Bažnyčios kronikos epopėja naujame dokumentiniame filme

Pristatant naują filmą, neišvengiamai kyla dilema – kaip apie jį papasakoti skaitytojui neatskleidžiant pernelyg daug turinio detalių. Juk tikslas – rekomenduoti, intriguoti ir pakviesti žiūrėti. Todėl šiame tekste mėginsiu apibendrinti patį Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos fenomeną, tik retkarčiais iliustruodamas vienu kitu pavyzdžiu iš filmo. 

Kodėl ir vėl kalbame apie Kroniką?

Tiek jums pradedant skaityti, tiek man rašyti, tenka atsakyti į klausimą, kodėl dar kartą kalbame apie Kroniką? Ar dar liko kas nepasakyta? Juk tiek daug parašyta knygų, straipsnių, sukurta laidų, surengta renginių. 

Atsakant į šiuos klausimus, nesinori eiti lengviausiu keliu ir apsiriboti turbūt jau tūkstančius kartų girdėtais žodžiais, kad neišmokę istorijos esame pasmerkti ją pakartoti. Deja, tiesa ta, kad istoriją kartojame visai ne dėl jos neišmanymo, o dėl savo polinkių elgtis vis taip pat. Galime kaltinti laiko dvasią, konkretaus laikmečio sociumo ypatybes, tačiau iš tikrųjų tik mes, ir niekas kitas, tą dvasią ir tą sociumą kuriame. 

Kas iš to, kad Europos mokyklose tiek daug metų mokomasi apie baisiuosius pasaulinius karus? Šiandien vėl be gailesčio puolama ir žudoma Ukraina. Kaip kažkada be kaltės buvo nukryžiuotas Išganytojas.

Taigi, kodėl svarbu kalbėti apie Kroniką? Ji žmonijos sugalvotų okupacijų, karų ir kitų baisybių kontekste iškyla mums prieš akis kaip aukštas, dangų remiantis švyturys tamsioje naktyje, audringoje jūroje. Jos dėka, nepaisant visko, mes galime tikėti žmogaus gerumu, laisvės ir tiesos pergalės galimybe net didžiausioje priespaudoje. Gyvybės pergale prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Šiandien, kai Bažnyčią krečia skandalai, kai kartu su ja ir tikėjimą linkstama atmesti kaip atgyveną, Kronika taip pat primena, kad Bažnyčia yra ne tik religinių praktikų, tikėjimo, bet ir laisvės ištikima puoselėtoja, kuri ypač sunkiais laikais kartais lieka vienu paskutiniųjų laisvės bastionų.

Šiuo priminimu kaip tik ir pradedamas režisieriaus Pauliaus Kaupelio dokumentinis filmas „Byla Nr. 345. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurį galite rasti LRT mediatekoje: „Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, okupantui liko tik vienas priešas – Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato – kol Bažnyčia gyva, jam nepavyks pavergti žmonių dvasios“, – tai pirmieji filmo sakiniai, puikiai perteikiantys ano meto realybę. 1953 m. Lietuvoje belikus tik pavieniams partizanams, laisvės kovos frontas nutilo. Laisvės dvasią labiausiai palaikė dvasiškiai. 

Kronikos priešistorė ir šventas užsispyrimas

Gerai pamenu, besimokydamas mokykloje, kad ir kaip mėgau istoriją, nebūčiau galėjęs apie šį laikotarpį – nuo partizaninio judėjimo pabaigos iki Kronikos leidybos pradžios 1972 m. – suregzti daugiau nei keletą sakinių. Istorijos vadovėlių autoriams šis laikas, akivaizdu, buvo menkai pažįstamas, ir paskaičius tuos kelis menkus puslapius apie beveik 20 okupuotos Lietuvos istorijos metų buvo galima susidaryti įspūdį, kad miškuose ar Sibiro platybėse žuvo daugelis norėjusių priešintis, o toliau nebebuvo kam juos pakeisti. Pavarčius tuos keletą skurdžių puslapėlių, staiga lyg iš niekur nieko „išdygdavo“ Kronika, Kalanta, Eucharistijos bičiulių judėjimas.

Šio dokumentinio filmo, kurį jums pristatau, dėka aiškiai matome, kad Lietuvoje laisvės dvasia pavienėse iniciatyvose ir žmonių širdyse, namuose toliau gyvavo visus tuos metus. Pagrindiniai filmo herojai – 1938 m. gimęs Sigitas Tamkevičius (sveikiname, Jūsų Eminencija, su neseniai paminėtu 84-uoju jubiliejumi!) ir 1955 m. gimusi Kronikos redaktorė, o vėliau ir leidėja sesuo Bernadeta Mališkaitė savo pasakojimus pradeda prisimindami vaikystę, giliai tikinčius tėvus, šalia kurių augant niekuomet nekilo abejonė – Lietuva yra okupuota, tačiau bus laisva. 

Sesuo Bernadeta, šiemet tapusi Laisvės premijos laureate, filme dalijasi iš mamos perėmusi įsitikinimą, kad gyvenimas trumpas, tad labai svarbu jį nugyventi prasmingai, ir jei tik galima ką nors padaryti dėl laisvės – privalu viską ir daryti, nesvarbu, kokia būtų kaina. Argi begali būti kas iškalbingiau? Laisvės kibirkštys, rusenusios daugelyje lietuvių namų, vėliau suliepsnojo ir padėjo mums atgauti laisvę bei atkurti nepriklausomybę.

Sigitas Tamkevičius 1955 m. baigė mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, nepaisydamas ne kartą matytų kunigų persekiojimų ir areštų ir atkaklių mokytojų mėginimų atkalbėti nuo šio žingsnio. 1962 m. tapęs kunigu, inicijavo valdžiai kunigų skundą dėl Lietuvoje mažinamo dvasininkų skaičiaus, mat tuo metu į seminariją per metus leido įstoti tik penkiems jaunuoliams, o per tą patį laiką Lietuvoje mirdavo apie 30 kunigų. Kunigui Sigitui už šį drąsų „išsišokimą“ uždrausta eiti kunigo pareigas ir liepta įsidarbinti valdiškame darbe – taip jis kurį laiką darbavosi metalo gamykloje, o vėliau – melioracijos įmonėje. Tačiau ši bausmė drąsaus, tiesos ištroškusio žmogaus neišgąsdino. 1969 m. kunigas Sigitas paskiriamas dirbti vikaru Simne ir jau 1971 m. iškviečiamas į Alytaus vykdomąjį komitetą, kur sulaukia įspėjimo dėl „dviprasmiškų“ pamokslų, vaikų katechizavimo. Ir koks gi kunigo atsakas į šiuos grasinimus? Dar tais pačiais metais parengia memorandumą pačiam Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl persekiojamos Lietuvos Bažnyčios ir varžomų tikinčiųjų teisių. Kaip pabrėžiama dokumentiniame filme, po šiuo memorandumu per du mėnesius pasirašė daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, jis pasiekė ir Vakarus.

Tai tik keletas faktų apie Kronikos priešistorę. Kalbame apie būsimuosius Kronikos herojus, tačiau čia tinka atsiminti ir man be galo brangios, jau mus palikusios partizanų ryšininkės Vitalijos Juselytės-Kijauskienės, slapyvardžiu Naktibalda, žodžius: „Buvo toks jaunystės metas, kad nieko nebijojom, niekas mums neatrodė baisu“. Išties, ką net ir sovietinis saugumas gali padaryti žmogui, kuris tiesiog nebijo? Juk baimė palaikė tą blogio imperiją gyvą, o vidinė laisvė jokiems jos ginklams nebuvo įkandama.

Kronikos istorija – tai žmogiškojo išradingumo istorija

1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis Kronikos numeris. Todėl šiemet švenčiame 50 metų nuo jos leidybos pradžios, o LR Seimas šiuos metus paskelbė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos metais. Kronika pasauliui skelbė apie Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus, pažeidžiamas jų teises ir laisves. Persekiojamųjų tarpe, žinoma, greitai atsidūrė ir Kronikos leidėjai. „Antitarybinis, šmeižikiškas leidinys“ – taip „nustatė“ sovietinis saugumas ir pradėjo vesti bylą nr. 345, kuri laikui bėgant reikalavo vis daugiau pajėgų, nes susekti Kronikos leidėjų nepavyko.

Kur ir kokiomis sąlygomis gimdavo Kronikos numeriai – kviečiu pamatyti filme, tačiau kai ką išduoti galiu: kartais tikrai didiems dalykams visai nereikia prabangių darbo stalų, gražių grindų, aukštų lubų ir rūmų. Kartais pakanka mažo pusrūsio ir paprastos spausdinimo mašinėlės.

Dažnai stebimės Kronikos ilgaamžiškumu – juk tai vienintelis taip ilgai ir sėkmingai leistas pogrindžio leidinys ne tik Lietuvoje, bet, ko gero, ir visose sovietų okupuotose valstybėse. Įprastai juos pavykdavo susekti per porą ar keletą metų, o šis be pertraukų ėjo iki pat 1989 m. Iš viso, persekiojant milžiniškam sovietinio saugumo aparatui, išleistas net 81 Kronikos numeris.

Visgi atidžiau pažvelgus į jos leidėjų ir bendradarbių taikytus griežtus konspiracijos (slaptumo) principus nelieka abejonių – jie buvo gudresni, o ir kur kas labiau motyvuoti nei gerai apmokyti saugumiečiai. Primena kažkada skaitytą partizanų vado Vanago dienoraštį. Kaip žinia, Vanagas bene ilgiausiai iš partizanų išsilaikė nesučiuptas. Tokiose istorijose visuomet esti Dievo globos dalis, tačiau nemažiau ir paties žmogaus asmeninių savybių – kruopštumo, gebėjimo išsisaugoti, nepavargti ir nepersitempti emociškai. Panašiai tad ir čia. Matome, kad Kronikos istorija yra slėptuvių, konspiracijos istorija, kai kiekviename žingsnyje demonstruotas neįtikėtinas išradingumas ir pasirengimas. Kunigas Sigitas Tamkevičius, atrodo, visuomet buvo keliais žingsniais priekyje. Pavyzdžiui, daugeliui atrodytų pakankamai išradinga sumąstyti slėptuvę altoriaus viduje. Tačiau kunigas įlįsdavo į altorių ir kojomis paslinkdavo medžiagą gilyn, po laiptu, kad pašvietus į vidų žibintuvėliu nebūtų galima jos pamatyti. Kur tik nebuvo įrengęs slėptuvių – krikštykloje, garažo duryse, sienoje, prie klebonijos lauko tualeto įkastame stikliniame inde – visas slėptuves pamatysite dokumentiniame filme.

Kronikos herojė sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė filme prisimena jai kun. S. Tamkevičiaus duotą patarimą: „Važiuoji leisti, spausdinti Kroniką – apsivilk taip, tarsi eitum į kalėjimą. Kad nebūtų sagų, nes sagas išpjausto, kad turėtum 50 rublių, kuriuos leidžiama turėti, ir būtinai pasą – kiekvieną kartą reikia pasiruošti kaip į kalėjimą“.

Kronika – tai bendruomenė

Daugybė psichologijos mokslo eksperimentų įtikinamai parodė, kad mūsų pasirinkimams ypatingą reikšmę turi mus supanti socialinė aplinka. Kronikos žmonės – akivaizdus to pavyzdys. Matome, kad jos centre – kunigai, vienuolės ir jiems artimi tikintys pasauliečiai. Tai komplimentas Bažnyčiai Lietuvoje ir kartu geriausias įrodymas, kad ji niekuomet neprarado laisvės, tiesos ir pasipriešinimo okupacijai dvasios, jos nariai įkvėpė vieni kitus ryžtingiems sprendimams. Kaip filme taikliai įvardija Sigitas Tamkevičius, sovietai žinojo, kad kol žmogus tikintis – jis nebus „raudonas“. Apmaudu, kad negalime to paties pasakyti apie rusiškąją stačiatikių bažnyčią, kuri jau sovietmečiu didžiąja dalimi virto režimo aptarnavimo įrankiu, o šiandien, panašu, yra galutinai apsisprendusi aptarnauti valdžią – bent jau jos hierarchai. Mes gi galime didžiuotis, kad Katalikų Bažnyčia savo centre pirmiausia mato Kristų, todėl paklausę bet kurio Kronikos bendradarbio būtinai išgirsime, kad be Dievo pagalbos nebūtų pakakę drąsos pradėti, o ir jėgų ilgesnį laiką tverti šiame sunkiame darbe.

Žinoma, „kronikiečiai“ tapo atrama vienas kitam. Nors leidybos branduolys visuomet liko nedidelis ir glaudus, vis daugiau žmonių įsitraukė į platinimo darbą, kurio rezultatai nuvilnijo per visą pasaulį. Sigitas Tamkevičius ne kartą yra pabrėžęs, kad per „Vatikano“ radiją apie Kroniką išgirdusi Lietuva pamažu drąsėjo – narsiau imta kalbėti apie persekiojimus, tad Kronikos leidėjai sulaukdavo vis daugiau medžiagos, taigi Kronikos tapo storesnės. Kronika tapo bendruomene ir traukos, būrimosi, laisvės centru.

Įdomu, jog šiemet, minint Kronikos jubiliejų, buvo kviečiami atsiliepti visi, prisidėję prie Kronikos. Kai kurių jų indėlis dėl griežto slaptumo liko mažai ar visai nežinomas, bet ne mažiau svarbus. Labai svarbu pabrėžti, kad Kronika tapo masiniu (kiek leido to meto sąlygos) reiškiniu, peržengusiu ne tik Simno ar Kybartų klebonijos duris, bet ir pasibeldusiu į daugelio lietuvių namus popieriniu variantu ar radijo bangomis. Kaip yra sakiusi s. Gerarda Elena Šuliauskaitė, Kronika ir lietuvių vargai buvo žinomi net Afrikos vyskupams.

Tiesos kalavijas

Kronikos epopėja – Dievu pasitikinčio žmogaus pergalės istorija apie tai, kad tiesa nepavaldi laikmečiui ir politikai, ji galingesnė už patį laiką, o ką jau kalbėti apie sistemą, kuri paremta vien jėga. Tiesa – kaip kalavijas, kuriuo apsiginklavę ir maldos šarvais apsisiautę dvasiškiai leidosi į didžią kelionę laisvės link.

Filme pasakojama, kad, 1983 m. suėmus ir nuteisus kunigą Sigitą Tamkevičių, darbą toliau tęsė seserys vienuolės, išleidusios dar 24 numerius. Tai, viena vertus, buvo svarbi pagalba kunigui Sigitui – kaip klaidinantis įrodymas, jog redaktorius neva buvęs ne jis. Bet užvis svarbiau šioje istorijoje – pašaukimas liudyti tiesą. Prisimename ir Jėzaus žodžius: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Sunku įsivaizduoti gražesnį šių žodžių išsipildymą nei tas, kurį pademonstravo Kronikos žmonės. Sesuo Gerarda filmo pabaigoje sako: „Tiesa labai galinga. Tiesos bijo net tie, prieš kuriuos, atrodo, viskas dreba“.

Ačiū filmo kūrėjams, o labiausiai – „kronikiečiams“. Noriu užbaigti Sigito Tamkevičiaus mintimi: „Buvo mintis padaryti, ką galima, o visa kita palikti Viešpačiui“. Tai puikus moto tikinčiajam visais laikais.