrybes. Po maldos tęsiama bendrystė. Tėtis kaip visada pasakoja kokį nors anekdotą ar istoriją, mama rūpinasi, kad visiems visko užtektų, o močiutė pasakoja kokios Velykos buvo Smetonos laikais, kai dar buvo mažytė. Netikėtai brolis pasiima akordeoną. Aš jam pritariu pianinu. Visi pradeda dainuoti. Džiugesys tiesiog tvyro ore. Taip yra, nes ten: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu [Jėzaus vardu], ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Todėl galiu drąsiai sakyti – Jėzus – džiaugsmo šaltinis.

…

Staiga vėl grįžtu į realybę. Saulėta ir rami Gavėnios diena… Ir vis dėlto, koks nuostabus yra pavasaris! Išsiblaškėlis vėjas, nerasdamas sau vietos, klaidžioja kur jo akys veda. Nuo storų ledų išsivadavusios upės srauniai teka į laisvę. O ant medžių išdygę kačiukai švelniai miauksi. Kūrinija džiugiai skelbia Viešpaties šlovę. Per Šv. Velykas mes švęsime didįjį prisikėlimą – Jėzaus pergalę prieš mirtį. Tokiu būdu mes taip pat prisidėsime prie šlovinimo. Artėjančios Velykos neša savyje galingą turinį. Juk Jėzus Kristus nugalėjo mirtį ir išgelbėjo mus nuo amžino pasmerkimo. Suteikė tokią viltį, kurios daugiau niekas negali suteikti. Velykos yra mums dovana ir priminimas, kad Dievas nugalėjo viską, kas bloga. Tad kodėl dėl to nedžiūgauti?